„Metų kaunietės“ finale — telšiškė

Kalvotosios Žemaitijos“ redakciją pasiekė žinia, kuomet žemaičiai darsyk turi kuo didžiuotis. Sužinota, jog buvusios ilgametės mūsų laikraščio redakcijos, iš pradžių mums talkinusios moksleivės, o vėliau žurnalistės ir šiuo metu einančios viešųjų ryšių organizatorės pareigas Telšių kultūros centre Donatos Kazlauskienės sesuo Ingrida Veliutė yra viena iš šešių finalininkių, pretenduojančių tapti „Metų kauniete“. Parengtas išskirtinis interviu su Vytauto Didžiojo universiteto mokslininke, humanitarinių mokslų daktare, Lietuvos kultūros tarybos nare ir pasaulinės ICOMOS organizacijos Lietuvos biuro viceprezidente, 2017 metais ne tik įkopusia į Elbruso viršūnę, bet ir kartu su kolegomis įgyvendinusia socialaus meno projektus.

Algirdas Dačkevičius

— Iš Telšių išvykote bemaž prieš 20 metų. Kaip tada atrodė miestas? Koks tuomet buvo kultūrinis gyvenimas?
— Gana sudėtinga lyginti Telšius anuomet ir dabar, pasikeitė viskas — tiek pats miestas, tiek komunikacijos priemonės ir galimybės. Ir galiu drąsiai sakyti, kad šiandienis miestas man patinka žymiai labiau.
— Baigėte Telšių „Džiugo“ gimnaziją. Kokie prisiminimai pirmiausia sugrįžta, pagalvojus apie mokyklą?
— Kai baigiau mokyklą, ji vadinosi 5-oji vidurinė, ir buvo viena stipriausių mokyklų mieste. Mūsų klasė buvo nedidukė, todėl buvo mažai konkurencijos, daug komunikavimo ir savitarpio pagalbos. Galų gale laidinis telefonas nebuvo itin mobili priemonė, todėl nemažai laiko su draugais praleisdavome ne tik mokykloje, bet ir po pamokų. Mokiausi gerai, bet kartais maištaudavau. Šiandien atrodytų juokinga, bet kai mokykloje pasirodydavau apsirengusi suplėšytais džinsais, tekdavo aiškintis pavaduotojams, jog pirmūnai taip nesielgia… Tačiau daugelis mokytojų buvo tokie stiprūs specialistai, kad gautos žinios atvedė iki ten, kur esu dabar.
— Rinkotės istorijos studijas, vėliau tapote menotyros mokslų daktare. Kodėl nusprendėte eiti šia mokslų kryptimi, kuo ji Jus sužavėjo?
— Kažkada istorijos studijos buvo gana tampriai susijusios su teise. Kai stojau mokytis, atrodė, kad pasirinksiu šią specializaciją. Bet Vytauto Didžiojo universitetas ir liberalios studijos nukreipė kiek kita kryptimi, pakito prioritetai, atsidaro didesnis dėmesys paveldui ir turizmui, todėl ir mokslo laipsnį apsigyniau menotyroje.
— Jūs sergate nepagydoma ir užkrečiama „liga“ — kelionėmis. Papasakokite apie jas daugiau.
— Visada sakau, kad į kalnus kopti gali daugiau mažiau sveiki žmonės, todėl tai nėra liga. Tačiau potraukis pažinti ir pamatyti ką nors naujo yra aistra, vedanti į naujus ir nematytus kraštus. Keliones planuojame kartu su visa šeima, kažkas pasiūlo idėją, o tuomet visi įsitraukia į jos planavimo procesą. Niekada nesame keliavę „viskas įskaičiuota“ maršrutu, nes mėgstame rinktis, eksperimentuoti, į tai įtraukiame savo vaikus, draugus ir artimuosius. Prieš savaitę per vaikų atostogas aplankėme Vatikaną, vyrui tai buvo 46 Europos valstybė, o visai šeimai kartu — keturiasdešimtoji. Jeigu leidžia galimybės, renkamės gamtos keliones ir kalnus, praėjusią vasarą su draugais įkopėme į aukščiausią Europos viršūnę — Elbrusą. Tai buvo viena didesnių ir sėkmingų lietuvių ekspedicijų į šią viršukalnę. Kelionės išmoko dalykų, kurie niekur neužrašyti, todėl vietoje naujos suknelės dažniausiai renkuosi kelionės bilietą.
— Projektas keičia projektą. Pristatykite ryškiausius ir labiausiai Jums įsiminusius.
— Projektinė veikla mane visuomet žavi išsikeltais iššūkiais ir aiškiais rezultatais. Praėjusiais metais kartu su kolegomis iš Vilniaus dailės akademijos Kauno ir Telšių fakultetų įgyvendinome keletą socialaus meno projektų. Kartu su studentais iš Kauno ir Telšių Kipre su prancūzų menininku Mathieu Devavry kūrėme gatvės meną Nikosijos senamiestyje, panaudojant tik antrines žaliavas. Taip siekta atkreipti dėmesį į didėjantį aplinkos užterštumą. Projektas (ne) LAISVAS menas įgyvendintas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje — Pataisos namuose. Ten laikinai gyvenančius vyrukus ne tik mokėme įvairių grafikos technikų, kurias jie galėtų panaudoti savo vėlesniame gyvenime, bet ir tiesiog bendravome. Ryškiausias šio projekto rezultatas — kalinčio jaunuolio sakinys: „Jūs man padėjote suprasti gyvenimo tikslą“. Arba labai ilgam įsiminęs raidos sutrikimų turinčio Ventos globos namų auklėtinio apsikabinimas po grafikos dirbtuvių miestelio šventėje. Tai labai svarbus formalaus mokymo indėlis į neformalųjį ugdymą.
— Ir tai dar ne viskas. Esate Lietuvos kultūros tarybos narė, pasaulinės ICOMOS organizacijos Lietuvos biuro prezidentės pavaduotoja, dėstytojaujate VDU, VDA Kauno ir Telšių fakultetuose. Kuo Jus žavi toks įtemptas ir, galima sakyti, ekspresyvus gyvenimo ritmas?
— Dirbant su jaunimu, neturi teisės stabtelėti, jeigu nespėsi su greitu gyvenimo tempu, pasidarysi nuobodi dėstytoja, į kurios paskaitas eis tik iš pareigos. Man norisi, kad jaunimas siektų didesnių tikslų, kad suprastų, kokias galimybes jie turi šiandienėje Lietuvoje, kad keliautų, pažintų ir mokėtų tas žinias panaudoti. Norint tai padaryti, tenka naudotis asmeniniu pavyzdžiu.
— Esate grynakraujė žemaitė ir Jūsų užsispyręs, atkaklus būdas tą įrodo. Jūsų vyras Dainius — aukštaitis. Esate ištekėjusi už jo bene 15 metų. Kaip sekasi rasti bendrą kalbą auklėjant jųdviejų sūnus Meritą ir Rapolą?
— Su savo vyru susipažinau lygiai prieš dvidešimt metų. Šeima ir vaikai yra didžiausias mano gyvenimo laimėjimas, kurie skatina tobulėti, domėtis naujovėmis ir nelėtinti gyvenimo tempo. Džiaugiuosi tuo, kad visada randame kompromisą dėl vaikų auklėjimo ir puikiai sutariame su vyro šeima. Aukštaitiškoji giminės pusė gana dažnai lankosi Žemaitijoje ir geriausiai žino žemaitišką posakį „Bus gera!“,— manau, kad tuo viskas pasakyta.
— Nors laisvo laiko turite nedaug, kaip jis atrodo?
— Jeigu turiu valandą laisvo laiko — skaitau knygas, kurios visai nesusijusios su profesine veikla. Žiemą kartais pavyksta išsprūsti ant kalno su rogutėmis, vasarą — su dviračiais. Tačiau visas šeimos grafikas taip išsidėliojęs tarp vaikų koncertų, varžybų ir mūsų darbinių bei visuomeninių reikalų, kad kartais tiesiog džiaugiamės vakariene kavinukėje su draugais.
— Pakalbėkime apie „Metų kaunietės“ rinkimus. Kas pasiūlė Jūsų kandidatūrą?
— Šiuo atveju turbūt svarbesnė pasiūlymo priežastis. 2017-ieji buvo gana intensyvūs. Metų pradžioje pasirodė vaikiška „pop-up“ knyga „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilys“, kurią pristatinėjau ir Papilėje, vasarą įkopėme į Elbrusą, per visus metus su žymiais menininkais dirbome socialaus meno projektuose, su ICOMOS LNK biuru ir nariais inicijavome 25-mečio renginius ir t.t. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Planavau, jog šiemet viešos veiklos bus mažiau, nes norisi praėjusių metų rezultatus sudėlioti į mokslinius straipsnius. Tačiau „Metų kaunietės“ rinkimai nuo pat metų pradžios įsuko į aktyvų šurmulį.
— Sulaukėte didelio palaikymo rinkimuose. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
— Jau ne kartą minėjau, jog svarbiausia šiuose rinkimuose — procesas. Žinoti, kad mano veiklas palaiko šimtai žmonių, sulaukti daugybės paskatinimo žinučių iš įvairiausių žmonių ir organizacijų — tai ir yra didžiausias laimėjimas bei brangiausias apdovanojimas. Savotiškas asmeninis egzaminas, skatinantis ir toliau judėti ta pačia kryptimi.
— Kultūra, menas, istorija ir mokslas. Įvardykite juos visus jungiantį raktą.
— Pozityvūs ir kūrybiški žmonės — be šeimos, artimųjų ir kolegų palaikymo ir įvertinimo, jokie darbai neturi prasmės.
— Ko Jus išmokė gyvenimas, darbas ir žmonės Kaune? Kuo skiriasi gyvenimas nedideliame mieste Telšiuose ir Laikinojoje sostinėje?
— Lietuva yra maža valstybė, todėl ne taip svarbu, kur gyveni, žymiai svarbesnė yra pozityvi darbo aplinka ir žmonės. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu dirbu su ypatingomis asmenybėmis, žinomais meno ir kultūros profesionalais. Tiek universitetuose, tiek Lietuvos kultūros taryboje ar įvairiose neformaliose bendruomenėse. Beje, žemaičių yra visur, tuo mes, aišku, irgi labai džiaugiamės ir didžiuojamės!
— Telšiai šiandien laikomas menų miestu. Kas čia Jus labiausiai žavi?
— Telšiai šiandien visai kitokie. Jaukus mažas miestelis, sutvarkyta infrastruktūra, viešąsias erdves puošia smulkioji architektūra ir verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. Progai pasitaikius, net savo studentus vežu pasidairyti po gražėjančią Žemaitijos sostinę. Manau, kad Telšiai šiandien tikrai turi savo veidą, todėl linkiu ieškoti naujų nišų, kurios skatintų gyventojus palaikyti žemaitišką dvasią.
— Dėkoju už pokalbį!

Ingridą Veliutę palaikyti galite portale kauno.diena.lt, rubrikoje „Metų kaunietė“. Arba SMS žinutėmis. Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1398 su tekstu MKN 06. SMS kaina — 1 euras. SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų. Balsavimas — iki kovo 5 dienos vakaro.