(Tęsinys. Pradžia Nr.27)
Julius Norkevičius
Ir čia klausimas, kuo tai paaiškinti. Skaitytojai atsakymo neišgirdo. Laikraščiai negaili gero žodžio kraštiečiams, kurie padeda mokykloms. Štai Amerikoje gyvenantis rietaviškis I.Pakalniškis 1926 m. Rietavo aukštesniajai komercijos mokyklai atsiuntė 500 litų, kas labai pravertė mokyklos patalpoms remontuoti, kuris atliktas beveik žmonių aukomis. Kontaučių žmonės 1926 m. Kunigų seminariją sušelpė 216 kg grūdų, 7 kg riebalų ir 154,15 Lt.
Telšių spauda daug dėmesio skyrė M.Valančiaus liaudies universiteto veiklai. Sistemingai pasakojo ne tik apie Žemaitijos sostinėje, bet ir miesteliuose, didesniuose kaimuose, bažnytkaimiuose skaitytas paskaitas, pokalbius. Tarp pranešėjų populiariausi buvo mokytojai, dvasininkai, valdžios vyrai, miesto svečias Vydūnas. Paprastai šiuos užsiėmimus lydėjo saviveiklininkų vaidinimai, loterijos, žaidimai, kiti turiningo poilsio renginiai. Štai būsimieji mokytojai ne tik savojoje seminarijoje, bet ir Žemaičių Kalvarijoje, Lieplaukėje, Lauko Sodos, Žarėnų paskaitų klausytojams suvaidino moksladraugio N.Gintalo scenos vaizdelį „Šliūbinė iškilmė“, linksmino gražiomis patriotinėmis, liaudies dainomis. Jų sulaukė ir Plungėje pradėjęs veikti Senbernių klubas. Nemažai vaidintojų yra miesteliuose, kaimuose ir visada sulaukia savų žiūrovų.
Visi Telšių laikraščiai 1935 m. neslėpė, kad pasirodė J.Gintauto (tikra autoriaus pavardė J.Staugaitis, vyskupas) knyga „Tiesiu keliu“, alternatyva V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“. A.Jakštas pristatydamas pažymi, kad knygoje bene vertingiausi meniniu požiūriu yra etnografiniai ano meto aprašymai. Dvasininko gyvenimas ir kasdienos darbai išsakyti ne sausai protokoliškai, bet dailiai, gražia kalba, lengvu stiliumi, meniškai įpinti apysakon, kas rodo gerą kunigo kasdienybės pažinimą. Labai atsargiai užsimena: pagrindinio veikėjo meilės gundymai yra silpniausia knygos dalis.
Visuotinio spaudos dėmesio sulaukė ir muziejaus statyba. Visi laikraščiai vertino, džiaugėsi ne vien Žemaitijos, bet beveik visos šalies visuomenės nuoširdžia parama, kad tik „Alkos“ muziejus greičiau atvertų duris. Tai rodo ir 1937 metų pradžios aukotojų sąrašas. Štai „Maistas“ atsiuntė 2000 Lt, „Lietuvis“ — 500 Lt, Lietuvos pasiuntinys Berlyne dr. J.Šaulys — 365 Lt, Kaunietis J.Vokietaitis pažadėjo padengti medžiagos stogui pirkimo išlaidas.
Laikraštis primena, kad nesnaudė ir „Alkos“ muziejaus statybos komitetas. Jis 1936 m. išspausdino 380 sunumeruotų aukos lapų ir iki spalio 22 d. išsiuntinėjo. Gruodžio mėnesį propagandiniais tikslais išsiuntinėta daugiau kaip du šimtai jau atliktų muziejaus statybos darbų nuotraukų. Prelatas J.Narjauskas aplankė Kaune žymesnius žmones, kviesdamas aukoti.
Kryptingas darbas nenuėjo niekais. Pagal aukų lapus Valstybinio operos teatro solistas Puškorius aukojo 285,20 Lt, klaipėdietis Narkevičius — 250 Lt, o poetas O.Milašius — 500 frankų, Paryžiaus pasiuntinybė — 375 frankus, gydytojas J. Mikulskis — 500 Lt, ministeris S.Dirmantas — 500 Lt, apskrities viršininkas J.Šalkauskis — 300 Lt. Daugelis (jų sąrašas neskelbiamas) aukojo po 100–200 litų. Gražiai akcijoj dalyvavo kariuomenė. Ne vienas eilinis muziejaus statybai skyrė 15, 20 ar net 50 centų. Kariuomenės indėlis — 885,63 Lt.
Neliko nuošaly ir valstybinių įstaigų tarnautojai, darbininkai. Štai Tautos atstovai Seime surinko 240 Lt, Lietuvos banko Telšių skyriaus tarnautojai — 1000 Lt, Telšių apskrities viršininko įstaiga — 973 Lt, Telšių apskrities policija — 532 Lt (rinkliava nebaigta), Telšių žemės tvarkytojo įstaiga — 430 Lt, Telšių apygardos ligonių kasų tarnautojai — 340 Lt.
Keturi aukos lapai grįžo tušti — iš Raudėnų, Židikų valsčių savivaldybių, Lietuvos banko Kauno skyriaus, Pirmosios divizijos štabo viršininko.
Iki 1937 m. sausio 1 d. Statybos komitetas sukaupė 5108,58 Lt ir gali džiaugtis, kad visos muziejaus sienos jau išvarytos.
Visi telšiškiai laikraščiai pripažino, kad svarbiausias, net istorinis, visos Žemaitijos 1939 m. įvykis — pirmasis (kol kas ir vienintelis) Žemaitijos vyrų eucharistinis kongresas. Jis vyko tris dienas (birželio 16–18 d.) Telšiuose, sulaukė apie 30 000 vyrų — dalyvių ir daugelio svečių. Kokie renginiai vyko kiekvieną dieną, organizatorių rūpesčius, homilijų (pamokslų) tekstus, atmintinę, kas žinotina kiekvienam žemaičiui vyrui, Kauno, Klaipėdos meninių kolektyvų programas, sveikinimo laiškus, savanorių, kitų talkininkų sąrašus saugo archyvas. Taip pat ir kongreso Garbės, Organizacinių komitetų sudėtis. Kongreso parengimu rūpinosi ne vien dvasininkai, bet ir Telšių komendantas, policijos vadas, burmistras, gimnazijos bei Klaipėdos ūkio banko direktoriai, Telšių, Tauragės, Plungės, Varnių įgulų vadai, kiti garbūs žemaičiai. Kongreso programos atskirus punktus parengė, jų vykdymu rūpinosi keturiolika komisijų.
Per vyrų kongresą vyko moksleivių dienos bei Žemaitijos vaikų kongresėliai, kurie kvietė jaunimą Žemaičių Kalvarijoje, Kaltinėnuose, Kretingoje, Rietave, Sedoje, Salantuose, Žemaičių Naumiestyje, Skaudvilėje, Luokėje, Viekšniuose.
Paminėti leidiniai neliko abejingi garbių telšiškių netektims. 1926 m. tokio dėmesio sulaukė 1863 m. sukilimo dalyvių kunigų Izidoriaus Noreikos ir Antano Gargaso, sušaudytų miesto ganyklose, iškilmingas perlaidojimas Katedros šventoriuje. Pranešta, kad Amžinybėn iškeliavo bent kelių vaistinių šeimininkas, valdininkas Oskaras Goeldneris (1927 m.), gimnazijos ir Mokytojų seminarijos vokiečių kalbos mokytojas Vladimiras Ridelis.
Ne tik žinutės, bet didesnės apimties rašinių sulaukė visuomenei žinomas didelis plunksnos darbininkas, Raudėnų bažnyčios klebonas Kazimieras Pakalniškis–Dėdė Anastazas (1866-02- 22–1933-07-01). Norėdamas likti nežinomas, rašinio autorius rašo, kad pirmieji publicistiniai jo rašiniai, literatūriniai vaizdeliai išspausdinti 1890 m. „Apžvalgoje“. Apsakymus, pasakojimus iš valstiečių gyvenimo, didaktinę beletristiką skelbė „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Vienybė“, „Viltis“, „Rytas“, „Mūsų laikraštis“ ir kt. Jo publicistika, kandi satyra smerkė carinės administracijos rusinimo politiką. Rašinių kalba, stilius — tiesmukai paprastas, kartais šiurkštokas, nevengė vulgarizmų, stilizuotų svetimybių. Visa kūryba skirta liaudžiai šviesti, dorinti, žadinti iš tautiško miego.
Rašinius kunigas pasirašinėjo ir Jurgio Šermukšnio, Petro Zuikio, Tetulės Onos, S.P.Z. slapyvardžiais. Kartu skaitytojai supažindinami su šio plunksnos darbininko biografija.
Paminėti laikraščiai 1935 m. supažindino su seniausiu Telšių literatu Antanu Klementu (?1756–1823-06-16). Neprisistatę autoriai skaitytojams priminė, kad jis nuo 1771 m. advokatavo Raseiniuose, Telšiuose. Vėliau — Telšių teismo teisėjas. Rašė lenkų ir lietuvių kalbomis. Kūrybos nespausdino. Rankraščiuose liko apie 140 kūrinių, daugiausiai rašyti lietuviškai. Eiliavo odes, elegijas, himnus, epigramas, anekdotus, dainas ir kt. Sueiliavo kai kurias Šventojo rašto dalis, kūrė maldas ir raudas. Be išsamios biografijos, „Žemaičių prietelius“ išspausdino ir keletą A.Klemento eilėraščių. Pristatymo autorius pastebi, jog A.Klementas „rašė ateičiai, kad ainiai nevadintų jo tinginiu, kad jaunimas persiėmęs jo darbštumu patys ką nors geresnio sutvertų“.
Kai kurias „Žemaičio“, „Telšių laikraščio“ žinutes šiandien vadintume reklama. Kad ir tokią: Žaliojoje gatvėje gyvenantis Cirtautas kviečia pigiai dideliu, patogiu autobusu kasdien keliauti į Papilę, Palangą. Arba: Rietavo „Pavasario“ kuopa lapkričio 4 d. rengia viešą vakarą su trijų veiksmų vaidinimu „Rytojaus diena“ ir „Po mūšio“. Skaitytojams primenama, kad vyskupijos spaustuvė išspausdino apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus J.Domeikos knygą „Praktiški patarimai jaunam mokytojui“. Sužinome, kad neseniai Telšių geležinkelio stoty atidarytas bufetas, kuriame galima pietauti, pusryčiauti, vakarieniauti, yra ir įvairių užkandžių; valgių kainos nebrangios. Panašiomis žinutėmis turtingas vos ne kiekvienas laikraščio numeris.
Rūpesčiai
„Žemaičių prietelius“ 1925 m. pirmajame laikraščio numeryje nerimauja, kad po Žemaitiją slankioja priešas, kuris yra baisesnis už bolševikus ir lenkus. To priešo vardas — ištvirkimas. Šį teiginį paremia pastebėjimais: kai kuriose parapijose daugiau kaip pusė krikštijamų kūdikių yra pavainikiai. Žinutę baigia nerimu, kad plintančio reiškinio pasekmės gali būti liūdnos.
(Bus daugiau)