Šimtas Tėvynės kalendoriaus puslapių neišnyko. Jie švyti ir mena žmones, kurie toli toli, už horizonto, žvelgė, tvirtino lietuviškumo pamatus. Katalikiškasis „ego“ kartu su pasaulietine įžvalga daug nusipelnė lietuvių žemei. Žemaitijos kraštas, o ypač Telšiai, nepamiršta kunigo, monsinjoro, prelato, teologijos magistro, profesoriaus, pedagogo Antano Simaičio (gimė 1887 07 02) švietėjiškų darbų.
Irenos Norvaišienės atsiminimus apie dėdę užrašė
Adolfina Varnelienė
Nėra „dabar“ be tolimo „anksčiau“
Sruvena dienos, metai. Čia rytas, čia vakaras. Laiko vingiais rieda nurieda lietum bei giedra apšlakstyti ir saulės nudžiovinti atsiminimai. Atodangos — it teatro scenoje — spektaklis be autoriaus, artistų. Tik žmonės, kuriems gyvenimas atseikėjo baltojo ir juodojo likimo po lygiai. Tyliuoju grauduliu vis mirga žodžiai… Ir buvo kelyje akmuo, ir kietas grumstas, ir laimės pasaga. Minčių atitvarai išnyko ir praeitį kaip savo vaiką apkabino. Nėra „dabar“ be tolimo „anksčiau“. Ir praeitis, ir ši diena, ir dar nežinomas rytojus skverbiasi pro tas pačias duris.
Simaičių šeimai lemtis įbruko virtinę nelaimių
Anot monsinjoro dukterėčios Irenos Norvaišienės, Simaičių šeimoje augo aštuoni vaikai — šeši broliai: Jonas, Antanas, Kazimieras, Petras, Juozas, Konstantinas ir dvynukės seserys — Valerija ir Angelė, kurios labai anksti mirė. Anksti gyvenimą paliko ir aštuonerių vaikų mama Ona Sukauskaitė-Simaitienė, nelaukta mirtis nusinešė ir Antano du brolius. Juozas — Irenos Norvaišienės tėvelis — tragiškai žuvo per linamynę. Jonas nukentėjo nuo atsitiktinės nacių kulkos. Šios šeimynos tėvas Stanislovas Simaitis buvo „magazinierius“, seniūnas, Radviliškio valsčiaus viršaitis. Onos, Antano mamos, trys broliai gyveno Petrapilyje.
Vaikystėje būsimasis kunigas Antanukas mokėsi pas „daraktorių“. Vėliau motinos broliai aštuonmetį berniuką išsivežė Petrapilin. Buvo nelengva. Valstiečio sūnus gimnazijoje pateko į bajorų mokytojų rankas. Moksleiviai, „dvarponiukai“ ir „miesčioniukai“, iš jo valstietiškos kilmės tyčiojosi. Tačiau berniukas turėjo vieną vienintelį draugą Šišmariovą, iš kurio gaudavo Tolstojaus, Puškino, Dostojevskio ir kitų rusų klasikų knygų.
Vakarai Lietuvai dovanojo ne vieną inteligentą
1904 metais A.Simaitis puikiai baigė Petrapilio gimnaziją. Dėdės — Antanas, Petras ir Jonas Sukauskai (vienas jų buvo aukšto rango karininkas). Jie sūnėnui gimnazistui linkėjo pasaulietinio gyvenimo kelio, tačiau jaunuolis nusprendė stoti į Kauno dvasinę kunigų seminariją. Ją baigė 1908 metais su pagyrimu. 1911-aisiais įšventintas kunigu.
Radviliškio krašto, Miežaičių kaimo ūkininko sūnų traukė Petrapilio teologijos akademija. Ją baigė 1912 metais. Čia jis pelnė teologijos mokslų magistro laipsnį. O 1912-1913-aisiais Šveicarijos Fribūro universiteto filosofijos fakultetas jo tobulėjimo bagažą papildė pedagogikos ir psichologijos žiniomis. A.Simaitis — poliglotas, mokėjo septynias kalbas: lotynų, hebrajų, vokiečių, rusų, anglų, lenkų ir graikų. Mėgo piešti, raiškiai skaityti eiles. Išmokslino visus septynis brolių vaikus. Priglaudė našlaite tapusia Ireną Simaitytę, buvo jai pats artimiausias žmogus. Taigi septyniolika prasmingų būties metų (nuo 1896 iki 1913) ženklina A.Simaičio įvairiaspalvį mokslų ir žinių lauką. Beje, Vakarų aukštosios mokyklos rusėjančiai ir lenkėjančiai Lietuvai dovanojo ne vieną inteligentą.
It medžio šaknim įaugo Žemaitijon
Šis didis žmogus Dievo skirtas Žemaičių žemei. 1913 metų vasarą, kunigo Mykolo Vaitkaus paragintas, atvyko į Telšius, į Kurijos kapitulą (vyskupo patariamasis organas), paskirtas kapelionu į berniukų ir mergaičių gimnaziją. 1915 metais buvo rusų gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas. O nuo 1917-ųjų — tikybos mokytojas vokiečių-lietuvių keturių skyrių mokykloje. Tarpininkaujant klebonui Povilui Korzonui, burmistrui ir vaistininkui Oskarui Geldneriui, A.Simaičio dėka 1918 metų pradžioje įkurta Telšių lietuviška „Saulės“ gimnazija, vėliau pavadinta Motiejaus Valančiaus vardu. A.Simaitis tapo pirmuoju jos direktoriumi, joje iki 1926 metų dėstė lietuvių ir graikų kalbas.
Mokyklos įkūrimas ir Lietuvos nepriklausomybės realijos sutapo. Telšių visuomenei — dviguba šventė, neįkainuojamas saulės spindulys, kultūrinio gyvenimo plėtra. Ir mokytojai buvo renkami ne iš pirma pasitaikiusiųjų. A.Simaičio iniciatyva, į Telšius atvyko Vydūnas, (kurį laiką gyveno jo name), Jono Jablonskio duktė Julė Jablonskytė ir daugelis kitų. Profesorius vadovavo Suaugusiųjų gimnazijai, dvejų metų mokytojų kursams, moksleivių chorui, mokė vaidybos meno, skaitė daug paskaitų. Aktyviai dalyvavo tuometėje periodinėje spaudoje. Laikinai dirbo ir Plungės „Saulės“ realinės gimnazijos direktoriumi.
Nuo 1927 iki 1940 metų — Telšių kunigų seminarijos profesorius. Dėstė Šv. Raštą, Bažnyčios istoriją ir krikščionių senovę. Išleido archeologijos studijų knygą „Krikščionių senovė“. Pasaulinio karo metu, Lietuvą okupavus vokiečiams, kartu su Telšių klebonu P.Korzonu gavo leidimą atidaryti dvejų metų pradinę mokyklą.
Salantai — dvasinės veiklos metai
1941-aisiais A.Simaitis paskiriamas į Salantus dekanu ir klebonu. Bažnyčios rūsiuose slėpė nacių persekiojamus žydus ir lietuvius. Irena Norvaišienė prisiminė rūsyje buvusį didelį kopūstų kubilą. Pasirodo, jis dengė įėjimą į saugomų žmonių slėptuvę. Meilė žmonėms, savam kraštui turtino dekano dvasinę pilnatvę. Nuoširdžiai bendravo su parapijiečiais, ypač su tais, kurie jam padėdavo bažnyčios ir klebonijos ūkio darbuose. Kalbininkų Antano Salio Ir Juozo Balčikonio prašymu, išsaugojo per milijoną lietuvių žodyno kartotekos, ją slėpė bažnyčios rūsiuose. Anot dukterėčios, iš Salantų į Vilnių dardėjo dvi „padvados“, ir arkliukai aukso vertės bagažą pristatė į Salantus, nes naciai ruošėsi jį sunaikinti. Už šią veiklą 1945 metais Mokslų Akademija jį pagerbė padėkos raštu ir vertinga knyga.
Palikimas
Simaičio dukterėčia pasakojo, jog profesorius, gyvendamas Telšiuose, Ežero gatvėje, turėjo namelį. Jam išvykus į Salantus, minėtame namelyje gyveno Telšių visuomenės mylima ir gerbiama gydytoja Jadvyga Prancūzevičiūtė. Sovietinė valdžia šį namą norėjo nacionalizuoti, tačiau svarus barjeras — gydytojos autoritetas — reikalavo nurimti aktyviems „nacionalizatoriams“. Šį namą paveldėjo jo globojama dukterėčia Irena Simaitytė-Norvaišienė. Šiandien jis renovuotas. Kunigas mirė 1959 metais sausio 15 dieną. Jo pageidavimu, palaidotas Salantų bažnyčios šventoriaus pietinėje pusėje, prie didžiojo altoriaus.
Ir šiandien mokykla baltuoja
Trispalviu kaspinu pasipuošusi Baltoji mokykla švenčia savo šimto metų gimtadienį. Kiek nuostabiausių žmonių išėjo mokyklos taku, kiek daug padaryta Telšių ir Lietuvos kultūriniam gyvenimui klestėti. Saulės pavadinimą keitė Žemaitės dvasinės vertybės. Tai unikali pereinamumo simbolika. Šaknim ir dvasia mes, lietuviai, esam savojoje žemėje. Tebaltuoja savo šerdim ši baltoji Žemaitės gimnazija. Žydėjimo šviesumas… Pavasaris languos… Tegul pilnatvės mirksnis iš praeities į dabartį neša gerumą, pašaukimą, džiaugsmą.