„Ateik ir pažvelk į save atidžiai!“ — ragina Telšių Žemaitės dramos teatro Vaikų ir jaunimo studijos SAVI aktorių ir režisierės Laimutės Pocevičienės premjerinis spektaklis „Nauja Roboto ir Peteliškės istorija“. Simboliška, kad kartu su šiųmečio pavasario nedrąsiu šilumos gūsiu, šviesių, pastelinių spalvų pliūpsniu, į spektaklį kviečia nuotaikingai ryškios, optimistiško gyvenimo džiaugsmo kupinos dailininkės Sigutės Ach braižo spektaklio afišos…
Lina Dijokienė
Šiandienos beprotišku tempu lekiančiame pasaulyje turbūt retas turi prabangą — surasti laiko sustoti, apsižvalgyti, pažvelgti atidžiu, veriančiu, tiriančiu žvilgsniu į save ir kitus, įvertinti, pasverti ne naudos, o dvasinės vertės matu…
Šiųmečiam pavasariui galų gale nedrąsiai žengiančiam pirmuosius žingsnius, gaivios žalumos ilgesį tarytum kompensuoja pavasario gaiva ir spalvomis dvelkiantis, paaugliškos gyvasties kupinas spektaklio režisierės, ir jos bendraautorių, kaip pati sako,— jos jaunųjų aktorių žvilgsnis į dabartį — jauną, ieškantį, baugiai drąsų žmogų — mūsų ateitį…
Geranoriškumo užtaisas
Studijos SAVI vadovė, režisierė L.Pocevičienė kiek praskeidžia kūrybinio proceso — spektaklio, kaip tekstinės medžiagos — gimimo paslaptį. Pasirodo, šiuolaikinis teatras nėra lepinamas dramaturgų — norint pastatyti naują spektaklį, neretai patiems tenka pasirašyti pjesę, mat tokių kūrinių apskritai nėra!
Taigi jau ne kartą Žemaitijos, o ir dažnai — visos Lietuvos žiūrovų teismui pristačiusi ne vieną savo kurtą, įvairios archyvinės, istorinės medžiagos įkvėptą sceninį kūrinį, šįkart režisierė L.Pocevičienė į vieną lydo trijų autorių — Vytautės Žilinskaitės, Unės Kaunaitės ir Siobhan Parkinson tekstus. Net ne lydo — greičiau semiasi idėjų, „skolinasi“ ir „prisimatuoja“ personažus, jų gyvenimo peripetijas.
Pašnekovė L.Pocevičienė neslepia, jog jai buvo ypač smagu, jog visi, su kuo teko bendrauti dėl autorinių teisių, dėl galimybės transformuoti jų kūrybą į teatrinį vaizdinį, buvo geranoriški ir mielai sutiko šiam meniniam eksperimentui.
Ypač puikūs režisierės bendravimo su rašytoja Une Kaunaite įspūdžiai. Vos paprašyta leisti spektaklyje pasitelkti knygą „Laiškai Elzei“, Unė Kaunaitė atsakė: „Be galo be krašto smagu sulaukti tokio laiško! Nors ir ne iškart atsakiau, bet kelias dienas dėl jo šypsojausi…“ Toks geranoriškumas, pozityvumas ir optimistiškas požiūris, beje, slypi ir pačiame spektaklyje — jį žiūrint, nors ir tenka graudintis, tačiau neapleidžia noras ir šypsotis. Keista, meno galia, ar ne?
Iššūkio paslaptis
Nors, ką čia slėpti… — kone kiekvienas, kas prisilietė prie naujo — premjerinio Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ spektaklio „Nauja Roboto ir Peteliškės istorija“, savo įspūdį pradeda fraze: „Tai buvo tikras iššūkis“…
Pavasariškai gaivi ir šviesi spektaklio afiša tarsi anonsuoja jį būsiant, nepaisant dramatiškos pamatinės istorijos, efemeriškai šviesų ir optimistinį… Toks ne tik šio spektaklio režisierės sumanymas. Toks apskirtai jos kūrybos credo — visame kame įžvelgti gėrį ir skatinti, diegti pozityvų žvilgsnį į gyvenimą, į ateitį…
L.Pocevičienė džiaugiasi, jog jai pavyko prisikalbinti į kūrybinę bendrystę daug naujų, jaunų, įdomių kūrybingų asmenybių. Daugeliu atveju sutikusių prisidėti prie kūrybinio proceso anaiptol ne dėl materialinės naudos (šio spektaklio pastatymo biudžetas — juokingai mažas — vos du tūkstančiai eurų…).
Taigi spektaklio dailininkė — dizaino grafikė Aušra Misiūrienė. Iliustracijų autorė — dailininkė Sigutė Ach. Kostiumus aktoriams kūrė jauna dizainerė Indrė Ročiūtė. Kostiumų matavimosi įkarštyje sutikta dizainerė juokiasi — užduotis sukurti kostiumus šiam spektakliui privertė išlįsti už komforto zonos ribų… Spektaklio muzikinė dalis — Ernestos Dargužienės rankose.
Žinutė pasauliui
Po repeticijų režisierės darbo kabinete sutikti jaunieji aktoriai dalijasi savo įspūdžiais. Pagrindinė veikėja — Peteliškė (paauglė Liepa) — aktorė Dominyka Vaičekauskaitė. Mergina prisipažįsta, jog darbas šiame spektaklyje jai be galo įdomus: „Mano tekstas toks, kad teko daug su juo dirbti, stengtis suvokti, perleisti per save, suprasti, įsijausti. Kartais net ir pasiginčyti su režisiere. Mano personažas — tai romantiškos sielos, jautri, naivi, emocionali mergina, išgyvenanti ir skaudžius dalykus, ir randanti dvasinę atramą“. Visada yra ką pasirinkti, visada gali rasti išeitį — tokią žinutę žiūrovams siunčia Peteliškė.
Jos įseserė — pikčiurna Greta — tai studijos linksmuolė Eglė Simutytė. Mergina šypsosi, jog jai tekęs vaidmuo visiška priešingybė jos esybei. Bet buvęs toks iššūkis, kurio negalėjusi atsisakyti.
Vos kelių frazių arsenalą gavęs kitas veikėjas — Robotas Dondonas, Donas — Vilius Dikontas sako iš pradžių apsidžiaugęs, jog nereikės daug mokytis teksto. Tik vėliau supratęs, kaip sudėtinga tomis pačiomis keliomis frazėmis pasakyti skirtingus dalykus, išreikšti jausmus. Mokėti reikšti jausmus, nebūti „robotu“ savo širdyje — šiandieniams paaugliams kartais būna neįveikiamas dalykas. Spektaklyje etikos mokytoją, dvasinę atramą, tikrą pedagogo etaloną kuria po dešimties metų pertraukos į sceną sugrįžusi Monika Domarkienė. Ji pripažįsta, jog rengdamasi šiam vaidmeniui, suvokusi, koks sunkus mokytojo darbas ir kaip svarbu būti tikru mokytoju — suprantančiu, mylinčiu, padedančiu jaunam žmogui.
Spektaklyje pamatysime daug patyrusių ir visiškai naujų veidų. Čia, be jau paminėtų, vaidina Elija Norvaišaitė, Jokūbas Juškevičius, Akvilė Gedvilaitė, Lukas Veitas, Ieva Marija Noreikaitė, Laurynas Petraitis, Dovydas Ivoškus, Dominykas Vaitiekus, Gytis Kumža, Kornelija Vitkutė, Emilija Gailiūtė.
Naujai sena istorija
Ne viena karta užaugo skaitydamos jautriai graudžią istoriją apie technikos stebuklą — robotą Dondoną ir naktinę peteliškę Strėlinukę, apie sudėtingą meilės kalbą ir visa ko trapumą. Režisierė L.Pocevičienė pasakoja apie sumanymo gimimą. „Ta istorija gimė jau praeitais metais, kai savo jauniesiems aktoriams pasiūliau pagal Vytautės Žilinskaitės kūrinį „Robotas ir Peteliškė“ pavaizduoti jauną žmogų — paauglį. Visą jo pasaulį — gerąją ir blogąją pusę. Žinoma, praėjusio amžiaus aštuoniasdešimtųjų metų robotas — tai buvo technikos naujovė. Dabar, mūsų laikais, yra tokių technologijų, kad robotas — anaiptol jokia naujovė. Ji tikrai nebūtų įdomi nei mažam, nei dideliam. Mes išeiname iš šitos istorijos — pasakos rėmų. Mums Robotas — tai vaikinas, o Peteliškė — tai mergina“,— sako Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos SAVI vadovė.
Šiuo spektakliu jo kūrybinė komanda atskleidžia, kad pažeidžiamo paauglio kelionė į SAVE yra pati sunkiausia, bet spalvingiausia ir prasmingiausia. Spektakliu primenama, kad patyčios tarp paauglių, savižudybės ar gera savijauta niekada nepriklauso vien nuo jų pačių. Už tai atsakingi visi — tėvai, draugai, mokytojai… ar net komentatoriai internetiniuose puslapiuose. Spektaklio centre JIE — aštuntokai, devintokai, dešimtokai ar dvyliktokai.
„Skirtingi ir tokie panašūs. Užsiauginę storus šarvus ir nepaprastai pažeidžiami. Jie nenori būti kaip visi ir kartu tenori būti tarp kitų. Labiausiai už viską jie nori būti pripažinti“, — komentuoja rašytoja Unė Kaunaitė.
„Spektaklis — atvira, skaudi, o kartais nuotaikinga tikro jų, paauglių, gyvenimo, į kurį aktoriai kartais leidžia man pažvelgti, mozaika, su visais pakilimais ir nuosmukiais. Spektaklis — iššūkis sau ir savo įprastam pasauliui“,— pristato naujausią savo kūrybinį sumanymą ir kviečia jį pamatyti režisierė L.Pocevičienė.
Spektaklis dar kartą bus rodomas balandžio 24 d. 18 val.