„Kaip visur gali įžvelgti ramybę ir keistai darnią nuotaiką“
(Petras P. Gintalas)
Ieva Sigita Naglienė
Čia ir atskirai
Visgi labai sudėtinga imti ir skaityti eilėraščius jauno žmogaus, kuris tik tik pasibeldė į Didįjį pasaulį, kuris buvo čia pat, čia pat ir toks originalus. Buvo tik 18-iolikos metų. Juk jis teisus, be galo teisus — „Truputį aukščiau/ Kilstelėjęs sielą/ Ilgai neišbūsi“… Taip viename iš savo eilėraščių yra parašęs Petras P.Gintalas. Toks jis buvo, buvo ir išėjo, tik tik tik prisiminimuose…
Praeitis — atmintis. Mirtis — ir nuolat tolstantys realūs vaizdai, per dažni pokyčiai, toks blėstantis reginys: buvo, stebėjo, ėjo ir matė, turėjo ką pasakyti. Ir rašė — toks iš prigimties rašantis. Kitaip esantis, vis dar esantis — negalima tylėti, nors skausminga. Trapu ir kalbėti apie tai — jausti, labai giliai, ir rašyti apie tai — jausti, yra labai skaudinga. Prabėgo daug laiko nuo Petro P.Gintalo mirties ir vis dėlto tiek jo kūryba, tiek jo atmintis yra savotiškai pristabdyta. Lyg neišgyventa jo jaunystė, neišrašytas gyvenimas, ne iki galo aprėptas pasaulis iki šiol sopėtų — mirtis daug turi paslapčių. Daug kas norėtų atsiriboti tylos siena — ramiau? Anot paties jauno rašytojo, tokio jauno, Petro P.Gintalo, „Kaip visur gali įžvelgti ramybę ir keistai darnią nuotaiką“… Ar kartais ne to siekiame pritilę, blukindami tai, kas skaudu? Sąmoningai — kas tai: kaltė, per didelė kančia ar žmogaus menkumas? Kažkaip visa tai suimi ir tas kažin kaip užsilaiko. Juk atmintis ir gyvenimas su ja — atsakomybė, valia, pripažinimas. Ir būdravimas. Ir visada kažkoks maudimas, gėla. Ir visada? Ir XXI amžiaus žmogų ima tokios pat baimės, tokie pat geluonys — ar tikrai? Juk taip įnirtingai žaidžiame mirtis, taip abejingai paliekame vyresnius savo gentainius, taip mušinėjamės į šonus, taip niekais verčiame gamtos gyvastį? Ar tikrai mes dar pilni kažkokios baimės, stipresnės už mus — tikime tuo ir dabar? Net tuomet, kai galų gale nuolat kartojame, jog mes taip intensyviai svetimėjame, mes globalėjame — taip emocingai ir realiai? Mes tokie laisvi ir išsilaisvinę — tikrai? Taip — žmogus vis dar jaučia, vis dar jaučiasi nepatogiai, nes nesupranta, ką tokiu metu, tokios nepatogios jusenos metu, jam reikėtų daryti, kaip elgtis. Juk niekas mūsų nemokė jausmų kalbos, emocijų gramatikos, kaip pajautų šalyje susigaudyti jaunam žmogui? Taip — mes pamirštame guodimo, supratimo, užuojautos, tykesio, rimojimo sykiu, meilės ir kantrybės ritualus. Pamirštame buvimo sykiu didįjį stebuklą — susikalbėjimo stiprybę. Ir ačiū, Dieve, kad nors retkarčiais atsigręžiame, pasižiūrime kitaip — juk mes esame, prisimename, jaučiame ir tai mokame išgyventi! Būtina išgyventi.
Ačiū tau, Dieve, už tas tikrąsias jausenas. Vadinasi, tebeturime gyvenimo sąsparą. Taip — tą pačią, tą pirminę savo genties, savo tautos, savo žmogaus — dvasios žmogaus sunėrimo vietą, kuri laiko mūsų dvasinius trobesius. Anot mokslininkės etnografės, liaudies kūrybos tyrinėtojos Pranės Dundulienės, „su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Jei deivė Laima siejosi su gyvenimo pradžia, tai Giltinė — su pabaiga. Pagrindinė Giltinės funkcija yra stebėti, kada ateina laikas žmogui mirti, o atėjus tam laikui, žmogų numarinti. Giltinės vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“ (1990). Ir gelia — visiems. Ar gali būti kitaip — ne, taip sutvertas pasaulis. Ir niekur mes nuo to nepabėgsime — net XXI amžiaus, laisvojo pasaulio žmonės — niekur. Kas lieka? Atmintis, pasikartojimas ir realus gyvenimo priėmimas, tikras, su visa pagarba ir meile, su visa gyvenimo artuma nuo mažens: atvirai, nesislapstant, savęs neapgaudinėjant, jog žmogus yra nemirtingas… Yra išėję, yra čia — ir prie pat, ir atskirai. Todėl reikia apie tai kalbėti, apie išėjusius kalbėti, reikia juos atminty turėti, reikia žinoti ir norėti su jais pabūti. Ypač tuomet, kai jie turėjo ką pasakyti, ką parodyti, kuo pasidalinti — juk tai gyvenimo patirtis.
Štai eilutės iš Petro P.Gintalo eilėraščio „Apie save“: „Gerai kalbėtis su savim/ Nes Aš šalia savęs/ Galiu pripasakoti sau/ Visokio šlamšto…/ Viena vienatvės problema/ Kad negali dalintis su visais/ Telieka eit ir keikt žmonių spūstis“. Ir dar: „Nors man savęs pakanka,/ Kažko reikėtų…/ Gal iš Manęs atimt?“ Jaunas žmogus — einantis, vienišas, išgyvenantis ir laukiantis. Kiek tokių mes šiemet palydime į gyvenimą? Daug. Baigėsi mokslo metai. Ir jaunimas eis, ieškos, tikėsis, duok, Dieve, kad rastų. 2002 metų vasarą, tokiu pat laiku ir Petras P.Gintalas baigė mokyklą, ėjo, tikėjo gyvenimu — liko tik jo kūriniai, išgyventos akimirkos ir artimųjų skausmo gylė. Trumpas gyvenimas, o kiek jame įvairiapusės kūrybos — ne vienam liko jo kūrybos šviesa, jo originalus žodis, vedantis į dvasinius ieškojimus, tvirtybė dvejonėse — ir atsakas, jog ne tu vienas taip jautiesi, ne tau vienam taip sudėtinga. Petro P.Gintalo eilėraščiai, proza, dienoraščiai yra sutilpę į knygą „Einu namo“ — ir šių dienų, ir šių laikų bendraamžių, moksleivių, džiaugsmo ir draugystės, meilės ir gyvenimo grožio, išgyvenimo pilnatvės siekiančio žmogaus stiprybė. Toks jautrus ėjimas nuo mažo ir silpno į sudėtingą kuriančio žmogaus pasaulį, į jo dvasinį būvį. Norisi, kad mūsų Telšių žmonės, mūsų aplinkos žmonės jį prisimintų, skaitytų, dalintųsi jo tekstais, ieškotų sau atsparos. Jam rūpėjo gyvenimo prasmė. Jis taip pat buvo pažeidžiamas ir sutrikęs — kaip ir mes, kaip ir mes, žmonės: „Beviltiškai sėdžiu ant žemės/ Užsivertęs savo rūpesčiais/ iš baimės kad kažką prarasiu/ Net nežinodamas ar tai tiesa“.
Visas gyvenimas — tik 18-iolika metų. Visa tai poezija — 2007 metų straipsnyje, poeto Aido Marčėno parašytame per Jonines, taip užrašyta: „Visa tai poezija… į savo kalbą išsiverčia anapusybėje“. A.Marčėno yra išskirti likimiški dalykai, simboliški, kalbama apie paauglystėje, jaunystėje atrastus kūrėjus. Juk taip viskas subjektyvu — turi savo, savo paties surastus kitų žmones. Tavo rastas autorius, tavo žmogus, kuris, pasak Marčėno, „tampa didesnis už didįjį ezopą, kaip ir daugelį kitų pasaulio didžiausiųjų. Tikiu, kad tokiu visam likusiam gyvenimui svarbiu dydžiu kam nors galėtų tapti ir Petras P.Gintalas“ (2007).
Apmąstymai, kuomet vasara skuba
Kas skatina žmogų perkratyti būtą — esamą gėlą? Kas išvaduoja pasilikusius iš to keisto jausmo, atsiradusio po artimo žmogaus, po sutikto, ar tik iš jo kūrinių bandantį susivokti, kas buvo autorius, kodėl toks, kodėl taip kalbėjo, kuo panašus, kad vėl ir vėl taip atgal gręžiojiesi? Dvasiniai sukrėtimai labai sunkiai mainosi ir po ilgesnio laiko vienodai kažkur taip pat maudžia, bet apie tai reikia kalbėtis. Nuolat. Galbūt net įkyriai. Net tuomet, kai ne visai jauku, ar būsi suprastas. Kitaip mes atsidursime nuošalėje, kuri paklaidins. Reikia išjudinti atmintį — išraginti, prisiminti. Reikia — jos išjūdis yra vyksmas, keičiantis mūsų mąstymą. Išsilaisvinsime ne tik mes, bet ir tie, kurie kažkada su mumis buvo. Kalba, atmintis yra galia, yra paleidimas ir naujų jėgų įgavimas.
Reikia apie talentingų, per anksti mirusių žmonių, apie kraštiečių kūrybą kalbėti. Reikia prišaukti gyvenimui — ateitis prisipildys realesnio svorio. Kas, jei ne mes apie juos gali tikriau pasakyti? Ir šis straipsnis — atminimas, pamažu susidėliojo į vientisą apmąstymą, atsirado tik Petro P.Gintalo tėvo, dailininko Petro Gintalo, dėka: jis visada pristato savo sūnaus kūrybą, paskaito jo eilėraščių, primena apie jį, dalijasi prisiminimais. Ar begali būti kas nors prasmingiau, ar begali būti kas nors labiau jaudinančio? Tokie natūralūs, išjausti dalykai, tokie ritualai — stebuklas. Viename iš savo eilėraščių Petras P.Gintalas yra sakęs: „Kažkaip daug čia visko“ — daug, bet tokia ryški iki šiol talpi jo tėvo prisiminimų šviesa, toks atidus dėmesys, tokia atminimų giluma išėjusiam namo… Netektis — ir tokia iš tikrųjų užmatyta artuma, išgyventa — turbūt tokia, kokios sūnus ir geidė, dvasinė: „Kas pamatytų, ką esu nuveikęs, o ne tai, ko nenuveikęs!“… Jauno žmogaus gyvenimas ir egzistencinės temos, „šios žemės egzistencinio jutimo turėjimas“, anot poeto Vytauto Stulpino, kai „kiti bėga nuo tų skausmų, neturi to jutimo. Tu atsakai: arba būti, arba nebūti. Tokie yra egzistenciniai žmonės — viskas veržiasi. Tai prigimtiniai dalykai. Tokie vaikai yra gabūs rašyti, bet bejėgiški gyventi. Pamenu, per „Poezijos pavasario“ valandėlę Vytauto Mačernio klasėje gyriau Petro P.Gintalo eilėraščius. Tuomet net nežinojau, kad jis iš garsių menininkų Gintalų šeimos. Jau daug vėliau tėvas, dailininkas Petras Gintalas, pateikęs sūnaus kūrinių, patvirtino ankstyvus literatūrinius jo sugebėjimus. Man nesvietiškai Petriuko gaila“.
Ir priminimas, prisiminimai — kūryba
Petras P.Gintalas (1983-2002) telšiškis, jaunas kūrėjas, kurio knyga „Einu namo“ išleista po mirties, 2007 metais, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Pirmosios knygos konkurse laimėjusi pirmąją vietą. Autorius Telšiuose gyveno, užaugo, mokėsi Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, mylėjo, rašė, baigė Telšių Žemaitės gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto informologijos specialybę — ir 2002 metų rugpjūčio 16 dieną nuskendo jūroje, gerai pažįstamoje Palangoje. Ėjo, matė, stebėjo, išvaikščiojo — rašė, „gyva jaunuolio reakcija į šiuolaikinį pasaulį“, „savo kartos nuotaikos“, „susimaišė gėris ir blogis“, „visuotinumo pajauta“, „suvokė egzistuojant visa ko ryšį, siela — nemirtinga“, „gyvenimo prasmė, individo savastis ir jos praradimas“,— tokių pastebėjimų esama J.Riškutės straipsnyje „Ikaro šešėlis“ (2007). Šiemet Petrui P.Gintalui sueitų 37-eri, 18-iolika, kai jo nebėra. Deja, lemties buvo kitokie planai — o jo kūryboje liks dažnas skrydžio, kelionės įvaizdis…
Tik liko eilėraščiai, tik jo proza, dienoraščiai — tik gyvenimas, toji kelionė, kuri tęsiama, kuri artimųjų, pažįstamų, atmenančių, skaitytojų atrandama. Norėtųsi, kad jį prisimenančių ratas didėtų: kaskart vis naujų ir naujų žmonių, pamilusių jo žodį — originalią kūrybą, kad ji būtų skaitoma. Būtų gerai, labai gerai — taip turėtų būti, juk vertybių problemos prasmė išlikusi, beprasmybė niekur nedingusi, didelio ir mažo pasaulio konfliktai akivaizdūs. Žmogui reikia stiprybės žemėje — savasties jėgų, artumos ryšio: „Norėčiau turėti rankas savo viduj/ Kad galėčiau nerimastingai barbenti į širdį“ (eil. „Sisratak atvirkščiai“). Vasara skuba — ji visada skubėjo… „Ir kaip smagu, aš net džiaugiuos:/ Niekas nenori laiko švaistyt veltui“ (eil. „Naktis“). Vartai Petro P.Gintalo knygą „Einu namo“, skaitai eilėraštį po eilėraščio — ir vėl grįžti. Tokie posmai, kai reikia „kitaip galvoti, kitaip pažiūrėti, kitaip gyventi“, „pabandysiu suprasti“… Tokia tiesa, tokia paties jauno poeto užrašyta tiesa. Ką čia bepridursi — originali kūryba, kurią reikia saugoti. „KEISTAI JAUČIUOS./ IR APIE NIEKĄ/ NEBEGALVODAMAS/ LIPU Į KALNĄ./ TIKRA ŠVIESA“ — taip, eilėraštis „Einu namo“ yra parašytas didžiosiomis raidėmis. Toks jis yra knygoje, autoriaus taip sumanytas — anot J.Riškutės, „nuovargio mintys — pradingti, būti ištrauktam iš šios egzistencijos. Juoda tamsa baugina, bet ir traukia, joje įžvelgia aklą šviesą“. Eilėraščiai — lyg piešiniai. „Reiklumas sau ir kitiems turi kūrybos ir konotaciją“,— pastebėta J.Riškutės,— o „Anapusinę paslaptį, besiveriantį būties akivarą junta jūros gelmėje“. Toks yra Petro P.Gintalo eilėraštis „Tiltas“: „Ir pirmą kartą pamačiau tą veidą,/ Žiūrint į mane./ Aklas vanduo supranta skausmą,/ Kurį aš puikiai pažinau“. Tokios stiprios egzistencinio pasaulio pajėgos.
Apie Petro P.Gintalo kūrybos laisvę, apie jo pasaulio regėjimus, originalumą yra daug mąstęs ir parašęs poetas Vytautas Stulpinas: jau po mirties parengė publikacijas Telšių „Kalvotoje Žemaitijoje“ (2003), kultūros savaitraščiuose „Literatūra ir menas“ (2004), „Nemune“ (2007), „Naujojoje Romuvoje“ ir kituose leidiniuose. Anot Vytauto, „talentingas, mąslus jaunuolis, kūryba yra originali. Tas originalumas nerėžia akies, yra esminis, jis pakelia ir archetipinius dalykus.
Jis įšoko į gabios giminės, dėdės dramaturgo, savo tėvo dalykus. Tokie dalykai iš nieko neatsiranda: arba turi tokio pasaulio regėjimus, arba — neturi. Jo eilėraštis net trumpiausias nesumaišomas su niekuo. Palangoje jis visur apeidavo, yra senelių namas, Telšiuose jam viskas buvo žinoma, svarbus to ėjimo per miestą motyvas — pasidairydamas ėjo. Sunku apie mirtį kalbėti, kai neturi tokios patirties — kitoks esi pajutęs mirtį. Mirtis yra mirtis — turi būti tvirtas žmogus. Iki šiol sūnaus žūtis šeimai yra tragedija“.
Ir vis dėlto Petro P.Gintalo kūryboje daug daugiau gyvenimo, jauno, kintančio, apmąstyto, mylimo ir mylinčio — gyvenimo, kuris ieškosi vietos, kuris turi svajonių, tikslų, kuris pilnas gyvenimo. Juk kuo daugiau kalbi apie esamą pasaulį, apie jo rūpesčius, jo skaudesius, tuo labiau jam nori suteikti daugiau gėrio, nes jis tau rūpi! Matai — „Žvalgais pro langus“, eini — „Trumpas gyvenimo tarpas/ Kai sutikau tave/ Tapo dar trumpesnis“, girdi — „Nejaugi viskas kybo/ Ant vieno plauko?“ — susimąstymai, apmąstymai, kai „Visi apkaustyti/ Protingi/ Subalansuoti/ Stabilizuoti“. Susimąstymai, jauno žmogaus tiesos, išsakytos — vardan kitokio pasaulio, kitokių santykių, kitokio buvimo. Ir suvoki, kad visa tai — matai, turi, žinai ir privalai keistis. Regis, mes jau pasigavome daugybę ženklų, keistų išgyvenimų, apribojimų — ar ne metas kitaip į visa tai pažiūrėti? Ar ne metas atidžiau? Anot poeto Petro P.Gintalo, „Ar kartais pastebėjai,/ Kaip tuščiai/ Mes kalbam apie orą?“ Kelionė — gyvenimo, tokia trumpa ir tokia talpi. Perskaitei jo eilėraščius ir esi, kaip Petro P.Gintalo pasakyta, „Iš tavo skausmo/ Savo širdimi/ Išsiskaudėjęs“ — ir jau kitaip. Tikrai. Tikri eilėraščiai būtent taip ir paveikia — po truputį, po žingsnį į gyvenimą kitaip pasižiūri. Stipri atmintis — unikalus rašiusio ir skaitančio dialogas, ir visai neberūpi jokie amžiaus skirtumai, jokie buitiniai prieštaravimai, nes turi suvokimą. Taip, taip yra pasakyta Petro P.Gintalo eilėraštyje „Arbata“: „varomieji pagalvojimai atsiranda“…