„Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba“, — Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Su Mačernio gyvastimi
Turbūt kiekviena gegužės diena stebinte stebina — tikrai nė iš kur nebūtume galėję gauti tiek daug teigiamos energijos! Vis didesnės ir didesnės gamtos galios — ir tam optimizmui palaikyti nereikalingi jokie paaiškinimai: žydi, mainosi, aiškesni balsai — ir gyvybė. „Didelė paslaptis yra toji gyvybė“,— kaip sako poetas Vytautas Mačernis. „Gyvybei palaikyti reikalingos keistos ir sudėtingos sąlygos. Tik palyginus mažoj žemėj, pačiame jos paviršiuje atsirado gyvybė“, „aukščiausia jos apraiška žmogus“. Šie žodžiai — iš V.Mačernio straipsnio „Mūsų gyvybės upė“, rašyto 1941 metais.
80 metų — o esmė viso to, apie ką poetas kalba, tokia pat: mes, mūsų norai, žodžiai ir galios, tauta, istorija, sava žemė ir kiti žemynai — individas ir ekonominiai susitvarkymai, dvasinė bendrystė, atsakomybė, šiandiena ir ateitis, ir tam tikri džiaugsmai, ir tai, kas objektyvu, ir tai, kas nesuvokiama. Ir vis tik — „gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo,— pasak poeto Vytauto Mačernio. — Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo“. Pranašo žodžiai? Tinka ne laikui, ne konkrečiam, o apskritai žmogaus gyvenimui, tam dideliam troškimui, kuris nugali bejėgiškumą, beprasmybę, menkumą. Suprantama, jog Mačernis kalba apie kitokią to laiko situaciją, bet šių dienų žmogaus susidūrimai su realybe itin reikalauja dvasinės atramos. Gali galvoti ką nori, bet ne retai sukirba mintis, jog be galo sunku rasti tinkamą sprendimą.
Mačernio rodoma gyvybės upė veržiasi karo metu — mūsų nūdiena ne mažiau krypsta į nuolat kylančią įtampą, grėsmę, verčia ruoštis vienokiam ar kitokiam rimtam apsisprendimui. Esame išblaškyti ir pasimetę — esame lemtingų pokyčių veikiami. Kažkaip be jokios abejonės, regis, svarbūs poeto žodžiai, jog „laisvė būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti.“ Mes laisvę turime. Apie tai poetas tuomet tik mąstė — „Jeigu tauta bus laisva, jai reikės kam nors vadovauti.“ Dvasiniai vadovai, dvasios autoritetai — „ir šitų ateities vadovų mes negalime ieškoti kur nors ten, tik ne čia, bet tai mūsų pačių tarpe, ne rytoj, o jau šiandien. Mes patys turime ruoštis būsimai ateičiai.“
Įsigilinę į Mačernio žodžius, savaime apčiuopiame gaires: „tautos suvienijimas ir jos gyvybingumo išvystymas arba dar nutęsimas“. Tiesiog, kaip poetas pastebi, „Subręsti ir išsiauklėti galite tik tam tikrose sąlygose. Kadangi gyvenimas kartais jų neduoda, tai jūs turite patys jas sau statyti. Nežiūrėkite, kaip gyvena kiti žmonės, mes turim patys susikurti savo gyvenimą.“ Ir siela turi būti lavinama. „Lygiam gyvenime siela apmiršta, ir žmogus nebežino, ko jis vertas“, „žmogus lieka bevalis, nežinąs, kas jis yra“,— tokie yra poeto Mačernio žodžiai, kuriuose fiksuojama gyvybė — jutimas tautos gyvybingumo. Tokių patyrimų metu Poetas yra reikšmingas, nes, kaip Mačernis sako, jis yra savo tautos „dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadovas“. 1941 metų straipsnyje — ir stipri nuojauta — Poeto gyvybės šaltinis yra pašaukti „veikti ir sąmoninti tautą“. Tegul dabar mūsų žvilgsnis nuo to straipsnio pamąstymų apie tautines ištakas nyra į Mačernio poeziją — tegul į tų pačių 1941 metų lyriką. Ir tikrai rasime, kas poeto bylota apie gyvybę ir jos pajautas.
Pirmiausia „Vizijų“ pasaulis, kurį rašė neskubėdamas, nes rūpėjo „giliai išgyventi, apmąstyti, subrandinti savo viduje“,— pastebi E.Matuzevičius. O senolės paveikslas — tai „Jos meilė, jos dvasinis dosnumas ir širdies šviesa V.Mačerniui liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas“ (1990). Iš „Vizijų“ Penktosios dalies, parašytos 1941 metais,— ir unikali „didelės šeimos“ istorija, nenykstančios darbų dienos, „šiurkščios darbininkų širdys,/ Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės/ ir jėgos grožiu./ Jų rankos buvo grubios kietos, pajuodavę ir suskirdę,/ Jų sielos — aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.“ Ėjimas, regėjimas, „rami dvasia“, gyvenimo pažinimas ir vertinimas: „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,/ Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,/ Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:/ Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.“ Gyvenk — gyventi — gyvybės jautimas ir jos jėgos išlaikymas. Deja, „Pamėgau griaut savy beaugančias galias“… Iki to — iki tam tikro momento: savistaba, pažiūrėjimai ir įsižiūrėjimas, prasmės paieškos — ir „prasivėrę toliai“. Akyla akis mato, ką jie rodo — sugrįžimas ir esaties pagavimas: „Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui“. Visa Penktosios „Vizijos“ IV dalis — jau šviesos pergalė. Būtina, nes „Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus,/ Tekėjo ateities linkme.“ Pasitikėjimas — jėga iš pamatinių tautos vertybių, šeimos dvasinių galių, iš „mano žemdirbių tėvynės“…
Ir 1941 metų Mačernio eilėraščių vaizduose dominuoja meilės gyvasties motyvai. Jaučiama ilgesio energija, o „amžinai jaunoj ir degančios širdy/ Svajonė nerami/ Kasdien į naują tolį kviečia“. Yra skaudžių susimąstymų, praradimo ir dvejonių, tokių viliojančių vandenų — ir artumos geidžiama, kad „nuramint bangas, pakilusias širdy“ galėtų. Tokie natūralūs, žmogiški potyriai. Ir veikimo gyvastis — ryžtas, „Kai vilnys viena po kitos atkrinta,/ Būk tvirtas ir ramus. —/ Žinoki, kaip kilnu yra/ Kentėt ir būti išdidžiam“… Tiesa, apie poeto kančią — ir 1941 metų laiškuose rašyta: „Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man — sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai, kas gražu, yra sielvarto atžymėta.“
Ir visu tuo patiki — gyvybė, nauja, ji neatsiranda be gėlos, ji nemokės gyventi, neteikdama džiaugsmo, nepatirdama kančios. Toks yra žmogaus gyvenimas: iš gyvybės ir gyvastį skelbiantis. Kūrybos gyvumas — pasidalijimas vidine jėga, gyvastimi, kad visa tai ir kiti iš tikrųjų pajustų. Dar viena V.Mačernio mintis apie rašymą ir kantrybę, apie prisipažinimą ir susimąstymą: „Dabar kai ką rašinėju, bet nesiseka. Gal ir išeis kas nors, tik vis blogiau, negu aš galvojau. Toks jau mano likimas“,— ir realybės priėmimas, žodžio jautimas, jo stiprybės įvertinimas. Tiesiog žinojimas, ką daro ir kaip užgimsta Poeto, naujoji dvasinė giluma…
Kaip sakoma, toks žmoniškumo obalsis ir iš senosios spaudos
Prabilti apie praeitį visada kas nors paskatina. Gegužė yra toks mėnuo, kai labai daug žiedų ir gyvybės slaptingumo. Galima sakyti, jog visa kūryba yra paslaptis — savotišku atminties gaivintoju tampa ir tam tikru laikotarpiu ėję mūsų tautos periodiniai spaudiniai. Visai neseniai sutikome Spaudos dieną — tokią rašančio ir skaitančio žmogaus bendrystės šventę. Juk vienų be kitų nebūtų.
Itin sudomino Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Telšių miesto filiale eksponuojamų senųjų periodinių raštų gausa — paroda apie laikraščius ir žurnalus, leistus maždaug 1905-1944 metais. Tai vyr. bibliotekininko ir kolekcininko Gedimino Petrulio surinktų leidinių asmeninė kolekcija. Iš viso galima išvysti, skaityti ir pasidžiaugti net 43 leidiniais.
Esama nuo laisvalaikio pasiskaitymo, savišvietos, kelionių ir atradimų, kasdienių rūpesčių, laikmečio problemų, istorinės realybės, kančios ir pergalių, iki meninio žodžio — iki išlikimo, religinės išminties, jaunimo darbų, mokslo, atminties ir perimamumo idėjų.
Tiesiog, kaip pastebėta Aleksandro Dambrausko-Jakšto, viso to obalsis — žmoniškumas. Tokio žmoniškumo linkme ir dairytasi toje istorinėje spaudoje, kur tikroji gyvastis stipriai juntama ir pasikartojanti. Norisi susikaupti, imti, suprasti, atverti — būtina dalintis ir išjudinti bet kokį šių dienų stingulį, juk visais laikais žmogui tekdavo rinktis, mąstyti, savasties neprarasti ir su tauta eiti, matant visą pasaulį ir jį priimant. Mums kitaip — suprantama, bet tikrai negalima neigti to, kas žmogų daro žmogumi. Įdomiai skamba A.Jakšto mintys iš XX a. „Draugijos“ laikraščio apie dvasinius dalykus, apie sunkumus ir gyvenimo pasirinkimus: „Sviete yra neapsakomų bjaurybių, mes tai žinome ir tas bjaurybes matome, bet ar dėl to mes apleidžiame svietą“.
Iš 43 leidinių tikrai kiekvienas ras, kuo pradžiuginti dieną. Šiam kartui — viena kita mintis iš senosios periodikos apie gyvybės esmę — kalbėjimą, supratimą, tarpusavio ryšį, meilę ir tikėjimą. 1921 m. ėjo mėnesinis literatūros žurnalas „Skaitymai“ — grožiniai tekstai iš dabar jau gerai žinomų autorių kūrybos, pavyzdžiui, Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ pasaulio, V.Krėvės vaizdelių, o iš 1931 metų leistų spaudinių galima net dviem periodinių leidinių komplektais pasigėrėti: tai populiarus nuotykių žurnalas „Aš ir Jūs“ bei „Pavasaris“, iliustruotas katalikiškojo jaunimo laikraštis. Tiesa, pastarojo leidinio išsaugoti visi 1931 metų numeriai — informacija nuo realių mūsų šalies darbų, pasaulio pasiekimų iki dvasinio, gyvasties, tikėjimo pavasario — atgimimo. „Pavasario“ puslapiuose esama gilių susimąstymų apie blaivybę, meilę, tikėjimą ir pavasarininkų kuopų darbą. Kaip pažymi J.Tumas-Vaižgantas, „blaivininko darbas, kuris reikalauja daug atsidavimo ir idealizmo, ne daug turįs kruopščių darbininkų“. Bendro lavinimo reikalai — užmojai religinėje, tautinėje ir kultūrinėje srityje — apsišvietę žmonės. Daug pamąstymų tiesiog apie pavasarį, atbudimą — juk „pavasarį vyksta didelis gyvijos daugėjimas“, todėl „Savo dvasios akimis išmokime/ žiūrėti ir sekti. Ar geru keliu einu?“ (S.Būdavas).
Itin stiprinamas šeimos vaidmuo, akcentuojamas motinos žodis, jos svarba — „Motina yra šeimos židinio angelas“ (K.Bertulis). Yra poeto M.Gustaičio žodis apie motiną: „O Motina! Aš rūmus tau statyčiau/ Ir meno kūriniais dabinčiau,/ Kad tujen būtum čia man vėlei; /Bet su tavo mirtimi užgeso saulė.“ 1931 metų viename „Pavasario“ numeryje — Tagorės mintys ir jų įžvalga, tegul bus pasikartota, atminčiai: „Šiandien pasaulis visko pilnas: ir turto, ir mokslo, ir meno, bet jam trūksta vieno vienintelio daikto — meilės. Žmonės dirba, kad užmirštų tą begalinį nuobodulį ir gyvenimo slogučius: jaučia savo sielose kažin kokią tuštumą, kurią norėtų pripildyti, bet nežino kuo. Jie yra lyg paklydusi dainos eilutė, kuri jaučia, kad yra kita eilutė, jai atatinkanti; bet kur ją rasti?“
Sakoma, kad birželio mėnesį bus Šv. Aloyzo — angelo žmogaus kūne diena. Jis buvo angeliško kuklumo, meilė — ir meilė aplink jį. Mirė 1591 metų birželio 21 d. — reikia prisiminti, juk „laimė, kaip sakoma viename iš „Pavasario“ numerių, reikalauja nuolatinio pasiilgimo, sielos giedros ir sąžinės ramybės“. Be to, laikraštyje užsiminta, jog Telšių pavasarininkai Gadūnave (Gadonave) 1931 metų birželio mėn. minėjo Šv. Aloyzo šventę. Pakartota atmintis — joje ir poeto Maironio žodis, ir jo gyvastis: „Gyvenk, kad neverktum,/ atėjęs ant kapo jaunystės dienų“.
Nuotykių žurnalo „Aš ir Jūs“ 1931 metų numeryje yra poeto Eugenijaus Škliaro pasakojimas apie poeziją, jos esmę ir poetą — Dievo pokalbis su žmogumi, kuriančiu: „kai Viešpats dalino žemę mirtingiesiems, vienintelis pasivėlino poetas…/— Viešpatie, ką gi Tu man duosi žemėje?/— Žemė visa išdalinta mirtingiesiems. Tau, poetui, lieka tik dangus…/ Nuo to laiko poeto likimas — beturčiu bastytis žemėje ir būti turtingam ugningais žodžiais.“
Verta pasidairyti po Miesto bibliotekoje veikiančią parodą — yra ką paskaityti. Be abejo, ir bibliotekininkas Gediminas Petrulis turės ką pasakyti — įspūdinga kolekcija, ačiū jam už spausdinto žodžio sklaidą, už atminimo godojimą.
Jausti žodžio gyvybę — visi šie minėti leidiniai — atmintis, šiemet švenčianti. Per 90 metų daug kas pasikeitė — tik ar tikrai, ar dvasinėje veikloje, ar meilėje, ar žmoniškumo troškimuose mes norėtume netekti pusiausvyros? Yra visokių gyvenimų, visaip gyvename, bet „paprastu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba“, kaip sako poetas V.Mačernis, išreiškime gyvybės jėgą. Ir 1931 metų „Pavasario“ spaudinyje yra pastebima, jog yra „trys sritys, kuriose tauta ar visose, ar tik kai kuriose gali pasiduoti svetimųjų priklausoma: politika, ekonomika ir kultūra.“ Pasak poeto V.Mačernio, „Paprasta ir nežymi niekuo/ Savo paslapties ir galios nepažinus,/ Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo“,— o juk esama ir meilės — ties žodžio šaltiniais… Esama — ir jie srovena iš širdies į širdį.