2021-ieji paskelbti poeto Vytauto Mačernio (1921-1944) metais. Nors žuvo būdamas vos 23-ejų, poetas visuotinai pripažįstamas lietuvių literatūros klasiku. Apie jį rašyta daug. Šįkart į V.Mačernį pažvelkime jo bičiulio akimis. Dalinamės kalbininko Juozo Jurkaus (1915-1954) prisiminimais.
Raimondas Petrikas
Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorijos skyriaus vedėjas
Juozas Jurkus gimė 1915 m. rugpjūčio 27 d. Šašaičių kaime, Sedos valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Sedoje, Telšiuose, Vilniuje. Su V.Mačerniu jį siejo tėviškių, kur vasaromis susitikdavo, kaimynystė, lituanistikos studijos Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete. Abu bičiuliavosi su kalvariškiu Pauliumi Jurkumi (1916-2004). Draugystė tęsėsi iki pat tragiškos Vytauto Mačernio žūties. Dramatiškas ir paties J.Jurkaus likimas. Baigęs studijas, apsigyveno Telšiuose, dirbo Nekilnojamo turto bendrovės sekretoriumi, įsijungė į literatūrinį gyvenimą, redagavo laikraščio „Žemaičių žemė“ „Žemaitišką kertelę“, vadovavo Žemaitijos meno ir mokslo centro Žemaičių tarmės studijų sekcijai, 1944-1945 m. buvo Telšių suaugusiųjų gimnazijos direktorius. 1945 metų rudenį pakviestas dirbti dėstytoju Vilniaus pedagoginiame institute, bet greit suimtas, nuteistas 7 metams kalėjimo ir 5 metams tremties Sibire. Mirė 1954 m. gruodžio 23 d. Krasnojarsko ligoninėje nuo išsekimo.
Tremtyje J.Jurkus jautėsi „išrautas iš savo natūraliosios aplinkos, izoliuotas iš savo šeimos, namiškių, tautiečių ir nublokštas į visai svetimas, […] neįprastas gyvenimo sąlygas“, akcentavo jokiu būdu negalįs „be protinės veiklos“, tad nepakeliamą būtį bandė praskaidrinti panirdamas prisiminimuose, juos užrašydamas. Vienu iš prisiminimų subjektų buvo ir jo bičiulis, poetas Vytautas Mačernis.
Pažvelkime, koks jis iškyla tremtyje dūstančio draugo atmintyje: „Tuštumos slėgimas ir siaubas yra lygus garo katilui, kuris varo laivus, traukinius, suka fabrikus.
Ir vėl vaikščioju po kambarį kažko alkanas kaip vilkas, ištroškęs kažko, kas mane papildytų. Sėdau ir parašiau laišką J.Miltiniui į Lietuvą: prašiau, kad atsiųstų Vytauto M. (Mačernio — R.P.) „Vizijas“ arba kad praneštų Bronės V. (Bronė Vildžiūnaitė (g. 1920 m. — V.Mačernio mylimoji, sužadėtinė — R.P.) adresą. Vaizduojuos gaunąs Bronės laišką ir mano alkana vaizduotė diktuoja man ilgą įkvėptą laišką tai senai pažįstamai — studijų laikų bičiulei. Ir vėl kalenu dantimis kaip vilkas — tuojau tuojau pradėsiu staugti kaip tas šuo mėnesienoje. Ši švininė nykuma ir veiklos geismas mane privertė imtis sekančios iš eilės suplanuotos tremties svajonės — parašyti prisiminimus apie Vytautą M. Pradėjau. […] mane taip pat mėgstantį literatūrą ir ją studijavusį, bet dėl savo liguistumo ir pasyvumo nepajėgusį su šitokiu užsidegimu atsiduoti šiam polinkiui, nustebino Vytauto nepaprastas veržlumas, ta jėga, su kuria jis dar gimnazijoje metėsi į šią intelekto aistrą. Jis prieš mane atsistojo žinojimo srity kaip koks Aleksandras Makedonietis, kuris negalėjo nurimti, kol dar buvo nepaimtas koks miestas, neužkariauta kokia šalis.
Kai Vytautas buvo I kurse Kaune (Paulius (P.Jurkus — R.P.) buvo III kurse), aš tą visą žiemą buvau Varėnoj II, ir tada man su juo neteko susidurti (tuo metu, 1939 m., atgavus Vilnių, J.Jurkus dirbo sekretoriumi Lietuvos delegacijoje, nustatant naujas Lietuvos-SSSR sienas — R.P.).
Taigi, 1940 metų vasarą tėviškėje atostogavome trys neišskiriami studijozai humanitarai: Paulius, Vytautas ir aš. Šventadieniais visuomet būdavome kartu. Kuo prablaivinti tą smaugiantį švininį kaimo nuobodulį? Kokie tušti tie sekmadieniai!
Pamenu, vieną tokį sekmadienį visi trys buvome pas Paulių. Aš žinojau, kad jie abu literatai, Pauliaus kūryba man buvo pažįstama, bet Vytauto poezijos nieko nebuvau skaitęs. Ir čia man, pramušti tam dusinančiam nuoboduliui, išsiveržė pasiūlymas, kad Vytautas ką nors padeklamuotų iš savo kūrybos. „Po šimts, esame kartu, ir man gėda prisipažinti, kad aš nieko nežinau apie tavo meną.“ Jis nesiprašydino ir ėmė iš atminties deklamuoti III viziją. Jis, turbūt, jau deklamuodamas pastebėjo man daromą įspūdį. Jis baigė, aš dar neatsipalaidavęs nuo to nelaukto įspūdžio, gal norėdamas pratęsti tą susižavėjimo akimirką, jį apipilu klausimais: „Kaip ten, laukus palaimino?..“ ir pan. Mano susižavėjimą pastebėjo ir Paulius. Jis ima tuojau skaityti ką iš savo poezijos, bet aš jo negirdžiu ir tik vis, ką prisiminęs, prašau Vytautą pakartoti ir paaiškinti. Šią valandą aš pažinau didį poetą, o Vytautas rado many savo pirmąjį klausytoją, nors iš kuklumo dar mėgino juokauti: „Tu, Juozai, ir entuziastas…“ Tas Vytautas, kuris prieš metus atėjo pas mane patarimo, šią valandą sužibo mano akyse nemarumo aureole. Jame pažinau genijų. Naujas atspalvis nudažo tolimesnę mūsų draugystę.
1940 m. į Vilniaus universitetą suvažiavo ir visi humanitarai, studijavę Teologijos-filosofijos fakultete Kaune. Jie į Vilniaus universitetą išsyk nebuvo priimti. Tame nelaimingųjų skaičiuje buvo ir Monika B. (Monika Bernatavičiūtė — R.P.). Vytautas padaro tokį mostą: nueina pas Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną prof. Augustaitį (Pranas Augustaitis (1883-1941) — literatūros tyrinėtojas, filosofijos daktaras) ir pasiūlo, kad jį tegu geriau išbraukia, bet tegu tik priima Moniką. Dekanas pagyrė jo kilnumą ir paaiškino, kad studentai ne šaškių figūros, kurias galima kaitalioti. Toks Vytautas.
Kaip buožė, greitai jis iš studentų bendrabučio buvo pašalintas. Draugai sutikę juokiasi iš jo: „Bajore, koks tavo herbas?“ Jis pakelia batą ir parodo kiaurą padą.
Žinoma, nebuvo atleistas nuo mokslapinigių ir negavo stipendijos. Universiteto rektorius prof. M.Biržiška (Mykolas Biržiška (1882-1962) — Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras — R.P.) pasikvietė jį ir jam paskyrė savo asmeninę stipendiją (!). Atvažiavus į Vilnių, studentų bendrabuty Paulius man parodė Vytauto Bronę. Mano pirmas įspūdis: inteligentiška, aukšta, liekna blondinė mergaitė. Vėliau sykį nakvojau pas Vytautą ir jis man papasakojo visą savo meilės istoriją. Tarp kitko: Bronė Vytauto draugų buvo laikoma labai gudria mergaite, kaip visi sakydavo — gyvatiškai gudri.
Kiek svaigių egzaltacijos valandų praleista Vilniuje su Vytautu, klausant jo naujai parašytų eilėraščių, paskui juos komentuojant su dideliais nukrypimais į filosofinius ekskursus. Dėkojau Apvaizdai už tas prakilnias valandas ir už tą garbę bendrauti su didžiuoju Vytautu. Didis jis buvo ne tik mano akyse. Draugų literatų rately jis griežė pirmuoju smuiku. Iš akademinių literatų šie buvo trys ateities žvaigždės: jis, Nagys (Henrikas Nagys (1920-1996) — R.P.) ir… (pavardę užmiršau). Vytauto stilius buvo išdidumas. Jis vaidino didį vyrą a la Sokratą, paskui kurį Akropoly vaikščiojo minios mokinių ir juokais dalino malones, atskirus pažįstamus priimdamas į savo mokinius. Ir tas stilius jam labai tiko. Tai nebuvo tuščias pasipūtimas. Šis išorinis stilius sutapo su tikrąja, vidine, visų pripažįstama jo didybe. Savo didybėje jis jautėsi vienišas. Jam buvo šalta tose aukštumose. Kad galėtų rašyti, jam reikėjo vieno skaitytojo, kuris jį galėtų suprasti. Gilindavausi į jį, nepraėjo pro mano ausis nė vienas, kad ir menkiausias, jo pasisakymas apie save ar apie savo kūrybą. Nesuprantamiausias man buvo jo dvilypumas. Jis skundėsi, kad jį nuolat, be pertrūkio, pastoviai persekiojąs jo antrasis aš — jo reflektorius, rūstusis jo teisėjas. Kiekvienas jo parašytas kūrinys esąs nuodėmė, išniekinimas to pirmavaizdžio, kurį jis norėjęs šiuo kūriniu išreikšti. Labai retai kada pasitaiką, kad jis sutampąs su savo reflektoriumi, ir tai esanti nežemiškos laimės akimirka, bet tai trunką tik kelias minutes…
Keistoj praeities romantikos egzaltacijoj jis paskęstąs savo tėviškėj — ten jis vizijose gyvenąs, bendraująs su senolėmis. Ir kaip jam esą sunku, kai jis pamatąs ateinant Paulių ar Juozą, kurie jį priversią grįžti į tikrovę, kuri jam tokia nuobodi, tuščia, šalta… Jis studijavo pas prof. Sezemaną (Vosylius Sezemanas (1884-1963) — filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, filosofijos profesorius — R.P.) filosofiją, studijavo anglistiką. Iš anglų kalbos išvertė šį tą iš Edgar Po (Edgaras Alanas Po (1809-1849) — JAV rašytojas) — R.P.). Mokėjo prancūzų kalbą — išvertė šį tą iš de Šenje (Andrė Mari Šenjė (1762-1794) — prancūzų poetas — R.P.), Milašiaus (Oskaras Milašius (1877-1939) — lietuvių kilmės poetas, rašęs prancūzų kalba — R.P.), Verlaine (Polis Verlenas (1844-1896) — prancūzų rašytojas — R.P.), Flobero (Gustavas Floberas (1821-1880) — prancūzų rašytojas — R.P.). Kad galėtų skaityti Homerą, mokėsi graikų kalbos; karo metu buvo laikas, kad pas lekt. Dumčių (Jonas Dumčius (1905-1986) — klasikinės filologijos tyrinėtojas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras — R.P.) jis buvo vienintelis klausytojas. Jų paskaitos užtrukdavo neilgiau kaip 10-15 min. Šį tą jis išvertė iš graikų kalbos.
Prof. Sezemanas, sužinojęs, kad jo gabusis Mačernis yra ir poetas, paprašęs, kad Vytautas jam ką atneštų iš savo poezijos. Vytautas nunešęs jam „Vizijas“. Senelis profesorius perskaitęs ir tuojau nubėgęs pas Mykolaitį-Putiną (Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) — poetas, prozininkas, dramaturgas, aprašomu laikotarpiu VU profesorius — R.P.) klausiąs jo nuomonės apie Mačernį. Mykolaitis juokiasi: pats skaityk. Tik pridėjęs: norint susidaryti pilną jo kūrybos vaizdą, reikia būtinai išgirsti, kaip jis pats skaito savo kūrybą — tarp Mačernio poezijos ir jo skaitymo esanti organinė vienybė.
Sezemanas žadėjęs pateikti Vytautui raštišką jo „Vizijų“ įvertinimą, bet Vytautas staiga (dėl vokiečių gaudymo) iš Vilniaus išspruko ir tos profesoriaus recenzijos nebegavo. Gaila. Tai tik nevykę škicai apie Vytautą. Mano pareiga yra parašyti apie jį išsamius atsiminimus. Tai — ateities būtinybė.“
Išsaugotą rašytinį Juozo Jurkaus palikimą jo artimieji perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Nedidelė J.Jurkaus atsiminimų rankraščio dalelė (septyni pageltę, abiejose pusėse prirašyti, vietomis pablukusiu tekstu lapeliai), perduota istoriko, kraštotyrininko Edmundo Mickūno, saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.