Ieva Sigita Naglienė
Grįžimo akimirksniai ir jų galia
Kaip paprasta, jeigu kalbame apie sugrįžimą, vadinasi, išeita, nusitolinta, palikta ir atsisveikinta? Arba viskas sykiu — be ilgesnių paminėjimų, jau apimama ir saugotina toji patirtis. O visa kita — kelių ar kelelių, slapties ir netikėtumų emocijos. Ir vis tik — grįžta, tiesiog kada nors ir esi sugrįžęs.
Pasak poeto Algimanto Mikutos, „O einantiems keliu nėra nelaukto —/ kas atsitiktų, viskas normalu“. Ir vis tik šįsyk apie sugrįžimus reikėtų išsitarti iš gilesnės atsiminimų versmės — iš vienumos, iš užmiršimo ar paskutinės akimirkos, iš to laiko, kai jau dabar „Negalima nieko šioj žemėj pakeisti.“ Tokie žodžiai ištarti poeto Mikutos eilėraštyje „Baladė apie bėgantį laiką“… Taip natūraliai ir tiesiogiai — lyg įtaikyta ir į čionykštę, vis spėriau artėjančią lapkričio pradžios būseną.
Toks dabar metas — prie tamsos ir susikaupimo, atskirumo ir bendrystės. Sykiu — ir prie rūpesčio, srautais spraudžiamos informacijos, ir pavienės atrankos — sugrįžimo. Kad ir trumpo, bet sąmoningo — ir visu žvilgsniu atsigręžus į turinčią ką kitaip pasakyti erdvę, į matančius, girdinčius savasties žmones. Sako, išėjusieji jungia? Matyt, nesuklysime įtikėję, kad sugrįžimo motyvų netrūksta poezijoje. Be jokios abejonės, kiekvienas turime posmą ar eilutę iš kurio nors poeto išminties — ir su veriančia išlikimo gaja. Meninis žodis tarsi atsidaro, regis, susitinka ir tai, kas neturėtų egzistuoti. Ir tam reikia palaikymo, jungiančiojo akcento — mūsų akių dėmesio, atviros širdies. Svarbu priimti, sutikti, laikytis grįžusio, gyventi, kad neliktų tuščios vietos skausmui, nerimui, savigraužai.
Apstu tokių priešpriešų mūsų gyvenime — nedvejokime. Ėjimas — į bet ką, kas mus stiprina, yra išsivadavimas. „Po rudenio saule, po Grįžulo samčiu./ Atverskite galvas į ugnį raudoną.“ Yra poeto Algimanto Mikutos parašyta tokių, į jutimų centrą pataikančių eilėraščių, kad savaime, lyg ir nejučia dilgčioja, skrebena, smelkiasi — tarsi kokia gyvastis, negalinti neatsiliepti. O po to — ir bėra kažin kaip, kaip buvę: atmintis iš džiugesio, iš veik suvokto atžado-atsako, iš giedroti pradėjusio laiko. Tokia dvasinė šiltybė apima. Juk „vieno iš keturių valstybės pamato kampų statytojas yra,— kaip sako poetė Erika Drungytė,— kūrėjas“ (2021). Pamažu susidėlioja ir lieka, kas reikšminga. Lyg taip tavyje ir turėtų būti. Lyg pats taip vienokio ar kitokio akimirksnio sugrįžimo nebūtum įsivertinęs, o dabar turi, kaip stiprybės ženklą.
Poetas tarsi regi ir tai, kas užsiliko iki neįmanomų būsenų, iki kitokių gyvasties formų. Jis yra visas matomas toje erdvumoje, kuri išsyk jokiais būdais nepasiekiama, bet yra išlaikanti tą dvasios gyvumą — iš šaknų, iš buvusio-esamo-būsimo reginio. „Išlieka aplinka — didžiausiais dydžiais/ Įvertinta, neatmesta./ Tik jaudina labiau šitie mažyčiai —/ Tas mažas kiemas,/ siauroji gatvė,/ mažoji mūsų planeta.“ „Taip tik atrodo iš tolo,/ Kad žmonės ten ir gyvena,/ Kur jų darbovietės, lovos,/ Kur jų lyguma ir penas./ Bet ten tik vaikščioja kojos/ Ir užsispyrusios mintys./ Jie ant piliakalnio stovi/ Visai kitame žemyne,/ Kur peiliais į gerą dangų/ Įpjautos jų datos ir dainos,/ Kur jie retai apsilanko,/ Iš kur niekada neišeina.“
Poetas Algimantas Mikuta prikelia, išvaikšto, atveria tas mažytes dvasines erdves, kuriose pribarstyta iki ašarų, gailumo savasties, kurios pažįstamos — ir ta nedrąsa, tuo virpančiu džiaugsmu į laimę, tuo akimirksniu kiekvienas grįžtame į save. Gal ir kitaip prieš šviesą, „Gal nuo sudievinto pasaulio“? Visaip galima priimti poeto skelbiamą tiesą — tebus kiekvienam kaip aidas, atsišaukimas to, kas tikra, ką reikėtų sugrąžinti, prie ko be kaltės, be pasirengimo ir pats gali grįžti.
Žinoma, pareiti, priartėti galima ir prie savo, lyg ir pamiršto to kasdienio ėjimo į šilumą, kai tiesiog gėrimasi pačiu ėjimu. O galbūt — ir giedrai kalbėti „Apie savo ėjimą, apie kažką, ko niekas lig šiol nejuto, nematė?“ Smulkmena — savasties džiaugsmas. Šios būsenos niekas neatims. Galbūt dėl menko atidumo, dėl skubos, dėl skausmo ar kitokių priežasčių atmetame, kas dar mus jungia su artimais ir tai tiesiog ne vienam jau nebeduoda ramybės. Atsigręžti, pabandyti verta — tik „Neerzink lemties savo šokiais ant atbrailų ir karnizų./ Kas šoka tenai, tas laikomas meistru./ Bet meistras tenai užauga žemai, nors niekas dažniausiai nepastebi, kaip vargsta žmogus asloje,/ kreida nusibraižęs karnizą./ Istorija vargą nutyli.“ Yra ko pasimokyti — dėl savęs, dėl to, kas pavyks, kas užginta, kaip sako poetas Algimantas Mikuta, prie ko pamažu pratinamės.
Na va, taip skaitydami jo eilėraščius, dėliodami ir iš naujo peržiūrėję mintis, turime visumą: nuo savęs, prie kito, esame iš visumos, esame visumos žmonės, sugrįžę. Juk ir tie, kažkada iki mūsų gyvenę, yra iš čia pat — iš žemės, kurią laikome sava. Algimanto Mikutos „Žemaitija. Vėlinės“ — eilėraštis apie mūsų žmones, mūsų tėviškę, mus pačius, nes „Gyvieji prisišliejo prie daiktų,/ prie akmenų, prie tų retų giraičių,/ kurios jau nebepaslepia šimtų/ į liepsną atsiliepiančių žemaičių.“ „Jie — žemė. Jie — Žemaitija. Gelmių šviesa/ prasikala“. Skaitykime — sukluskime, atminkime — sugrįžkime ir būsime, ir „Šiluma lyg styga suvirpės“.
Tiek iš poeto Algimanto Mikutos — beveik tik tiek… Bet su tuo, kas netramdoma — iki to, kas tikra. Galbūt lengviau ir mes patys būsime prisišaukę, gal būsime atliepti, gal grįžtantys — tokia gyvenimo švytuoklė. Ir gera įsitikinti — ir realiai savų sulaukus ar tiesiog aplankius, kurie sutinkami tik mintimis.
Sugrįžimo gyvastis
Suklusus ties sugrįžimo įvaizdžiais, nūsta žvilgtelėti ir kokie prasminiai dalykai minimi šiuometėje „Poezijos pavasario“ knygoje. Juk gyvenimas eina, keliai — ir tiesiogine, ir kitokia prasme baigiasi, o kas XXI amžiaus žmogui tebesitęsia, kokia grįžtančio vaizdo tiesa?
Suprantama, gyvensena kita, bet esti ir išminčių gyvatos, ir laikytasi jų patirties, ir versta išgyventi laikinumo gaižulį. Toks laikas, tokia regimybės stichija — visko daug. Ir mirties — kasdienės, ir apšnekėtos, savaip, tarsi išplėštos iš konteksto, bet tokios viską apimančios. Poetai nesišalina nuo esaties — jie joje išbūnantys ir mūsų sutikti per rastą žodį, per eilėraštį, per mintį. Tai irgi sugrįžimai — tik esą, nes turintys erdvę, kur plėstis — su mūsų kultūros tiesa.
Skaitykime — lengviau grįžtančių žingsniai bus girdimi ir akys kitaip ašaros. Verta būti ten, kur apstu kelių — takelių į savo paties išgyvenimus, su buvusių rimtimi. Vienos, iš įsimintinų eilėraščių eilučių, yra poeto Jono Mačiukevičiaus — su tuo, kas nebeatsišaukia ir sykiu — iš „Palikimo“, iš „Paskutinio eilėraščio“, iš to, kas „Kelyje“. Šių metų spalio 20 dieną Jonas Mačiukevičius mirė.
Ginaičiai, Raseinių rajone — jo gimtinė. Poeto mokytasi Betygalos vidurinėje, gėrėtasi Dubysa, pažinta krašto istorija. „Vis mąstau, kad Betygala — mano „Paryžių Paryžius“,— yra išsitaręs poetas,— dar man net nieko nežinant, kad šis miestelis — viena seniausių ir įdomiausią istoriją turinčių Žemaitijos vietovių, kad galbūt pirmąją bažnyčią čia pastatyti liepė Vytautas, kad čia klebonavo Mikalojus Daukša ir net išvertė Postilę, kad toje bažnyčioje meldėsi Maironis“.
Skaitai ir tikra šiluma suvirpa. Aišku, ir ne vienas esame jau perskaitę Jono Mačiukevičiaus poezijos ar prozos kūrinių, esame su jo grįžimais — ir iš jų į gyvenimą kitaip žiūrėję. Na, o „Poezijos pavasario“ almanache — eilėraščiai — ir su buvusiu laiku, jo pajutimais, kad „Tolyn vedė takas…“ Ir praregėjimo minučių esama, „O sieloj giliai/ tarytum moliuskas likimas ragėja/ su savo verte ir be savo vertės.“ Eilėraščio „Kelyje“ — nei daug, nei mažai — tiesiog „Negalvok, kad viskas blogai, —/ Viskas — kaip visada.“ Tokie kuriančio žmogaus susitikimai su skaitytoju — ir pagarba, ir tikėjimas, ir ryšys, ir supratimas — savo kalba parašyta, iš savos kultūros vertybių. Imkime — patraukia, pripažinkime, kad eitume, kad jausdami žemę po kojomis.
Poetę Ramutę Skučaitę, be jokios abejonės, turime savyje — su jos eilėraščiais, su gyvenimo teisybe ir grožiu, su rūpesčiu ir išsivadavimu iš jo. Juk ne vienas ir savo vaikystės, ir savo jaunas dienas, savo išgyvenimus greičiau išsiaiškinome pamilę jos eilėraščius. Per juos labiau pažintas tikrasis pasaulis. Spalio 27 d. Poetė šventė savo gyvenimo 90-etį. Giedriausi jai linkėjimai. Ir patikinimas, jog esame skaitantys: turime ir vaikų pasaulio — jos turtus jos žodžių turime, ir suaugusių — iš to paties krašto, iš tos pačios istorijos, toje pačioje gyvastyje atsirandančius ir sugrįžtančius išgyvenimo stebuklus.
Šiuomečiame „Poezijos pavasario“ leidinyje poetė Ramutė Skučaitė kalba apie „Sumaišytus laikus“, „Tokį vakarą“, kai „Nerealu. Virtualu —/ Pakibo svetimas mėnulis“, „Net rėžia spalvos — lyg kalba/ Ištryškus iš kvapaus gėlyno…/ Nepriartėjus valanda/ Nei žodžio, nei prasmės nežino.“ Jai svarbu kalbėti ir apie tai, kas „Išbluko arba nusikratyta“. Vis tik turėtų būti svarbu — ir mums, ką „Vakar laikrodžiai rodė“, kas išmesta, o „Niekas nepasigenda“. „Niekam nieko nereikia“, „Tai, kas užvakar darės,/ Vakar naktį išbluko.“ „Tylos laukimas“ — ir įžvalga, jog „Tikėjimu prasideda diena./ Neišsipildymu saulėlydis užgęsta./ Vėl palieki tikrumo alkana,/ Bet ir laiminga, kad kažkas iškęsta.“ Tokie vidinio vyksmo ženklai — tokie mūsų pabuvimai, sugrįžimai ir tokia erdvė apmąstymams.
Poetai — tie žmonės, kurie gausina mūsų tikrojo džiaugsmo atsargas, atspindi tautos kultūrą. Įsiminė respublikinėje spaudoje visai neseniai perskaityti vieno iš estų savaitraščio redaktoriaus žodžiai: „Mažoms tautoms reikia ypač rūpintis savo kultūra.“ Tuo rūpesčiu gyvi mūsų poetai — grįžkime prie jų, matykime juos, dalinkimės. O lapkritis — ir laikas, kai apskritai turime prie daug ko sugrįžti. Ir į tą susitikimų šilumą, kaip sako poetas Algimantas Mikuta, kuri „kaip styga suvirpės“, tegul suvisam: kaip savi, kaip tikri, kaip tuo artumu tikintys, iš perimtų vertybių, iš pačių užaugintų dvasios gėrybių — į tolius ramiai žvelgiantys.