Marijampolės sunkioji atletika turi senas tradicijas. Jų pradininkas — Lietuvos nusipelnęs ilgametis sunkiosios atletikos treneris, tarptautinės ir nacionalinės kategorijos teisėjas Juozas Kavaliauskas. Neseniai, minint jo išėjimo Anapilin 20-ąsias metines, surengtas tarptautinis sunkiosios atletikos turnyras, kuriame dalyvavo ir telšiškiai — sunkiosios atletikos meistrai. Toks pagerbimas vyksta kiekvienų metų lapkritį, nes šio mėnesio 12-oji diena pažymėta garsaus trenerio netektimi.
Algirdas Dačkevičius
Iš turnyro — su apdovanojimais
Pasak ilgamečio sunkiosios atletikos trenerio ir „Gintarinės saulės“ vadovo Zigmonto Šimkaus, su marijampoliečiais nuoširdžiai bendraujama ir susitinkama įvairiuose turnyruose, o Suvalkijos sostinėje gyvenęs sunkiaatlečių treneris J.Kavaliauskas treniravo nemažai Lietuvos čempionų bei rekordininkų. Jis buvo šalies jaunimo rinktinės treneris.
Į tarptautinį turnyrą rinkosi sunkiaatlečiai iš Izraelio, Ukrainos, Estijos. Žinoma, prie jų prisijungė lietuviai. Jame dalyvavo apie 70 sunkiaatlečių.
Iš Telšių šįkart į Marijampolę, be Z.Šimkaus, vyko Alvydas Gvergždys ir Saulius Rubinas. Po turnyro atskirose amžiaus grupėse ir atskirose kategorijose jų krūtines papuošė 1-osios vietos medaliai, o A.Gvergždys savo amžiaus grupėje tapo absoliučiu turnyro nugalėtoju ir apdovanotas taure.
Z.Šimkus pasidžiaugė turnyro iniciatoriaus, Lietuvos nusipelniusio ilgamečio sunkiosios atletikos trenerio Alvydo Kirkliausko veiklumu. „Jo vadovaujami marijampoliečiai dalyvauja nuo pat pradžių, kai pradėjome rengti sunkiosios atletikos turnyrą „Nepriklausomybės taurė“. Jame tradiciškai savo jėgas išbando stipriausios ne tik Lietuvos komandos, bet ir svečiai iš Latvijos bei Estijos. Šį tarptautinį turnyrą sunkiosios atletikos klubas „Gintarinė saulė“ rengia kiekvienais metais ir jis tampa vienu prestižiškiausiu ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione“,— sakė klubo įkūrėjas ir ilgametis treneris Z.Šimkus.
Sportininko gyvenimas — kupinas įvairiausių išbandymų
Būsimą žinomą trenerį Juozą Kavaliauską nuo jaunumės grūdino Sibiro tremtis. Apie savo patriotinį nusiteikimą jis rašė prisiminimuose. O jo buvusi žmona, drauge patyrusi tremtį, Sigutė Smetonaitė neseniai išleido unikalią prisiminimų iš Sibiro tremties knygą „Pabėgimas iš Taljanų“. Įdomu tai, kad Sigutė — buvusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė. Jos išgyvenimų išgirdo ir turnyro dalyviai.
„Prie laužo kalbėdavomės įvairiomis temomis, bet dažniausiai — apie Lietuvą, apie tai, kaip mes, grįžę į Tėvynę, stosime į kovotojų už jos laisvę gretas. Juozas kartais paskaitydavo mums savo eilėraščių. Juos rašė ir kiti. Pavyzdžiui, likimo draugė Laimutė pradėjo rašyti apie gyvenimo Taljanuose kasdienybę, o aš ėmiau rinkti ir užrašinėti tremtinių dainas, pasakojimus, sudarinėjau tremtinių sąrašus, ėmiausi apipavidalinti sąsiuvinius su mūsų būrelio narių eilėraščiais. Vėliau, kai Juozas Kavaliauskas, Kastytis Vitkus ir aš spontaniškai nusprendėme 1954 metų rudenį įveikti Sajanų kalnus ir per Kiniją, Mongoliją pasiekti laisvą Vakarų pasaulį, tuos sąsiuvinius pasiėmėme į pavojingą kelionę su savimi, tačiau būtent ten juos ir praradome. Kaip baigėsi mūsų trijulės mėginimas pabėgti iš Sibiro į laisvę, savo prisiminimuose aprašė pats Juozas Kavaliauskas. O per tą įvairią mūsų slapto būrelio veiklą ir kupiną pavojų kelionę į Vakarus mes su Juozu arčiau pažinome vienas kitą ir — pamilome. Vėliau Juozas tapo mano vyru“,— pasakojo Sigutė Smetonaitė.
O štai, ką savo atsiminimuose rašė Juozas Kavaliauskas: „Kai tos pačios dienos, 1954 metų rugsėjo 13-osios, vakare mūsų pasigedo artimieji, Sigutės tėvai pradėjo klausinėti geriausios jos draugės Laimutės, kur galėtų būti jų dukra. Laimutė, neištvėrusi atkaklaus klausinėjimo, atidavė Sigutės parašytą tėvams raštelį — štai tada visų trijų tėvai sužinojo tikrąją mūsų dingimo priežastį. Tiesą sakant, buvom sutarę, kad tą raštelį Laimutė atiduos Sigutės tėvams tik po poros savaičių. Sigutė raštelyje rašė: „…nesijaudinkit, viskas bus gerai, laukit žinių iš anapus.“ Aišku, tas raštelis buvo tuojau pat sunaikintas, nes komendantūra tėvus tardė, norėdama rasti įrodymų apie vaikų pabėgimą.
Taljanų valdžia buvo tikra, kad mūsų trijulė pabėgo į Lietuvą — tėvams buvo liepta rašyti laiškus į Tėvynę giminėms, kad šie, kai mes ten pasirodysime, praneštų saugumiečiams. Mūsų nuotraukas išsiuntinėjo į geležinkelio stotis, kad mus būtų galima atpažinti ir sulaikyti. Praėjus porai dienų nuo mūsų dingimo iš Taljanų, buvo iškviestas lėktuvas, kuris skraidė virš taigos, ieškodamas mūsų. Mes tą lėktuvą matėme, tačiau nekreipėme į jį dėmesio. Mat pabėgimui iš Sibiro pasirinkome dieną, kai moksleiviai buvo vežami dviem savaitėms kasti bulvių į gretimą kolūkį. Tad buvome tikri, kad namie niekas mūsų nepasiges per tą laiką, o juolab — neieškos lėktuvu.
Tas mūsų ryžtas per Mongoliją ir Kiniją pabėgti į Ameriką buvo spontaniškas, naivus, bet mes buvome nusiteikę optimistiškai, pasirengę ilgam žygiui, kuris mums atrodė daug paprastesnis nei iš tikrųjų, realybėje.
Vakarais prieš kelionę kūrėme fantastinius planus, kaip mes, pasiekę Taivanio salą, pateksime į Ameriką. Mat teko girdėti, kad Taivanio salos komendantas yra lietuvis — jis ir persiųs mus į Ameriką, o iš ten… Viskas atrodė taip paprasta ir ranka pasiekiama, kai žiūrėjome į paprastą mokyklinį geografijos žemėlapį… Kastytis iš pradžių abejojo mūsų planų realumu, bet vėliau pasidavė bendram entuziazmui — nugvelbęs iš autoremonto ūkio akumuliatorių, sudaužė jį ir iš švino liejo šratus kulkoms… Mums atrodė, kad buvome kruopščiai pasirengę savo kelionei į laisvę. Turėjome net kompasą, kurį Kaziukas (taip vadinome Kazimierą Ožeraitį) „pasiskolino“ naktį iš mokyklos. Iš ten pat buvome paėmę ir žemėlapį.“
Kone du mėnesius trukusioje vaikų kelionėje būta visko — sėkmių ir nesėkmių, alinančio bado, šalčio, žaizdų. S.Smetonaitės knygoje gyvai ir įtaigiai atskleidžiamos tų laikų žmonių gyvenimo, charakterių, gebėjimo dvasiškai nepalūžti detalės. „Nors savo tikslo nepasiekėme, bet beveik pusantro mėnesio buvome laisvi beribėje taigoje, nepaisant patirto šalčio, bado ir vargo. Toje beprotiškoje kelionėje į laisvę supratome, ką reiškia rūpintis vienas kitu ir vienas kitą saugoti“,— rašoma knygoje „Pabėgimas iš Taljanų“.
Vėliau po įvairiausių tremties vingių atsidūrus Lietuvoje, gyvenimas nelepino nei Juozo, nei Sigutės. Visur juos, ypač įsidarbinant, persekiojo Sibiro šmėkla. Gelbėjo tai, kad atsirado gerų žmonių, padėjusių sunkiomis akimirkomis.
Ši istorija rodo, kokio atkaklumo buvo žmogus Juozas Kavaliauskas. Tas atkaklumas vėliau jam padėjo kopti į sporto aukštumas ir ugdyti tvirtą charakterį savo auklėtiniuose. Viena gaila, kad jį pasiglemžė ankstyva mirtis. Tačiau džiugu, kad garbaus trenerio vardas nepaliaujamai skamba jam skirtuose tarptautiniuose sunkiosios atletikos turnyruose.