„Graži, graži Žemaičių žemė!
Graži, graži Žemaičių žemė
Su jūrom, giriom ir kalneliais…“ — Pranas Genys
Ieva Sigita Naglienė
Kartu — ir prakalbėta, ir padainuota, nuklausyta ir išgirsta
Įsigilinus į tas mintis, kurios užrašytos skelbime-kvietime į vakarojimą „Jurginams žydint“, regėjus ir išgirdus žodžius, dainas bei muziką, belieka pasidžiaugti, kad buvome ir šventėme. Žemaičių kaimo muziejuje kartu — ir prakalbėta atsimenant, stabtelėjus „Žemaitėjē ėr žėmēms Žemaitēms“ skirtomis eilėmis. Toks buvo organizatorių sumanymas — tokia mintis suburti ir išklausyti tuos, kurie „Korības žėidos skleis“. Tiesiog gimtąjį žodį prakalbini, prigimtine tiesa skelbti, kas svarbu, dėl ko „Gyventi! Gyventi! — anot poeto Prano Genio.
Būtent dabar svarbu giliau jausti, kad savasties nepamestume — gamta atiduoda paskutinius žiedus, o kuriančių telšiškių mintys— su žemaitišku kalbėjimu šiądienai, atmintį apėmus, ateitimi tikint, pasitikint, ieškant ir mylint. Kaip sako Irena Daubarienė, „Par omžius sāva žemie mas līgu medē augam…“
Į Jurginų šventę atvyko telšiškės eilių autorės Zita Budrienė, Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė, Irena Daubarienė, Virginija Lapinskienė, viešnios iš Plungės, literatų klubo „Vingiorykštė“ narės Adelė Daukantaitė, Irena Stražinskaitė-Glinskienė, muzikantai, Telšių miesto bardai Andrius Jokubauskas ir Gediminas Jokubauskas, žemaičių rokundų išsiilgę klausytojai, o vakarojimo nuotaiką stiprino bei dainas dainavo renginio vedėja Diana Bukavickytė-Bomblauskienė. Anot Dianos, žemaitiškai dainuoti iš senų senovės esame pamokyti. Žinoma, už jurginų puokštes — žiedų, žiedelių stebuklą visi dėkinti Zitai Simaitienei — ir puošmena, ir šilta pasidaro, dar vis žydėjimo dovaną gavus.
Savo skaitymus pradėjusi Zita Budrienė paminėjo, kad jos eilėraščiai yra stipriai susiję su gimtuoju kraštu, Žemaitijos žeme, jos žmonėmis. Bendravusi ji su Tekle Kryževičiūte, šiltai atmenanti jos žodžius, raginimą nepasiduoti gyvenimo sunkumams, kurti. Su jos giesmele, tik šiek tiek kitaip pritaikyta lopšinei — ir savo vaikus migdžiusi. Visada tie Teklės Kryževičiūtės žodžiai — „kaip malda taip ir plaukė“,— anot pačios Zitos. Ji paskaitė eilėraščių apie Žemaitiją, išliejo skausmą ir karo viesulo apimtai Ukrainos žemei, su tikėjimu ir viltimi žvelgė į ateitį.
Šiemet jau penktas rugsėjis su Jurginų žydėjimu — Irenos Daubarienės iniciatyva palaikyta Žemaičių kaimo muziejaus darbuotojų — ir visų, pasiilgusių poezijos bei muzikos. Virginijos Lapinskienės žodžiai būtent ir buvo skirti autorės gyvenimo liepoms — žemaitėms moterims, kurios tiek gero daug daro dėl savo krašto. Virginija kalbėjo apie Janiną Zvonkuvienę, Ireną Daubarienę ir gydytoją Adolfiną Apoloniją Striaukienę — prie šaknų, pamatinių, savo kalbos turtais besidalijančios, stipriai sykiu su ta gyvastimi iš gimtosios žemės, gražiai apie žmones ir tikrai daug pasakančios apie gyvenimą, dirbančios iš pašaukimo. Jos manymu, tie visi įsiveizėjimai — su atmintimi, perduodami ir primenami, su rūpesčiu ir išsaugojimu. Virginija Lapinskienė jautriai perskaitė ir poeto Prano Genio eilėraštį — iš skausmo gimusį, aiškiai mums kalbantį apie gyvenimo esmę.
Irenos Daubarienės skaitymai — sava kūryba žemaitiškai ir nusilenkimas poetui Pranui Geniui, susimąstymai, skirti žmonėms — Žemaičių žemės žmonėms, kurie jau iš aukštybių į mus žvelgia: Telšių metraštininkui Mečislovui Šilinskui bei Vytautui Kleivai. Atmintys — anot Irenos, su Mečislovo „Viskas bus gerai“, su Vytauto optimizmu — gilus palikimas. Abu daug padarė dėl Žemaitijos. Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė priminė tragišką poeto Prano Genio gyvenimo kelią, jo gimimo 1902 metus — 120-ies atminimą ir žiaurią poeto mirtį 1952-aisiais. Nėra jokio poeto kapo, nežinoma vieta — išlikusi tik atmintis, drąsaus žmogaus darbai ir kūryba. Elena perskaitė savo eilėraštį, skirtą poeto atminčiai — „Paukščio vardą paveldėjęs“. 70 metų jau be Prano Genio, iš Žemaitijos žemelės, Telšių miesto žmogus…
Kiekvienas eilėraštis — sava istorija, savi liudijimai, o vakarojimo metu jie buvo susieti ir su muzika: Andrius Jokubauskas ne tik grojo, ne tik pats žemaitiškai dainavo, bet ir dukreles į Jurginų popietę įtraukė: vyresnioji žemaitiškai dainai pritarė, o mažoji — muzikavo. Kaip pats Andrius sakė, su raktų solo. Gediminas Jokubauskas — nuo Šarnelės, dabar telšiškis — tad ir skambėjo dainos žemaitiškai apie Šarnelę, Mačernį, Žemaičių Kalvariją — apie praeitį ir šias dienas.
Su žodžiu iš Plungės — ir rokunda apie žmogų, ir žmogaus darbus, apmąstymai ir perteikimai persipynę
Laikas jungia žmones — žodis ir muzika gaivina širdis. Ir tamsos sulaukta — vakarojimas spietė prieblandą, ilgino šešėlius, savaip pakeitė Žemaičių kaimo muziejaus erdvę — ruduo. Plungiškės kūrėjos — pilnos žodžių, išgyvenimų, rašančios ir atviros — žemaičių žodis, rodos, iš jų lūpų ir stipresnis, ir savaip skambantis. Kiekvienas Žemaitijos miestelis turi savų žemaitiškų intonacijų — su tam kraštui būdingu išgyvenimu — plungiškių itin unikalus.
Irenos Stražinskaitės-Glinskienės eilėraščiai kupini žemaitiškos šilumos. Visi, visi žemaitiškumai, anot jos pačios,— iš tikrųjų labai brangūs, nes susieti su artimais žmonėmis, prisiminimais, išgyvenimais. Jos trioletai paskirti Žemaitei, Mačerniui. Pati autorė jau Telšius pamilusi, jaučiasi kaip namuose. Adelė Daukantaitė ne tik savo eilių paskaitė, bet ir perdavė bičiulės Genovaitės Česnauskienės žodį — apie šviesos nešėją, poetę Birutę Lengvinienę. Pati Adelė, dedikavusi savo kūrinius Žemaitijai, Simonui Daukantui, Šarnelės Mačerniui, Bukantės Žemaitei, išraiškingai perskaitė, kas protėvių kalbėta, kas sykiu su obelėle, rūkais ir vizijomis, pro Papilės išvaikščiotus kelius pareina. Atmintis — ir gyvenimas su artimais, išgirsta ir įsidėmėta. Paminėti Šateikiai, Alsėdžiai, Rietavas — nutolta ir priartėta.
Ir Telšių miesto meras Kęstutis Gusarovas kalbėjo sava žemaičių prigimtine kalba — kitaip tariama, kitokia tarme, ir Kęstutis Beržinis — sava, rodos, iš kito Žemaitijos pašalio, o susikalbėta, suprasta, pasidžiaugta. Žemaitis, kaip sakoma, žemaitį suprato ir paplojo — papliauškino! Ir ne sykį. Sava rokunda — savi atminimai su istorine, kultūrine ir literatūrine atmintimi, liudijimai, skelbiantys gyvenimą.
Burkimės, būkime — savasties niekada nėra per daug. Šie metai — Žemaičių kalbos metai, dar nesibaigė, dar kviečiantys. Susirinkę — ir kitaip pasijusime, ir žodis savaip išsiskleis — kaip kokie žiedai — tuo laiku, ta susiėjimo nuotaika pražydėję. Visiems buvusiems, visiems šventę suruošusiems — ačiū, visiems Jurginų žydėjimo kūryba pasidalijusiems, savo žodžiu, savo muzika ar dainomis — sveikatos ir naujų susitikimų. Juk rudens vakarai ilgėja — ir ilgės!