„Už girių girių ugnelė dega
ugnelė dega kalne leliumoj
tame kalne kalvė – ugnys kūrenas“,– Gvidas Latakas
Ieva Sigita Naglienė
Belaukiant elnio devyniaragio, reginčiam gražesnį pasaulį
Toks dabar tas mūsų išgyvenimų laikas – su laiko pasikeitimu, atsinaujinimu, su Kūčių ir Kalėdų dvasiomis – atmintimi ir esamu švytesiu, turinčiu ir pastebėjimų, ir naujovių. Yra ir tautosakos ritualų, ir šiandienos tam tikrų reiškinių – savitų šventimų, savito bendrumo, tikėjimo galių. Sykiu ir primenant, ir prisiminus, persiskaičius ar išgirdus – nuo mito iki realybės. Žodžiu, jau ir tikrasis gruodžio šventinis džiaugsmas – laukimas ir jo išsipildymas! O visų svarbiausia – tai ir Saulės sugrįžimo šventė, jos šlovinimo apeigos – sykiu su atėjimu – adventu, sutapusios su Kalėdų džiaugsmu akimirkos. Magiška to laiko jėga – papročių, tradicijų ir atsinaujinimo metas.
Itin gražus laikas – susitaikymo, sveikinimo, būsimo aptarimas ir esančio garbinimas. Viena iš apeiginių to laiko tautosakos svarbiausių dalių yra minimas giedojimas – giesmės, kaip pastebi mitologijos tyrinėtoja Pranė Dundulienė, „iš senovės išlikusios kalėdinės giesmės su priedainiu „Leliu Kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, susijusios su Saule, grįžtančiu laiku, prosenovės išmintimi. Be to, jau nuo seniausių laikų mūsų žmonės „per žiemos šventes garbino devyniaragį elnią“ arba briedį, kuris atbėga per Kalėdas (1990). Devyniaragis elnias yra mitinė būtybė, savo raguose nešanti ir Mėnulį, ir Saulę, – tokių simbolių esti ir archajinėse dainose ir pasakojimuose. Dažnai dainose ant elnio ragų ir kalviai kala. Kalėdiniai linkėjimai suteikia globą, gerovę, sveikatą, sustiprina žmogų, atneša laimę į namus, į jo gyvenimą. Tautosakos kūriniai atspindi aplinką ir pasaulį, žmonių santykius, tikėjimą. Juose ir paprasto žmogaus suvokimas, ir to, kas šalia spėjimas, ir išryškėja tautos požiūris, moralinės vertybės, sugebėjimas pasipriešinti tradicijų nykimui. Knygoje „Atbėga elnias devyniaragis“, etnografijos ir tautosakos rinktinėje, galima susipažinti su dvasiniu ir kūrybiniu mūsų liaudies palikimu.
Anot Norberto Vėliaus, tautosaka yra „aktyviai veikianti žmonių jausmus ir protą, padedanti kiekvienam susiformuoti pastovius, labiausiai nacionalinę prigimtį atitinkančius etinius ir estetinius idealus.“ (1986). Suprantama, jog gyvenimo pasikeitimai pateikia daug naujovių, bet poetų kūriniuose, šventinių dienų renginiuose vis tik stengiamasi išlaikyti tradiciją, pakartoti brangių žmonių atsiminimus. „Atbėga elnias devyniaragis“ knygoje yra prisiminti papročiai Kūčių, Kalėdų laikotarpiu – aptariami džiaugsmai ir laukimai, minimi tam tikri svarbiausių švenčių ritualai. Pavyzdžiui, nusakyta ir to meto žmonių savijauta: „Artinasi Kalėdos, o žmoneliams vis bėdos: keliai užpustyti sniego vėpūtiniai kaip kalnai, niekur nei nosies neiškiši.“ „Per Kūčias ir taip darbų pilna, net akys šlapios: valgius vakarienei gamina, šližikus kepa iš grikinių miltų, aguonpienį ruošia, avižų kisielių verda, grybų rasalą, grucės košę,– vakarienė turi būti iš kelių patiekalų ir kad visi būtų be riebalo ir pieno, o skanūs.“ „Pirmą Kalėdų dieną keldavosi labai anksti, nes dauguma važiuodavo į bažnyčią, į ankstyvąsias mišias, kurios vadinos rarotos. Per rarotas bažnyčioje degdavo visos žvakės ant altoriaus.“ Anot liaudies patarlės, „Ankstyva varna dantis krapšto, vėlyva – akis.“ Žinoma, anksti atsikėlusi šeimininkė kitus pamaitina – visi dantis krapšto, o vėlyva – akis. Tokie yra mūsų liaudies pastebėjimai – išmintis, gudrumas, iš savų perimta, kas gyvenimo užminta. Yra ir taip pasakyta: „Kailiniai mieli žiemą, o marškiniai visada.“. Kitaip tariant, „giminės – kailiniai, kaimynai – marškiniai, arčiau kūno.“ Verta prisiminti ir mįslę – apie šaltį: „be kojų, be rankų, be medžio tiltus pastato“,– o juk šaltis, koks jis bebūtų, lieka šalčiu.
Šventvakariai, šventų dienų susibūrimai – ir tikras judesys, kuomet žmogus su žmogumi. Ir tada tada, taip sakant, anais laikais mūsų protėviai stipriai juto bendrystės jėgą. Taip, ne tiktai po sunkių darbų jėgos sugrįžta, ne tik poilsis su žaidimais, persirengimų vaidinimais, giesmėmis ar dainomis, bet ir giliu įsitikinimu, kad tuo triukšmingu judesiu ir nuo „įvairių antgamtiškų esybių“ apsiginama. Anot Pranės Dundulienės, „Antrąją Kalėdų dieną jau buvo leidžiama valgyti nuo eglutės vaisius, tikėta, kad tai atneša laimę.“ Žmogus bijojo piktųjų dvasių, juk jos galėjo daug kam pakenkti – svarbiausia pažadinti meilę, sustiprinti žmonių ryšius, susibūrimo klegesiu išvaikyti, kas priešiška. Šventvakariai – ir gyvųjų džiaugsmas, ir mirusiųjų atminimas. Juk žvakučių deginimas „sietas su prosenių vėlių atminimu.“ Visa kas apgalvota – atsinaujinimo laikas, gyvenimo pagarbinimas ir žvilgsnis į ateitį. Būta tokių papročių – jie ir mums turi būti svarbūs, ir šiuolaik dar ne vieno primenami. Ir mes laukiame kalėdinių linkėjimų, gruodžio švenčių, dvasinės ramybės ir laimės, stebuklo, kurį patys ir išdalijame. Tegul su tikruoju atgimimu, iš pačios širdies.
Žiemos grožio padovanojimai iš čia pat – ir atminus
Kiekvienam tegul teks dovanos, kurių tikrai laukiame. O poetų žodis – toji atmintis, kuria jie dalijasi su mumis visada: ir tikrai progai esant, ir vienumoje nurimus, ir belaukiant troškimų išsipildymo. Žodis gali daug ką pakeisti. Kaip ir tai, kuo tikrai tikime, ką visa širdimi priimame. Smalsu žvilgtelti, kaip sutalpina žiemos džiaugsmus ir esamą rimtį mūsų poetai, kokia pakylėjimo dvasia jie gyvena. Anot poeto Gvido Latako, „Kalvė kalne“ – ir, regis, su ta pačia mitologinės saulės kelione, tais pačiais giliausiais žmogaus įsitikinimais, kad tiktai jinai grįžta!
Taigi – tęskime mintis ir vėl šviesos, to žiburio laukimu, kurio ilgimės, skelbkime Saulės sugrįžimą. Ji tikrai šiomis dienomis išsivaduoja iš tamsos siautulio – eikime į šviesesnį laikmetį. Diena tikrai pailgės! „Už girių girių ugnelė dega“,– sako poetas Gvidas Latakas. Ir ne bet kaip: „ugnelė dega kalne leliumoj/ tam kalne kalvė – ugnys kūrenas/ lenciūgu parišta meška/ prie dumplių stena/ keturi kalviai/ keturi kavoliai/ po pasagą – lataką kala/ pakaustys tris žirgus/ ketvirtą – elnią devyniaragį/ devyni ragai apėję žalia samana/ dešimta – aukso šakelė.“ Ir išgyvenimai, ir siekiai, ir toji pati šviesa, pareinanti iš mūsų genčių genties atminimo – visu gyvenimu, visa darna – su gamta iškeliama tikroji Žemės žmogaus gyvastis. Ir kaip gera, kad ją turime, kad tokiu įtaigiu žinojimu, kad visa tai iš čia pat surikiuota. Gvido Latako knygoje „Salos“ (2022) daug praeities esybės – su vidiniu sąmoju ir kintančiais reginiais. Bet visa tai yra stipriai siejama ir išsilaiko iki gilesni dalykų, ir per atmintį, susiriša su gyvenimo kasdienybe. „Dangaus aukštumo/ marių platumo/ matau – ir tu vienai kuriai/ iš senųjų genčių priklausai/ senaisiais žodžiais lyg/ kaulais blauzdų remies/ vietoj geležio“ – „dangaus daigumo/ marių dilgumo“ – „ilgėsimės mes kaip seniau“,– anot poeto Gvido Latako. Žinoma, „ir negali būti kitaip“, „reikia budėti/ nežinai kas ką/ šiam pasauly laiko/ ką remia ir kur atsispiria/ jeigu kartais būtum tenai/ žvakę uždek už mane/ ryto žvaigždei į mesvumas/ bąlant“. Gvido Latako eilėraštis palaiko šviesą: ir tą iš toli, ir šitą, kuria mes žibiname savo gyvenimus. Kiekviena istorija, poeto žodžiais tariant, „nugyveno savo amželį“ ir jį turi. Skaitančiam Gvido Latako posmus – gerai paveizėti ir priveizėti, o jaučiančiam – ir tai, kas sutamsėja, ir nusišviesina, tegul džiaugsmą priartina. Ir išliks toks gražus poeto žodis – priminimas: „žmogau neužsnūsk/ šioj gyvenimo šventėj/ būk budrus jeigu kas paklaustų ar pasiruošęs/ atsakyk pasiruošęs – visada pasiruošęs“…
Vieną kitą mintį būtina įterpti ir iš Simono Daukanto žodyno – atminimui. Juk šie metai kaip tik dovanojo daug išgyvenimų sykiu su žemaičių žodžiais, su mūsų išmintimi ir pasitikėjimu. Daukanto darbuose, jo tautosakos surinkimuose toks gyvas gamtinės poezijos pavyzdys – įvairiomis progomis ir įvairiu emociniu laikmečiu tinkamas. Simono Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, parašyti 1822 metais, jau ir garbaus amžiaus sulaukė! Juk tai pirmoji Lietuvos istorija gimtąja kalba. Galbūt šiam laikui itin tiktų prisiminti ir paties Simono Daukanto vartotus žodžius – ne tik atminčiai, bet ir n aujam gyvenimui atbudinti? Esame daug ką primiršę. Taigi ta, atgimimo proga – ir vienas kitas žodelis, kaip klasiko kažkada sakyta, iš anų laikų žodynėlio: buta, ūkis – gyvenimas, bendryba – draugiškumas, bičiulystė, daboti – saugoti, dievamylis – Dievą mylintis, gymė – prigimtis, kiltis – gentis, laba – nauda, nelabybė – blogybė, nesavėj – nusiminęs, nesavas, pailsis – poilsis, pilnija – pilnatis, siela – sąžinė, tylinti – tildyti, vientautis – bendratautis, žmonybė – žmoniškumas, žmonysta – širdingumas. Geras žodis visada suras ausį, o pasikartojimas – ir prasmė kitokia, ir mes patys atsigręžę ten, kur savų būta. Regis, šventiniu laiku taip ir turėtume gręžiotis, taip atmindami – ir su tais, kurie tiesė mūsų išminties kelius.
O žiemos – gruodžio saulėgrįžai sujudėjus, tikrai yra apie ką kalbėtis, kuo pasidalinti, kuriantį prisiminti, esantį apkabinti. Kiekviena gilaus išgyvenimo diena – dovana, susitikimas ir esamo gyvenimo prasmė. Simono Daukanto apibendrinti mūsų žmogaus būdo bruožai, buities realijos, tradicijų ir papročių, gyvoji tautos kalba ir liudija – ir tai nacionalinio charakterio pagrindai. Visa tai suprantama ir tylom, kaip autoriaus pasakyta, nueina iki visuotinio gyvenimo pažinimo. Tokia gilybės šulinė, iš kurios semiama sava gyvenimo pilnatvė, sava srauja, sava dvasios malonė jaučiama. Anot Simono Daukanto, dovana, malonė buvo vadinama ir sūtaika. Tiesiog mes, kaip bendrataučiai, turėtume tuo iš širdies pasidžiaugti – užrašyta ir mums visa tai palikta!
Spėriai juda šis šventinis laikotarpis – dunda ir mainosi išgyvenimų emocijų priešpriešos, atsiminimų vėjai susikerta ir vėl iššaukia naujus patirčių viesulus. Natūralu. Kaip sako poetas Gvidas Latakas, „vuo teip – be anūn ir mūsų/ nebūtų“. Ir svarbus, ir dar kaip svarbus tas tikrasis buvimas, tas šventimas esamo laiko – „pasirinkit žodžius mielasai“. Ir tikrai esama tų, anot Gvido Latako, užukalbėjimų – tų leliumų dienų, kurios artins šviesą, „kur atminties nėra tik sekmadienis“. Žinoma, „gyvenime būna sunkiau atstatyti/ nei sugadinti“ – tik dabar toks laikas, kai galima pagauti laimės ar svajonių paukštę!
Tuomlaik – švęskime. Jeigu darbai buvo rimtai dirbami, tai ir šventimas turi būti gajus ir iš širdies. Tada tada – ir dabar pajuskime vienas kitą – su ta Kūčių, Kalėdų dvasia, su poezija, kuri suranda mūsų gyvenimą. Vadinkime gyvenimą tikruoju vardu – tokiu, kokio jis vertas – gražaus, tykaus, taikaus dangaus ir svajonių! Tikrojo buvimo Žemėje, visa reginčio ir išgyvenančio žmogaus džiaugsmo, išsipildymo ir laimės akimirkų. Su artėjančiomis šventėmis!
