Praėjusių metų gruodžio 8 d. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje šv. Mišių metu buvo pašventintas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas, kurį naujais aptaisais papuošė juvelyrė Asta Šimkevičienė. Menininkė ne tik papasakojo apie šio užsakymo kūrybinį procesą, bet taip pat pasidalijo savo mintimis apie tikėjimo svarbą ir šeimą.
Justina Lukošienė
Religinė tematika darbuose
Pasak A.Šimkevičienės, jos kūrybinis kelias prasidėjo dar paauglystėje. „Dailės mokyklos nepabaigiau, bet papildomai lavinau savo piešimo įgūdžius. Baigusi 12 klasių, stojau į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą, tačiau neįstojau. Buvo pasakyta, kad dizainas man netinka. Metus laiko praleidau, tada atvažiavau į Telšius ir čia man pasiūlė juvelyrikos specialybę, į kurią tarsi įklimpau. Labai patiko ir Telšiai. Mano vyras taip pat iš tos pačios kalvės, iš tų pačių dirbtuvių. Telšiuose kartu su vyru Mindaugu kuriame, auginame 5 vaikus“,– pasakojo juvelyrė.
Paklausta, kaip atsirado religinė tematika jos darbuose ir pats tikėjimas, kūrėja sakė, kad jos šeima buvo tikinti, tik galbūt nebuvo tokios gilios religinės praktikos. „1989 m., kai į Kretingą parėjo broliai pranciškonai, mamytė nusivedė į Didįjį šeštadienį. Buvo toks atgimimas, tiek daug jaunimo, tai taip ir pasilikome visi bažnyčioje. O kodėl religinė tematika mano darbuose? Man tai yra tiesiog gražu, gera būti bažnyčioje. Visada ten gėriuosi šventųjų paveikslais, freskomis, net simboliais, kuriais paženklintos durys. Aš ateinu į bažnyčią ir, galima sakyti, tiesiog įkrentu į tuos piešinius“,– prisipažino menininkė.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas
Prieš dvejus metus juvelyrė gavo užsakymą – sukurti aptaisus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslui. Pažymėtina, kad šis paveikslas nėra tas pats, kuris po 1949 m. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios uždarymo dingo nežinoma kryptimi – kaip ir daugelis kitų ten buvusių meno kūrinių. Tačiau atrinkta kuo panašiausia versija į senąją ir dar papuošta naujai. Kaip teigė kunigas, pranciškonas Julius Sasnauskas, paveikslas nutapytas XVIII a., jo autorius nežinomas. Kūrinys daugelį metų buvo laikomas Nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Buvęs jo direktorius Romualdas Budrys surado šį meno kūrinį ir perleido saugoti Bernardinų parapijai. „Iš pradžių mėginome visais būdais ieškoti to paveikslo, nes man sunku įsivaizduoti, kad tie paveikslai galėjo būti sunaikinti. Ieškojome visur. Tuomet su menotyrininkėmis, kurios mums labai talkino, peržiūrėjome Nacionalinio dailės muziejaus saugyklas, tačiau bažnyčioje buvusio Nekaltojo Prasidėjimo paveikslo niekur neradome. Galiausiai surado patį panašiausią paveikslą, tik kiek mažesnio formato, kuris atitiko Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Taigi tas Nacionalinio dailės muziejaus perduotas paveikslas taip ir liko. Paskui atėjo mintis dėti tuos aptaisus. Aš kitaip buvau sumąstęs, bet Asta dar geriau padarė. Tai yra pirmas atvejis, kiek man žinoma, kad kas nors darytų naujus aptaisus šiuolaikiškai, o ne restauruotų senus. Čia reikia noro, valios ir, žinoma, ne bet koks dailininkas tai gali padaryti, tačiau Asta padarė labai gerai“,– kalbėjo dvasininkas, besidžiaugiantis jau daug metų trunkančia bendryste su juvelyrės šeima.
„Supratau vieną dalyką, kad aš baroko neprikelsiu, nes XIX a. užsibaigia barokiniai aptaisai. Kadangi leido kurti savo kūrybos aptaisus, tai tiesiog pradėjau ieškoti įkvėpimo. Šis paveikslas atkeliavo per pandemiją, tai ir tas įkvėpimas gana buitiškas. Šeimoje esame 7 žmonės, tad tos buities daug, o iš kur man semtis to įkvėpimo, kai rūpesčių nemažai. Bet pradėjau klausytis senų giesmių apie Mariją, jos mane kažkiek įkvėpė. Po to skaičiau knygą „Atvaizdo gyvastis“, kurioje būtent rašoma apie Marijos paveikslus. Supratau, kad tai turi būti gyvastis, jog turi susipinti pandemija ir mano motinystė. Save, kaip dailininkę, tame etape buvo sunku rasti, tai labiau kaip mama sėdau prie to darbo“,– šypsojosi A.Šimkevičienė, kuri kurdama aptaisus panaudojo išmuštos sidabro vielos pynimą. Prieš 20 metų šia technika papuošalus kūrusi menininkė nusprendė, kad tokį pynimą būtų galima įkomponuoti į Mergelės Marijos rūbą.
„Per pandemiją buvo daug nerimo, baimės, slėgė uždarumas, tad tas pynimas man buvo savotiška nusiraminimo forma. Patogu buvo tai, kad galėjau bet kada pribėgti ir papinti, nereikėjo labai didelio susikaupimo – ir su vaikais pamokas galėjom ruošti, ir nubėgti prie puodų, ir vištas palesinti… Žinojau, kad taip bus išpintas Marijos rūbas, bet reikėjo kažkaip dekoruoti ir apsiaustą. Atėjusi į bažnyčią, mėgstu pažvelgti į skliautus, tad kilo mintis nuleisti Bernardinų skliautą su nutapytomis žvaigždėmis į apsiaustą. Įdomi istorija: rudenį atvažiavo viena draugė, aš jai pasakojau, kas yra tie aptaisai. Sakiau jai, kad jie gali būti kaip ir votai. Ji paklausė, ar tos žvaigždės galėtų tapti votais, nes norėtų padėkoti už savo vaikus. Ir dabar yra šešios žvaigždės, kurios turi jos vaikų vardus. Tada šis paveikslas man dar labiau tapo gyvastimi, išblėso mintis, kad tai yra užsakymas“,– konstatavo dailininkė, dėkodama savo vaikams, kurie užsukdami į dirbtuves ir piešdami piešinius, kartu dalyvavo kūrybiniame procese. „Aš tuos piešinius pasikabinu, man jie yra kaip votai. Man patinka, kai vaikai užbėga į dirbtuves, plepa, pabūna kartu su manimi“,– sakė A.Šimkevičienė.
Po Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslu yra lentelė, kurioje rašoma, kad šis meno kūrinys skirtas paminėti dviem įvykiams – visą žmoniją palietusiai pandemijai ir Ukrainos užpuolimui:
„Per daugybę pandemijos dienų, su viltimi ir kantrybe, nupintas šis spindintis Mergelės Marijos drabužis. Čia sudėtos motinų maldos už savo vaikus, ligonių aimanos, nuliūdusiųjų ir pavargusiųjų atodūsiai, tyli visų tikinčiųjų atgaila. Taip pat didis džiaugsmas, nuoširdžiausia padėka Viešpačiui, kad jis buvo ir yra kartu su mumis. Ir kad Maloningosios Mergelės žvilgsnis švelniai lydi mus visuose mūsų keliuose.
Siaučiant baisiam karui Ukrainoje, pasitikėdami Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, globa ir užtarimu, meldžiame Dievą visoms tautoms santarvės, laisvės, gyvenimo. Po savo kojomis pamynusi melo ir neapykantos žaltį, Nekaltoji Mergelė, Aušros Žvaigždė, tepadeda nugalėti visas tamsybes.“
Kunigas J.Sasnauskas džiaugiasi, jog buvo atkurta tai, kas buvo brutaliai sunaikinta po bažnyčios uždarymo, taip grąžinant jai skolą. Jo iniciatyva į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią sugrįžęs Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas ne tik puošia vieną matomiausių bažnyčios dalių – presbiteriją, bet ir kviečia maldai už Ukrainą bei viso pasaulio žmones. „Šis laikmetis yra gana dramatiškas: daugelį iš mūsų gniuždė pandemija, o dabar užgriuvo karas Ukrainoje. Marija yra kaip atsakymas į tą blogio klausimą, niekšybės paslaptį. Duodamas ženklas, kad reikia turėti vilties, būti drąsiems, nenusiminti, kad blogis nėra galutinis žodis istorijoje“,– pabrėžė pranciškonas.
Apie šeimą ir laiką maldai
Anot kūrybingos moters, jos ir vyro svajonė buvo turėti didelę šeimą. „Aišku, tikėjomės, kad to vargo bus mažiau, bet įdomumo kur kas daugiau. Ir to džiaugsmo pasidaugina per visus tuos sunkumus, išbandymus. Išmoksti visokių išeičių ieškoti, mokaisi tobulėti santykiuose“,– tikino A.Šimkevičienė, pridūrusi, kad jų pirmieji vaikai – meniški, o su kitais vaikais reikėjo pereiti į sporto arenas, kas jai ir vyrui, kaip menininkams, buvo iššūkis. „Pamenu, kai nuvažiavome į pirmąjį sūnaus turnyrą Kretingoje. Galvojau, kaip man čia reikės save „perlaužti“, bet, kai įėjau į salę, pamačiau ant sienos pakabintą Kretingos vėliavą, kurioje pavaizduota Mergelė Marija. Vyksta tos varžybos, o pačiame centre – Marija. Man taip gražiai viskas persipynė“,– prisiminė menininkė.
Pasisukus pokalbiui apie laiką, skiriamą maldai, dailininkė akcentavo šviesaus atminimo Orvidų akmens muziejaus įkūrėją, skulptorių, pranciškonų vienuolį Vilių Orvidą, išmokiusį kalbėti rožinį. „Mes, jaunimas, važiuodavome autobusu, po to iš Salantų miestelio pėsčiomis eidavome pas Vilių Orvidą. Tose mažose celikėse kiekvieną vakarą reikėdavo su juo kalbėti rožinį. Mes prašydavome sukalbėti tik dalį, o jis sakydavo, kad jei sukalbėsime visą, tai virsime saldainius. Tai paskui ir virdavome juos“,– juokėsi pašnekovė, sakydama, kad reikia pačiam norėti rasti laiko maldai, būti tame troškime ir ieškojime. „Man su vyru yra paprasčiau, nes mano mama yra tikybos mokytoja, o ir vyro tėveliai yra tikintys, kiekvieną sekmadienį susitinkame šv. Mišiose. Bet man savotiškai įdomu, kai vaikai rodo užsispyrimą ir nenorą, ir kaip tu sugebi juos sumasinti. Pamatai tą lūžį, kuomet jie išeina labai užsispyrę, o paskui nieko nesakę nueina išpažinties“,– atviravo juvelyrė. (Parengta pagal LRT televizijos laidą „Šventadienio mintys“)