Senovinės plytos – orus kultūros ir istorijos atspindys. Kai kurioms plytoms „pasiseka“ išgyventi renesansą ir jos atgimsta naujuose objektuose, ieškančiuose būdų prisijaukinti tikrumą, o kartais jas tiria archeologai arba aiškinasi istoriją kolekcionieriai. Pažinčiai su senąja Telšių istorija į Vilniaus dailės akademijos Telšių galeriją kvietė Senovinių plytų paroda, kurios iniciatorius – Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas, gidas ir kolekcininkas Andrius Dacius.
Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, plytas meistrai formuodavo rankomis. Plytoms tinkamą molį paruošti ir jam iki vientisos masės sutrypti reikėjo daug fizinės jėgos, o gaminiui formuoti – įgūdžių. Į medinę formą paruošta molio masė būdavo įkrečiama, o perteklius nubraukiamas medine mentele ar tiesiog rankomis. Jomis suformuotos plokštumos plytoms suteikdavo sąlyginį lygumą: viršutinė, susidariusi nubraukus lentele molio perteklių, lygesnė, tačiau kartais likdavo ir pirštų antspaudų, o apatinė, gulėjusi ant smėliu pabarstyto formavimo stalo,– šiurkštesnė.
Parodoje buvo eksponuojamos 28 Telšių apylinkėse rastos senovinės, molinės plytos, paženklintos unikaliais gamintojų įspaudais, meistrų įrėžtais ženklais ar gyvūnų pėdsakais. Vienoje jų net galima įžvelgti kipšo kanopą.
A.Dacius pristatė ekspozicijoje esančias plytas iš įvairių Telšiuose bei rajone stovėjusių pastatų: buvusio kalėjimo, anuomet turėsiančio tapti viešbučiu (dabar – Respublikos g.), iš Šv. Loreto namelio-koplyčios greta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, Bernardinų vienuolyno, Telšių spirito varyklos, Siraičių bei Dimaičių dvarų ir kt. Plytas kolekcininkui pasisekė rasti Pielių kaime, Kaunatavoje bei Nevarėnuose, o taip pat net ir senojoje dvarvietėje, kur dabar stūkso Žemaičių muziejus „Alka“.
Visos rankų darbo plytos turi savas atradimo, vietos istorijas, o jas papildo tebestovintys pastatai arba priešingai – tik pasakojimai apie dalykus, susijusius su jau nugriautais objektais. A.Dacius atskleidė, kad per savo pomėgį atrado dar vieną žmogų Telšiuose, mėgstantį kolekcionuoti senovines plytas bei kitus daiktus. Ponas Rytis (taip jį pristatė A.Dacius) pagelbėjo ne vienai parodoje eksponuojamai plytai surasti „antrąją jos pusę“, o taip pat papildė ir turimą žemaičio Andriaus kolekciją.
Nors Lietuvoje plytinės atsirado XVI-XVII a., lankytojai VDA Telšių galerijoje kviesti susipažinti su kiek vėlesnio amžiaus plyta, datuojama 1860 m. Ji unikali tuo, kad turi tris Napoleono Tito Gorskio herbo antspaudus. Parodoje taip pat lankytojai galėjo pamatyti keturias plytas, gamintas Kuršėnuose, o dar dvi – Gaudikaičių kaimo plytinėje. (VDA Telšių fakulteto inf.)