Nilas, Sandra, Amina ir Kristupas Narmontai šią vasarą leidosi į vieną įsimintiniausių kelionių, pareiškę, jog ieškos pasaulio krašto. Ši šeimos ekspedicija užtruko savaitę laiko. Jos metu, pasitelkus fotoaparatą ir droną, užfiksuoti amą gniaužiantys, dar neregėti vaizdai už Lietuvos ribų. Save kelionių mylėtojais vadinantys Narmontai papasakojo apie savitai interpretuojamo pasaulio krašto paieškas, patirtus iššūkius ir atradimo džiaugsmus.
Justina Lukošienė
− Kaip kilo mintis Jūsų šeimai surengti tokią ekspediciją?
− Turėjome tik savaitę atostogų, kurias norėjosi praleisti ne tik turiningai, bet ir įdomiai, išskirtinai. Visuomet planuodami atostogas stengiamės, kad keliavimo būdas, atostogų veiklos nesikartotų, kad tai būtų nauja patirtis. Keliavimas kemperiu dar buvo neišbandytas, todėl nusprendėme, kad tai yra puiki galimybė. Už simbolinę kainą iš pažįstamų išsinuomojome vintažinį namelį ant ratų ir nuo to prasidėjo mūsų kelionė. Galbūt reikėtų paminėti, kad išskirtinė ši kelionė buvo tuo, jog jos neplanavome skrupulingai, pasirinkome tik kryptį. Beje, kad važiuosime būtent kemperiu, vaikai sužinojo tik tą pačią dieną, kuomet atvykome jo pasiimti. Įteikėme tai kelionei pagamintus marškinėlius su būtent tai ekspedicijai sukurtu logotipu ir taip to pasaulio krašto paieškos prasidėjo. Būtent taip pavadinome kelionę dėl to, kad kai dukra buvo mažytė, vis kur nors vykstant, jai paklausus, kur važiuojam, jai sakydavau: „Keliaujam į pasaulio kraštą“. Tai pasirodė labai smagus kelionės tikslas – atrasti pasaulio kraštą įvairiomis prasmėmis ir formomis.
− Koks buvo pasiruošimo procesas kelionei?
− Didelio pasiruošimo, galima sakyti, nebuvo. Tiesiog šiek tiek pasitikrinome orų prognozes, susikrovėme drabužius savaitei, ir viskas. Ilgiausiai gal truko marškinėlių gamyba, bet tai daugiau kūrybinis procesas, kuris nesukėlė daug rūpesčių. Taip pat prieš kelionę šiek tiek pasiskaitinėjome specialius keliautojų kemperiais forumus ir parsisiuntėme programėlę, kurios pagalba galėjome rasti parkavimo bei nakvynės vietas su nameliu ant ratų. Daugiau visa kita vyko kelionės metu.
− Su kokias netikėtais iššūkiais teko susidurti keliaujant?
− Didžiausias iššūkis buvo kemperio gedimas. Nuvažiavus gerą valandą kelio, subyrėjo greičio dėžė. Kemperis, kaip jau minėjome, buvo vintažinis. Ir tuomet galvojome, kad jau viskas – mūsų pasaulio krašto paieškos baigsis čia kažkur tik įvažiavus į Latviją. Mums pasisekė, kad laukti pagalbos ilgai nereikėjo, sugedęs kemperis buvo pakeistas į naujesnį namelį ant ratų, kurį buvo daug paprasčiau ir lengviau vairuoti, nes turėjo vairo stiprintuvą, o tai labai palengvino kelionę. Nors naujesniu galima pavadinti tik sąlyginai, nes buvo maždaug trisdešimties metų senumo. Tai tiesiog persikraustėme į kitą transporto priemonę ir tęsėme kelionę. Kitas iššūkis – keturiese „išgyventi“ vienoje mažoje patalpoje. Erdvė kemperio viduje tikrai labai maža, tad nuolat kvėpavome vienas kitam į nugaras. Bet puiku tai, kad trinties pavyko išvengti ir nesklandumų nekilo. Kaip tik pamatėme vieni kitus visai kitaip, naujai.
− Kiek ir kokių žymių vietų, objektų aplankėte?
− Šios kelionės tikslas galbūt nebuvo lankyti žymius objektus, labiau keliaujant atrasti tai, kas stebina, traukia akį, yra įdomu. Keliavimas kemperiu sudaro puikias galimybes kiekvieną naktį praleisti vis kitoje įspūdingoje vietoje. Pavyzdžiui: vieną naktį praleidome grožėdamiesi Rygos panorama ant Dauguvos kranto, o jau kitą – ant plačiausio Europoje krioklio Kuldygoje, o Estijoje netikėtai atradome įspūdingo aukščio uolas. Kalbant apie Estiją, verta paminėti, kad šioje šalyje keliauti tokia transporto priemone yra palankios sąlygos, nes labai išvystyta kempingų infrastruktūra. Kelias dienas praleidome pukiame sporto komplekse Estijoje, kur, galima sakyti, už simbolinę kainą galėjome naudotis elektra, dušais, pasipildyti geriamojo vandens atsargų, taip pat nakvoti gražioje vietoje, kurioje yra miško takai pasivaikščiojimams, dviračiams ir pan. Žavėjo kelionės metu aplankyti maži ir labai gražūs Latvijos miesteliai, ir ilgi laukiniai paplūdimiai. Kelionė buvo nuostabi ir tuo, kad, tik panorėjus, galėjome sustoti papietauti ant jūros kranto, kur dažniausiai būdavome vieni patys. Vienas iš įspūdingesnių vaizdų, kurį netikėtai atradome Estijoje – jūros pakrantėje laisvai lakstantys arkliai. Tai buvo tikrai įspūdinga, tuo labiau, kai nesitiki kažką panašaus pamatyti. Tokia neplanuota kelionė tuo ir žavi, kad kiekvieną dieną patiri atradimo džiaugsmą.
− Tai ar pavyko atrasti tą pasaulio kraštą?
− Pavyko atrasti kiekvienam savą pasaulio kraštą. Vaikams galbūt įsiminė vienokie objektai, mums kitokie, tačiau bet kokiu atveju atradome tai, ką galime pavadinti savuoju pasaulio kraštu. Beje, pasaulio krašto paieškos mūsų šeimos kelionėse dar tikrai tęsis. Tai tik dar labiau įkvėpė leistis į ilgesnes ir tolimesnes keliones.
− Ar ateityje vėl planuojate kartu su šeima rengti panašias ekspedicijas? Galbūt tai taps savotiška Jūsų šeimos tradicija?
− Tikrai taip. Ilgesnės ar trumpesnės kelionės jau yra savotiška tradicija. Keičiasi tik forma. Keliavome po Lietuvos miestelius, keliavome su palapinėmis, toliau buvo vadinamosios „off road“ kelionės. Šiais metais atradome keliavimą kemperiu. Gal kitais metais bus kažkas kita, bet tikrai keliausime.
− Ką patartumėte norintiems planuoti tokias ilgesnes šeimos keliones?
− Tiesiog keliauti, per daug neplanuojant ir nesvarstant. Nekelti labai didelių lūkesčių, tiesiog mėgautis atradimo džiaugsmu – tai ir yra kelionių magija. Ir nesvarbu, kokiu būdu ar kiek toli keliaujama.
− Dėkoju už pokalbį.