Laikotarpį nuo praėjusio amžiaus vidurio galima suvokti ir kaip spartų vietovardžių nykimo metą. Valdžios sprendimais gyvenamosios vietovės buvo stambinamos, panaikinant kai kurių kaimų pavadinimus. Šis procesas tęsėsi ir tebesitęsia po 1990 metų. Rajone išnyko dešimčių vietovių pavadinimai, bet jie nuo senų laikų tebėra užfiksuoti kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose. Šiame straipsnyje apžvelgsime dalį istorinių šaltinių, kuriuose užfiksuoti vietovardžiai.
Alvydas Ivoncius
Vokiečių ordino dokumentai
Turbūt seniausias aktas, kuriame įrašytos kai kurios mūsų rajono vietovės, yra 1253 metų Livonijos ordino ir Rygos vyskupo kuršių žemių dalybų aktas. Ypač mums svarbi kuršių tautos Ceklio žemės dalybose įrašyti vietovardžiai. Manoma, kad šiame akte yra paminėti mūsų Lieplaukė, Nevarėnai, Gadūnavas, Biržuvėnai, Žąsūgala, Žarėnai, Viešvėnai. Ar tikrai teisingai tos vietovės kalbininkų ir istorikų iššifruotos, jau kita tema.
XIV amžiuje vėlgi kalavijuočių ar kryžiuočių dėka, turime žiupsnelį paminėtų vietovių: Varnius, Skrandėnus, Malovą, Viržuvėnus (Janapolę). Vieni jų paminėti Vokiečių ordino kariaunų kelių aprašymuose, kiti – plėšikiškame žygyje į Medininkų valsčių XIV amžiuje.
Paradoksalu, bet iš XV amžiaus vietovių paminėjimų liko nedaug: Varniai, Luokė, Baltininkai, Pateklėnai, Tauragėnai, Viekšnaliai, gal dar vienas kitas.
XIII-XV amžius galime laikyti pačiu ankstyviausiu mūsų vietovių paminėjimo laikotarpiu. XV amžiuje mūsų vietovės dažniausiai paminėtos dėl Žemaičių vyskupystės, bažnyčių steigimo ir jų apdovanojimo žemės valdomis.
Pilies ir žemės teismų knygos
XVI amžiaus pirmoji pusė istoriniuose šaltiniuose taipogi nėra derlinga vietovardžiais. Tačiau stiprus proveržis įvyko 1575 metais pradėjus veikti Žemaičių (Raseinių) pilies ir žemės teismams. Nuo tų metų buvo privalu teismų knygose registruoti nekilnojamojo turto pardavimo/pirkimo, keitimo, dovanojimo aktus, testamentus. Kartu su teismo aktais plūstelėjo šimtai dabartinio mūsų rajono teritorijos vietovardžių bei vandenvardžių.
Dalis šių teismų knygų saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje, dalis – Lietuvos valstybės istorijos archyve. Beveik visi teismų aktai iki XVII amžiaus pabaigos buvo rašomi kanceliarine slavų – rutėnų – kalba, susiformavusia iš ankstyvųjų baltarusių ir ukrainiečių kalbų. Ši kanceliarinė kalba buvo oficiali raštvedybai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iki 1697 metų. Kanceliarinė slavų kalba skiriasi nuo dabartinių ukrainiečių, baltarusių, ypač – rusų – fonetikos, morfologijos, leksikos ypatybėmis. Todėl mokant vien rusų kalbą, neįmanoma tiksliai išversti tekstų. Be to, anuomet buvo naudojama senovinė kirilica, kuri gerokai skiriasi nuo dabar var tojamo baltarusių, ukrainiečių, rusų raidyno. Skaityti šiuo senoviniu raidynu parašytus tekstus reikia specialaus pasirengimo ir, kaip minėta, kanceliarinės slavų kalbos mokėjimo.
Išliko daug Žemaičių (Raseinių) pilies ir žemės teismų knygų, kuriose slypi ne vien mums svarbūs vietovardžiai, o ir krašto istorijos tyrinėjimui reikšminga informacija. Net ir mokant slavų kanceliarinę kalbą, peržiūrėti, susikonspektuoti šių knygų reikalingus įrašus būtų milžiniškas darbas.
Carinėje Rusijoje, 1901-1907 metais, Vilniuje, buvo išleisti Žemaičių (Raseinių) žemės teismo 1575-1600 metų knygų aktų trumpų aprašymų penki tomai / Опись документов Виленскаго центральнаго арxива древниx актовыxь книг. Акты Россiенскаго земскаго суда“. Kiekviename tome yra aktų aprašymai pagal trumpesnius laikotarpius. Galima vien įsivaizduoti, kiek tokių aprašymų tomų būtų iki XIX amžiaus pirmos pusės, iki kurios veikė pilies ir žemės teismai. O ir minėto trumpo laikotarpio aprašymai – vien žemės teismo. Šie aprašymai yra lengviausiai prieinama medžiaga mūsų krašto vietovardžiams aptikti Žemaičių (Raseinių) žemės teismo 1575-1600 metų knygose.
1575-1600 metų laikotarpio žemės teismo knygų vietovardžius paskelbė Janis Sprogis veikale „Geografinis senosios Žemaičių žemės XVI amžiuje žodynas, sudarytas pagal Raseinių žemės teismo 40 knygų. Vilnius, 1888 /Географическiй словарь древней Жомойтской земли XVI cтолетия, составленный по 40 актовымь книгамь Россiенскаго земскаго суда. Вильна, 1888/.
Nuo 1697 metų iki pat žemės ir pilies teismų veikimo pabaigos pilies ir žemės teismų knygų aktai buvo rašomi lenkų kalba. Šie aktai taip pat ypatingai svarbūs ir genealoginiams tyrinėjimams.
Žemės ir pilies teismų knygose galima aptikti šimtus mūsų krašto vietovardžių: ne vien gyvenamųjų vietovių, bet ir dirvų, pievų, lankų, kalvų, daubų, pelkių, upelių, ežerų, apyrubių įvardijimų. Neperdedant galima pasakyti, kad šios knygos – vietovardžių lobynas.
Dalis minėto teismo dokumentų paskelbta Vilniaus archeografinės komisijos XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje išleistuose senųjų aktų rinkiniuose. Ypač svarbus tomas „Vilniaus archeografinės komisijos leidžiami aktai seniesiems aktams tyrinėti. Aktai apie bajorus. Vilnius, 1897 /Акты издаваемые Виленскою коммиссiею для разбора древних актов. Том XXIV. Акты о боярах Вильна,1897/.
Bažnytiniai dokumentai
Mūsų krašto bažnytiniai dokumentai, reikšmingi vietovardžių tyrinėjimams, yra išlikę nuo XV amžiaus pirmosios pusės ir susiję su Žemaičių (Medininkų) vyskupijos steigimu, bažnyčių apdovanojimu žemės valdomis. Tokie dokumentai yra Pauliaus Jatulio sudarytame dviejų tomų veikale „Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis“, išleistame Romoje praėjusio amžius devintajame dešimtmetyje. Tiesa, leidinys nėra lengvai prieinamas, tektų vykti į Vilniaus bibliotekas ir skaityti vietoje.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas Žemaičių vyskupystės kapitulos privilegijų inventorius, 1561 – 1897 (Inventarium privilegiorum Capituli Samogitiensis), sudarytas XVIII amžiaus pabaigoje. Čia aprašomos visos privilegijos ir kiti dokumentai, kuriais turtais (žeme ar pinigais) buvo apdovanota vyskupija ir bažnyčios. Trumpuose dokumentų aprašymuose minimos ir mūsų krašto vietovės.
Nemažai informacijos galima rasti bažnyčių vizitacijų aktuose, inventoriuose. Seniausi vizitacijų aktai paskelbti dviejose knygose: „Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611-1651 m. Fontes Historiae Lituaniae, vol. XI, Vilnius, 2011“; „Žemaičių vyskupijos vizitacija 1675-1677 m. Fontes Historiae Lituaniae, vol. X, Vilnius, 2011“. Šios knygos paskelbtos Lietuvos katalikų mokslų akademijos internetinėje svetainėje „Fontes historiae Lithuaniae“. Vizitacijų aktai svarbūs ir mūsų bažnyčių istorijai.
Valstybės istorijos archyve saugoma daug bažnyčių vizitacijų aktų, inventorių, tačiau tik dalis yra paskelbta internetinėse svetainėse „E-paveldas“ ir „E-skaitykla“. Čia reikia pastebėti, kad šios svetainės yra patogiausias ir lengviausias šaltinis įvairiems dokumentams aptikti. Svetainė „E-skaitykla“ nuolat pildoma naujais dokumentais.
Abiejose svetainėse paskelbta labai daug bažnyčių krikšto, santuokos, mirties metrikų knygų. Yra paskelbtos ir mūsų rajono bažnyčių tokio turinio knygos. Deja, ne visos išliko iš senesnių laikų, net ir XIX amžiaus (neišliko Tryškių bažnyčios metrikų knygos). Iš XVII amžiaus pabaigos išliko tik Žarėnų ir Telšių kai kurios (taigi – ne visos) metrikų knygos, kitų bažnyčių – nuo XVIII amžiaus pradžios (Pavandenės) arba nuo XVIII amžiaus antros pusės (Varnių, Luokės, Janapolės, Eigirdžių, Lieplaukės). Visgi, jei XIX amžiaus trūksta mūsų bažnyčių krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygų, yra „E-skatykloje“ paskelbtos metinės metrikų knygos nuo 1794 iki 1860 metų. Vėliau metrikiniai įrašai yra taip pat minėtoje svetainėje paskelbtose dekanatinėse knygose.
Dar vienas bažnytinis šaltinis – parapijiečių sąrašai, tačiau jų liko nedaug, o ir tai dažniausiai 1845-1847 metų laikotarpio.
Vietovėms pažinti yra kartais svarbios Žemaičių (Telšių) vyskupijos konsistorijos bylos, sudarytos dėl įvairių turtinių ir neturtinių reikalų.
Daug vietovardžių atskleidžia Žemaičių vyskupo stalo valdų XVII-XIX amžių generaliniai inventoriai. Mūsų rajone buvo vyskupo Varnių, Alsėdžių, Janapolės, Luokės bažnytinių dvarų valdos. Inventoriuose surašyti kaimai ir ūkius valdę valstiečiai. Šie inventoriai, kaip ir dauguma kitų, svarbūs kaimui praeičiai bei pavardėms tyrinėti.
Reviziniai sąrašai
Įvairūs sąrašai taipogi atskleidžia dalį vietovardžių. Čia yra svarbūs 1690, 1775 metų padūmės mokesčio mokėtojų (bajorų) sąrašai. Bajorai surašyti pagal anuomečius valsčius ir kaimus. 1690 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės rejestrą atskira knyga išleido lenkų istorikas Gžegožas Blaščykas. 1775 metų rejestras, kaip ir kai kurie kiti, kol kas viešai nepaskelbti, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve.
Svetainėje „E-skaitykla“ pradėti skelbti XIX amžiaus reviziniai sąrašai. Jie yra 1811-1860 metų laikotarpio. Mums svarbūs Telšių ir Šiaulių apskričių reviziniai sąrašai, kadangi dalis rajono teritorijos (Luokė, Tryškiai) anuomet priklausė Šiaulių apskričiai. Šiuose sąrašuose surašyti bajorai ir valstiečiai šeimomis, nurodant gyvenamąsias vietoves.
Vietovardžiams aptikti yra svarbūs Telšių ir Šiaulių apskričių 1868, XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žemvaldžių sąrašai.
Inventoriai
Dvarų ir valstybinių (karališkųjų) valdų inventorių, deja, daug neišliko. Iš XVI amžiaus turime Upynos, Besčių, Žeimuvėnų, Biržuvėnų dvaro, kai kurių Žarėnų valsčiaus vietovių inventorius. Yra išlikę XVII amžiaus Žemaitijos kunigaikštystės seniūnijų (karališkųjų valdų) inventoriai, tarp jų ir Telšių seniūnijos. Valstybės istorijos archyve saugomi ir kai kurių kitų valstybinių valdų inventoriai iš XVIII amžiaus: Kiršių, Gintenių, Patumšių ir kai kurių kitų seniūnijų.
Vilniaus archeografinė komisija atskiru tomu 1888 metais išleido senųjų valdų inventorių rinkinį. Čia yra ir kai kurių mūsų kaimų XVI amžiaus inventoriai.
Bajorystės tvirtinimo bylos
Po 1832 metų caro valdžia griežtai pareikalavo visų bajorų pasitvirtinti bajorystę. Viena jos sąlygų buvo įrodymas, kad nuo senų laikų priklausė žemės valdos. Todėl bajorai privalėjo pateikti įvairių senų dokumentų nuorašus, dažniausiai tai būdavo pilies ir žemės teismų aktai, kartais – privilegijos.
Suprantama, šiuose dokumentuose įvardintos vietovės, kuriose būta bajorų valdų.
Dauguma bajorystės tvirtinimo bylų saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, tačiau anaiptol ne visos. Dalis tokių bylų yra tik Rusijos valstybės istorijos archyve ir sunkiai, ypač dabar, prieinamos.
Vis dėlto yra lengvas būdas pažinti tokius dokumentus. Minėtas lenkų istorikas G.Blaščykas išleido įspūdingą šešių tomų veikalą „Žemaičių bajorų herbynas“. Tomuose abėcėlės tvarka aprašomos bajorų giminės ir dažnai minimos vietovės, kuriose būta jų valdų.
Žemėlapiai
Kartografinė medžiaga ypatingai svarbus šaltinis vietovėms nustatyti, juo labiau, kad tik iš žemėlapių galime nuspręsti, kur būta dabar jau išnykusių kaimų.
Ypatingai svarbus Rusijos imperijos karinis – topografinis 1865 – 1873 metų žemėlapis, sudarytas pagal vadinamųjų Šuberto 1846 – 1863 metų žemėlapių duomenis. Šiame žemėlapyje yra visi ir išnykusios, ir likusios mūsų rajono vietovės, pažymėti dvarai, kaimų užusieniai, keliai. Žemėlapyje galima nustatyti kaimų struktūrą: vienkiemių ar gatvinių tipo.
Šuberto duomenų pagrindu topografiniai žemėlapiai buvo leidžiami iki 1919 metų. Šių žemėlapių pagrindu buvo leidžiami ir kiti – vokiški, lenkiški. Apskritai svarbūs ir vėlesni 1918 – 1940 metų, nuo pokario iki šių laikų žemėlapiai.
Kartografinę medžiagą reikšmingai papildo 1882 metais rusų kalba išleistas gyvenamųjų vietovių žinynas, kuriame surašyti visi kaimai, miesteliai ir miestai. 1902 metais buvo sudarytas Žemaičių vyskupystės kaimų, vienkiemių ir dvarų sąrašas, saugomas Valstybės istorijos archyve.
Lietuvos metrika
Lietuvos metrika – Lietuvos valstybės ir valdovo kanceliarijos archyvas. Jau keliasdešimt metų leidžiamos šio archyvo knygos serijoje „Lietuvos metrika“, o šiam darbui, panašu, dar prireiks dešimtmečių.
Išleistose „Lietuvos metrikos“ knygose galima rasti mūsų rajono vietovių paminėjimų. O kol visa Lietuvos metrika knygomis neišleista, šiek tiek padeda Rusijos valstybės senųjų aktų archyve saugomas Lietuvos metrikos dokumentų inventorius, kuriame dažnai, ypač Lietuvos metrikos Užrašymų knygų, trumpuose aprašymuose paminėtos vietovės.
