„Žmonių kartos ateina ir išeina, vis ilgėdamosi ir siekdamos laimės, bet niekaip jos nepasiekdamos, nes tai yra graži svajonė, nulemta visiems žmonėms“ (P. Vasiliauskas, „Moteraitis“, p. 63).
Telšių apskrities laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ skaitytojus pasiekė naujas leidinys – knyga „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose II. Prano Vasiliausko veiklos atspindžiai“, kurios leidybos vadovas – muziejininkas Antanas Ivinskis. Tai trečioji šio leidėjo ir antroji serijos knyga, o pirmoji pavadinta „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose. I. Vlados Vengrienės darbų rinkinys“.
Būtent tuometis Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, muziejaus bibliotekininkė Jurgita Ivinskienė, Varnių krašto šviesuolė lituanistė Vladislava Irena Vengrienė pasiryžo, kad net penkerius metus (2014-2018) Telšių apskrities laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“ būtų publikuojami straipsniai su rubrika „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“, kurie tapo pagrindu solidžioms knygoms išleisti. Knygų leidėjas – Varnių vyskupo M. Valančiaus bendruomenė.
Algirdas Dačkevičius
Kraštotyrininkas ir uolus gamtos saugotojas
Knygos „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose II. Prano Vasiliausko veiklos atspindžiai“ leidybos vadovas Antanas Ivinskis pratarmėje rašo: „Varnių krašto šviesuolis Pranas Vasiliauskas (1907-1984) gimė Varnių parapijos Karkliškių kaime (palei Biržulio ežero Sąsmauką) žvejų šeimoje. 1922 metais baigęs Varnių pradžios mokyklą, mokėsi Telšių ,,Saulės“ draugijos gimnazijoje. Didelį įspūdį tais laikais jam paliko Vydūnas, atvykdavęs į gimnaziją skaityti paskaitų įvairiomis temomis. Kaip reta valstietiškos kilmės jaunuoliui, subrendo į inteligentišką asmenybę. Vedė malonią ir švelnią Veroniką Ivanauskaitę iš Sūduvos, Klampučių, užaugino tris sūnūs bei susilaukė vieno anūko. Ilsisi senuosiuose Varnių kapuose beveik greta su Žemaičių vyskupijos metraštininku Vincentu Juzumu.
Iki II Pasaulinio karo kartu su bendrasavininkiu Valerijonu Žulkumi P. Vasiliauskas Varniuose turėjo paviljoną kioską–knygyną. Karo metais dirbo Žarėnų pieninėje, po karo – vienu metu vadovavo Varnių žvejų rateliui ir vartotojų kooperatyvui, buvo ligoninės vyr. buhalteriu, Varnių miesto parko prie Lūksto ežero kūrėju ir prižiūrėtoju.
Uolus gamtos saugotojas ir aplinkosaugos propaguotojas, rinko kraštotyrinę medžiagą, Vydūno klausytų paskaitų įtakotas, kėlė turiningesnio žmonių laisvalaikio idėjas, skatino kultūrinius ir blaivius papročius. Bendravo su gamtos mokslininkais ir studentais, kraštotyrininkais, su krašto ir Lietuvos iškiliaisiais: kun. A. Juozapavičiumi, prof. Č. Kudaba, doc. V. Bergu, V. Valatka, T. Zubavičiumi, K. Raliu-Vargovaikiu ir kitais. P. Vasiliauskas rašė, kad Varniuose būtina steigti muziejų, gynė ardomus Stumbrakalnio, Panakačio senkapius, Medvėgalį, bet daugiausia dėmesio paskyrė Lūksto pakrantėms tvarkyti ir „Biržulio klaida“ vadinamo nusikaltimo gamtai padariniams švelninti. Parašė apie 200 tekstų istorinėmis, etnografinėmis, geografinėmis, kraštotyros bei gamtosaugos temomis, pats arba su bendraautoriais rašinius publikavo vietinėje ir nacionalinėje spaudoje.
Stebina P. Vasiliausko meilė gimtajam kraštui, jo gamtai, subtilus jos grožio pajautimas, sugebėjimas jį išreikšti: „Skubanti per akmenis upės srovė čiauška savo upiška kalba, čiurleniška tarme mums nesuprantamus žodžius, bet išreiškiančius visiškai mūsiškus jausmus…“ („Palikimas prie Žąsūgalos, p. 74“). Daugelio mintį apie P. Vasiliauską išsakė mokytoja V. Vengrienė: „Atrodė, jei ne gyvenimo slenksčiai, būtume, ko gero, turėję dar vieną Žemaičių krašto rašytoją. O gal mokslininką?“
P. Vasiliausko veiklos atspindžių publikaciją laikau reikšminga. Bet dėl rūstaus laiko žymens, kuriame autoriui teko gyventi, kai kurie tekstai šiame rinkinyje pasirodo su keletu kupiūrų. Dėl to iš viską vertinančio skaitytojo tikiuosi supratingumo“.
Leidybos vadovas nuoširdžiai dėkoja autoriaus sūnui, leidinio sudarytojui Pranui Bernardui Vasiliauskui už visišką pasitikėjimą leidybiniais sprendimais, o redaktorei Eglei Zalatoriūtei – už šios gausios ir sudėtingai organizuojamos medžiagos tikslų suvaldymą.
Pasišventęs bendrajam gėriui
Pasak Antano Ivinskio, Pranas Vasiliauskas buvo savamokslis mokslininkas, pasišventęs bendrajam gėriui ir nepaprastai mylėjęs savo gimtąjį kraštą. Jo rūpestis Varniais buvo labai gilus, nes jis siekė, jog visos su šiuo kraštu susijusios muziejinės vertybės išliktų čia, savo tikrojoje vietoje. Vis dėlto kyla klausimas, kiek šiandien šios pastangos ir jų turinys yra gyvas dabartinėse Varnių struktūrose.
Knygoje pateiktas labai platus Prano Vasiliausko susirašinėjimo archyvas. Šviesuolis žemaitis savo laiškais ir straipsniais nuolat dalyvavo gamtosaugos ir kraštotyros diskusijose, atverdavo aktualius Varnių krašto gamtos išsaugojimo klausimus bei išreiškė gilų ryšį su gimtąja žeme. Jo susirašinėjimas su profesoriumi Česlovu Kudaba – ypač reikšmingas – atskleidžia, kad Vasiliauskas ne tik stebėjo, bet ir aktyviai reagavo į gamtos taršą bei gamtos paveldo nykimą. Pavyzdžiui, laiškai rodo jo nerimą dėl pragaištingos melioracijos, kuri skaudžiai paveikė Biržulio ežerą, bei siūlymus steigti Biržulio–Stervo ornitologinį draustinį.
Korespondencija su Česlovu Kudaba buvo abipusė: Č.Kudaba ne tik domėjosi P.Vasiliausko tyrinėjimais, bet ir kvietė jį papildyti savo darbus, vietomis kartu galvoti, konsultuotis dėl Varnių apylinkių vietovių bei istorinių-kultūrinių-kraštovaizdžio elementų. Laiškuose Č.Kudaba skatina P.Vasiliauską siųsti straipsnius, medžiagą ir nuotraukas, rūpinasi, kad darbai būtų pateikiami spaudoje ir viešai prieinami. Tuo pačiu Č.Kudaba atskleidžia, kokia jam buvo svarbi varniškio nuomonė ir dalykinė pagalba, leidžiant knygą „Septyni keliai iš Varnių“. Neveltui kartais savo laiškuose profesorius į Praną Vasiliauską kreipiasi: „Gerbiamas ir šviesus Žemaiti“.
Be formalios korespondencijos, P.Vasiliausko rašiniai vietinėje ir nacionalinėje spaudoje liudija, kad gamtosaugos idėjos niekada nebuvo svetimos jo veikloje. Jis skelbė apie gamtos vertybes, gynė senkapius Varnių apylinkėse ir kelis kartus kreipėsi dėl Lūksto ežero pakrančių tvarkymo bei Biržulio ežero „klaidos“ pasekmių.
Ši Vasiliausko gamtosauginių iniciatyvų ir praktinio rūpinimosi gamta visuma liudija, kad jis laikėsi principo: tik per nuolatinę viešą diskusiją, ekspertų bendradarbiavimą ir pilietišką veiklą galima apsaugoti gamtos ir kultūros vertybes. Jo laiškai, jo raštai – tarsi šaukinys klestėti tvariai, gyvai, o ne tik egzistuoti – ir šiandienos gamtosaugos diskursui turi ką pasakyti.
Laiškai artimiesiems liudija jo jautrumą, gebėjimą įžvelgti gyvenimo platumą ir kartu atlaikyti sunkią sovietinės priespaudos naštą, kai Smetoninės Lietuvos inteligentui teko nelengvomis sąlygomis gyventi, dirbti ir išsaugoti savo idėjų šviesą. Knyga galiausiai primena esminę tiesą – be savos kultūros, švarios gamtos ir tyros sielos žmogus negali rasti tikros laimės.
Muziejininko Antano Ivinskio manymu, ateityje ši knygų serija „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“ turėtų būti tęsiama, nes likusi vertinga medžiaga apie Varnių kraštą ir jo žmones prašyte prašosi naujų knygos puslapių.
Pirmosiosios knygos, kurioje publikuojamas Vlados Vengrienės darbų rinkinys, pratarmėje „Darbštumas ant lietuvystės lauko“ primenama, kad dar 1850 m. šiuos žodžius ištarė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Ir tai buvo ne šiaip pasakymas, o tarsi priesakas ateities kartoms: lietuvybė nėra savaime duota, ji neišsilaiko be kasdienio darbo. Tik darbštumas – nuoseklus švietimo, kultūros, kalbos, gamtos ir paveldo saugojimo darbas – gali užtikrinti, kad tauta ne tik išliktų, bet ir klestėtų. M.Valančius, mūsų krašto patriarchas, pirmasis parodė, kaip gyventi šiuo principu: jis steigė mokyklas, kovojo prieš rusifikaciją, įkvėpė blaivybės sąjūdį, ir tuo įtvirtino, kad tautiškumas yra veikimas, o ne vien graži idėja.
Kilnaus dvasininko pavyzdžiu sekė ir kiti – tarp jų tikri „lietuvystės lauko“ darbštuoliai: lituanistė Vlada Vengrienė ir kraštotyrininkas bei gamtos saugotojas Pranas Vasiliauskas. Jų gyvenimai ir darbas tapo gyvais liudijimais, kad M.Valančiaus mintis tebegyva: lietuvybės lauką reikia arti, sėti ir puoselėti kasdien. Abu savo darbais kalbėjo garsiau nei žodžiais. Šiandien jų palikimas iškalbingai įamžintas serijos „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“ I ir II knygose, kurios liudija, kad darbštumas iš tiesų yra didžiausia tautos stiprybė.
Teirautis šių knygų galima Varnių bibliotekoje arba pas leidėją A. Ivinskį.