Telšiai – ne tik Žemaitijos sostinė, bet ir miestas, kuriame kiekviena gatvė slepia istoriją, legendą ar savitą žemaitišką charakterį. Gidas Egidijus Kaubrys sako, kad svarbiausia ekskursijoje – ne vien faktai, o gebėjimas sudominti žmogų savo kraštu. Apie meilę Žemaitijai, turistų smalsumą ir vietas, kurios dar nepelnytai lieka nuošalyje – pokalbis su gidu.
Algirdas Dačkevičius
– Kaip prasidėjo jūsų, kaip gido, kelias Telšiuose?
– Kaip licencijuotas gidas dirbu metus, tačiau neformaliu gidu esu visą gyvenimą. Nežinau kodėl, net svečiose šalyse, jei tik kur stoviu gatvėje, prie manęs dažnai prieina turistai ir klausia kelio, ar kažko apie vietos lankytinus objektus, prašo pagalbos susigaudant miesto plane. Mėgstu ir gerbiu istoriją, daug skaitau istorinių knygų, domina ne tik faktai, bet ir legendos. Jaučiau, kad manyje yra bagažas žinių, kurių ne visada turi gidai, su kuriais esu ėjęs ekskursijose ir vis norisi jiems padėti, papildyti. Galiausiai gyvenime juk norisi dirbti tai, kas patinka, o man patinka dalintis savo žiniomis, sudominti Žemaitijos grožiu ir didybe kiekvieną turistą.
– Kas jus labiausiai paskatino domėtis Žemaitijos istorija ir kultūra?
– Aš pats iš prigimties žemaitis, savo krašto patriotas, Žemaičių kultūros draugijos narys ir žemaitiškosios kultūros bei tradicijų puoselėtojas. Čia mano žemė ir mano namai. Praeities istoriją skaitome, nagrinėjame, savo gyvenimo, krašto ir šalies istoriją kuriame ir paliksime ateities kartoms. Noriu, kad vaikai ir vaikaičiai mūsų kuriama istorija didžiuotųsi.
– Ką laikote svarbiausiu Telšių miesto identiteto simboliu?
– Vis gi rinkodarinės kampanijos turėjo daug įtakos kuriant miesto identiteto simbolį – meškas. Ir jis tikrai jau tvirtas ne tik vietinių gyventojų, bet ir svečių sąmonėje.
– Kaip apibūdintumėte Telšius žmogui, kuris čia lankosi pirmą kartą?
– Tai miestas, kuriame ramiai, žemaitiškai santūriai sutelpa 7 kalvos, nuo kurių kiekvienos atsiveria nuostabūs vaizdai, kiekviename senamiesčio metre matai meno ženklais įprasmintą Žemaitijos istoriją. Tai miestas, pasiruošęs nieko nežinančiam apie Žemaitiją, suteikti visas žinias apie didingą Žemaitijos karžygių praeitį ir įtaką Lietuvai tapti šiandiene demokratine valstybe.
– Kokias vietas Telšiuose dažniausiai rodote turistams ir kodėl?
– Iki susitikimo su turistais stengiuosi išsiaiškinti jų lūkesčius, kuo domisi, ar yra atkreipę dėmesį į kokį konkretų objektą. Mėgstu pradėti ekskursiją prie Durbės mūšio paminklo ir visada paminiu, kad daug puikių lankytinų objektų-paminklų šiame mieste yra pastatyta paramos lėšomis, žemaičių iniciatyva. Tačiau dažniausiai keliauninkai pasitiki gidu. Šventas reikalas patrinti meškai nosį, kad išsipildytų norai. Intuityviai jausdamas grupę parenku, kur stabtelėti ilgiau, o kokį objektą tik parodyti esant. Turbūt trumpiausiai parodau bažnyčias, linkėdamas į jas užeiti savarankiškai, arba tam skirti atskirą laiką, nes sakralioms vietoms reikalingas ne paviršutiniškas, o gilesnis dėmesys.
– Kuo Žemaitijos istorija skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų istorijos?
– Čia klausimas į kurį trumpai atsakyti neįmanoma, tai visa tema. Žemaičiai tie, kurie visais laikais vienijo ir gelbėjo Lietuvą, priešingai nuo vis dar eskaluojamų frazių apie žemaičių atsiskyrimą. Mane labai žavi Žemaitijos piliakalniai, alkakalniai, jų gausa Telšių rajone ir su tuo susijusi visa istorija. Tai perteikiu ir turistams, pasirinkusiems ekskursiją ne mieste, bet į piliakalnius. Žemaitijos nereikia lyginti su kitais regionais, nes Žemaitija turėjo kunigaikštystės statusą, savo kalbą, žemes.
– Kaip į ekskursijas įtraukiate žemaičių kalbą ar tarmę?
– Žemaičių kalba yra mano kasdienė kalba, kuria kalbėjau ir būdamas studentas, ir atstovaudamas rajono žmonėms politikoje, ir dabar, dirbdamas gidu. Kiekvienas žemaitis yra ir lietuvis, tačiau ne kiekvienam lietuviui pavyksta išmokti žemaičių kalbą. Ekskursijos metu atsiklausiu, ar galiu kalbėti žemaitiškai, ar visi mane supras.
– Ar pastebite, kad turistai domisi žemaitiška kultūra vis labiau?
– Tikrai taip. Pastebiu, kad ne tik žemaitiška kultūra domisi, bet ir apskritai gerbia visas tarmes ir regionų papročius. Kad turistas išvyktų su noru grįžti, jam reikia nuoširdaus ir linksmo gido, jokiu būdu negraudinti, sočiai pamaitinti ir numalšinti troškulį. Tuomet jis norės pakartoti dar kartą. Žemaitiška kultūra yra dvejopa, tradiciškai suprantama su tautiniu rūbu ir žemaitiškais patiekalais, tačiau mes su žmona siekiame parodyti ir kitą, dvarelių kultūrą. Tai yra bajoriškoji kultūra su dvarų patiekalais ir bajoriškais vaisių-uogų vynais, kuriuos gamino ir gamina bajorai, Žemaičių bajorų draugijos skleidžiama nematerialiojo paveldo linija.
– Koks jūsų įsimintiniausias turas ar ekskursija per šiuos metus?
– Visgi kalėdiniu laikotarpiu buvo labai smagu, kai turistai atvykdavo kalėdiniu traukiniu, juos pasitikdavau ir vėl išlydėdavau po ekskursijos ir degustacijų Telšiuose. Būtinai tai kartosime ir kitą žiemą.
– Kaip pasakojate istorijas, kad jos būtų įdomios tiek jaunimui, tiek suaugusiems?
– Kiekvienoje ekskursijoje yra truputis faktų, žiupsnelis humoro, klausimų ir diskusijų.
– Kaip vertinate Telšių kaip „Žemaitijos sostinės“ vaidmenį turizme?
– Telšiai nuostabūs, verti sostinės vardo, tam įdėję daug pastangų. O ir kiekvienas telšiškis net neabejodamas pasakys, kad gyvena sostinėje. Mes turime viską, trūksta tik metro, kad aplenktume Vilnių.
– Kokios vietos Telšių rajone, jūsų nuomone, yra nepelnytai mažai žinomos?
– Dėmesio trūksta piliakalniams ir alkakalniams. Gerai, kad turime Varnių regioninį parką, kuris daug dėmesio skiria savo saugomoje teritorijoje esantiems piliakalniams. O visiems kitiems dar reikia daug dėmesio skirti, jų svarba tikrai nėra menkesnė. Mieste mažai kas žino, kuriame pastate veiklą pradėjo Žemaičių muziejus „Alka“, kur buvo pirmoji mergaičių mokykla ar spirito gamykla, patyrusi diversiją karo metu. Atskira tema ir objektais galima kalbėti apie žydiškosios kultūros objektus ir palikimą Telšiuose.
– Kaip keičiasi turizmas Žemaitijoje pastaraisiais metais?
– Manau, kad daugėja keliaujančių šeimų ir mažų grupelių, kurios susitaria dėl konkrečių objektų aplankymo, puikiai žino, ką nori pamatyti.
– Kokią rolę jūsų veikloje vaidina vietos žmonių pasakojimai ir legendos?
– Vietos žmonių pasakojimai ilgainiui nukrypsta nuo faktų, todėl verta juos pasitikrinti prieš pasakojant. O legenda apie Džiugą man patinka ir mielai pasakoju ją vaikams.
– Kaip išlaikyti balansą tarp istorijos faktų ir gyvo pasakojimo?
– Pavyzdys yra Tado Blindos istorija. Keičiantis politinei santvarkai, ši istorija taip pat keičiasi.
– Kaip manote, kas labiausiai traukia užsienio turistus į Žemaitiją?
– Užsienio turistus, besigilinančius į istoriją, traukia savo akimis pamatyti kraštą, piliakalnius ir žmones, kurie yra paskutiniai pakrikštyti Europoje. Žaluma ir vandenimis turtingas kraštovaizdis apdovanoja ramybe ir noru čia ilsėtis.
– Kaip vertinate jaunimo domėjimąsi žemaitiška tapatybe?
– Sunku įvertinti jaunimo domėjimąsi, dauguma užsidarę savo socialiniuose burbuluose. Jei mokykla mažai dėmesio skiria žemaitiškai tapatybei, jaunimas mažai ir domisi, nesigilina. Pastebiu, kad kasmet į Durbės mūšio minėjimą ateina daugiau žmonių, pavyzdžiui, norinčių pašokti, tačiau nebeatsineša Žemaitijos vėliavų. Tai toks pavyzdys nepadidina jaunimo domėjimosi žemaitiška tapatybe.
– Ką darytumėte, kad Telšiai taptų dar patrauklesni turistams?
– Telšiai pritrauktų daugiau žmonių, jei pasiūlytų veiklos šeimoms – vandens pramogas, atrakcionų parką. Pavasarį lankiausi turizmo forume, kuriame buvo pastebėta, jog turistų skaičius auga, kai vieta yra patraukli nakvynei ir šeimų poilsiui. Gerai būtų, jei mieste veiktų daugiau viešųjų tualetų. Jų trūkumas turistui yra tikra problema.
– Kokia, jūsų nuomone, yra svarbiausia žinutė, kurią turi išsinešti žmogus po ekskursijos Žemaitijoje?
– Kad išvažiuodamas jaustų, jog pamatė tik mažytę dalelę gražios Žemaičių istorijos, o aš – gidas Egidijus – tikrai dar turiu kiekvienam turistui maršrutą pagal poreikį.
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply