„Saulė šviečia lygiai visiems“ (Matas Šalčius)
Istorija pasakoja apie žmones, kurių nebėra, apie laiką, kuris praėjo, apie meilę, kuri pasilieka prisiminimuose. Jei ne archyve saugoma fotografijų kolekcija, kurioje užfiksuota Šalčių giminė iš Čiudiškių kaimo, ši istorija greičiausiai būtų likusi neatskleista. Išsaugotos fotografijos – gyvenimų liudininkės. Mato brolis Jonas, gyvenęs JAV, pasirūpino jo dokumentinio archyvinio palikimo pargabenimu į Lietuvą.
Alma Jankauskienė
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja
Prienų kraštą garsinanti, visiems puikiai žinoma Šalčių pavardė minima jau nuo XVIII a. Garsiausia Čiudiškių kaime gyvenusi šios giminės šeima – Juozas ir Pranciška Šalčiai susilaukė septynių sūnų ir dviejų dukterų.
Pirmagimis sūnus Juozas paveldėjo tėvų ūkį ir tęsė jų darbus, sesuo Elžbieta nutekėjo į Suvalkiją ir ten su vyru vedė savo ūkį. Trečias sūnus Jonas emigravo į JAV, kur ir praleido visą gyvenimą. Ko gero pats garsiausias vaikas šeimoje – ketvirtas sūnus Matas. Vienu įkvėpimu būtų neįmanoma išvardinti visų Mato Šalčiaus pareigų ir gyvenimo posūkių. Nors gimė mažame kaime, tapo žmogumi su plačiu žvilgsniu ir dideliais užmojais. Ugningas asmenybės tipas neleido vienoje vietoje užsibūti ilgesnį laiką, skatino nuolat ieškoti ir kurti naujus, aplinkiniams kartais net beprotiškai atrodančius, planus. Prie to prisidėjo ir dramatiškas istorinis laikotarpis: Lietuvos išsilaisvinimas iš carinės Rusijos okupacijos, jaunos nepriklausomos valstybės kūrimas, du pasauliniai karai. Atrodo, Matas stengėsi iš visų atsiverčiančių galimybių pasiimti kiek įmanoma daugiau ir tuo pačiu viskam, prie ko prisiliesdavo, atiduoti daug savos energijos, jis buvo itin smalsus pasaulio pilietis, jautęs tamprų ryšį su Lietuva. Jai ir paskyrė visą gyvenimą: dirbo mokytoju, rašė straipsnius Lietuvos ir užsienio spaudoje, buvo įvairių periodinių leidinių redaktorius („Mokykla“, „Ateitis“, „Trimitas“, „Lietuva“). 1919 m. paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Propagandos biuro vadovu. Tais pačiais metais prisidėjo prie Lietuvos šaulių sąjungos steigimo, o 1925-1926 m. ėjo valdybos pirmininko pareigas. 1922-1923 m. dirbo Klaipėdos atstovybės Spaudos skyriaus vedėju, aktyviai dalyvavo rengiant Klaipėdos krašto sukilimą. 1925-1926 m. dirbo Lietuvos Respublikos konsulate Daugpilyje. 1927-1928 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Informacijos ir propagandos biure. 1929 m. įkūrė Lietuvos turizmo draugiją. 1929-1933 m. leidosi į kelionę po Europą, Afriką ir Aziją, o grįžęs, remdamasis kelionės įspūdžiais, išleido 6 tomų leidinį „Svečiuose pas 40 tautų“, už kurį buvo apdovanotas „Spaudos fondo“ premija. Garsus keliautojas Matas Šalčius, kuris, be visų savo nuotykių pasaulyje, buvo įkūręs pradžios mokyklą Vytogaloje (Šilalės r.), nors pagal tėvų matymą, Matas turėjęs eiti į kunigus.
Mato jaunesnieji broliai dvyniai Petras ir Povilas Šalčiai taip pat neliko Čiudiškių kaime. Po solidžių mokslų Maskvoje ir Lietuvoje, Petras tapo ekonomistu, buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius. Povilas dirbo Kaune, fabriko „Maistas“ direktoriumi. Jaunėlė sesuo Kotryna Suvalkijoje ūkininkavo su šeima. Septintas vaikas Jurgis mirė tais pačiais metais, kaip ir gimė. Jauniausius brolius Andrių ir Antaną bei Mato dukrą Donatą likimo vingiai nuvedė į Žemaitiją.
Mato Šalčiaus dukra Donata Šalčiūtė Jurkienė
Matas Šalčius vedė pasiturinčio ūkininko nuo Joniškio dukrą Bronislavą Rožanskaitę, su ja susilaukė keturių dukrų, iš kurių trys tapo gydytojomis, o pirmagimė Donata – aktore. Matas Šalčius įspėjo išrinktąją Bronislavą prieš vedybas, kad gyvenimas su juo nebus lengvas, nes jis turįs daug ką gyvenime nuveikti ir ketina daug keliauti. Taip ir atsitiko!
Baigęs „Saulės“ mokytojų kursus, dirbo mokytoju Žemaitijoje, Šilalės rajone, Vytogaloje, Skuode, Šiaulių r., Jackonyse. Mokytojaudamas Jackonyse, sutiko ir savo būsimą žmoną Bronislavą Rožanskaitę. Kas žino, gal būtų mokytojavęs ir ilgiau, bet 1914 m. dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią Visos Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu ištremtas iš Lietuvos. Emigravo per Kiniją, Japoniją į JAV. Žmona liko su pirmagime viena. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Matas Šalčius grįžo į Lietuvą, tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Aktyviai dalyvavo rengiant Klaipėdos sukilimą. Šeima jau su dviem dukromis (1920 m. gimė antra dukra Aldona) persikraustė į Kauną. Čia 1925 m. ir 1926 m. gimė Aušra ir Raminta.
Pirmagimė Donata mokėsi tuometėje Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje. Buvo labai gabi, visi dalykai sekėsi.
1933 m. pusę metų gydėsi Šveicarijoje, Ciuriche. Su pertraukomis mokėsi vaidybos mokslų Kaune. Ir kaip rašė pati Donata laiškuose, kurie yra saugomi Lietuvos Martyno Mažvydo bibliotekoje, jog „matyt manyje tėčio charakteris pasireiškė, nebegaliu sėdėti vietoje ir baigta“. Donatos, jos mamos Bronislavos bei seserų laiškuose fiksuojama, kad Donata neužsibūdavo ilgai vienoje vietoje – Kaunas, Panevėžys, Biržai, Maniūšių k., Šiaulių rajone. Laiškuose – didelis rūpestis šeima, mažosiomis sesutėmis, mama, seneliais. 1940 m. netekus tėvo Mato (mirė 1940 m. Bolivijoje), visas krūvis išlaikyti šeimą teko mamai Bronislavai ir Donatai. Galimai tais metais Donata ir grįžo į Kauną, kur įsidarbino bibliotekoje. 1941 m. laiške dėdei Jonui į Ameriką Donata rašė: „Sunku mums vienoms moterims. Buvo tėvelis, tai vis dar jautėme, kad nors ir toli, bet turim užtarėją, gi dabar ne tik žinom, kad esame našlaitės, bet dar ir gyvenimas tai duoda stipriai pajaust. Paskutiniu metu lyg ir lengviau pasidarė gyvent, aš algą didesnę gaunu, tai ir visai šeimai lengviau, sesuo Aldona gauna stipendiją. Anksčiau buvo labai sunku! Iš mano mažos algos turėjom išgyventi visi. Mamytė dirba namuose, o aš uždirbu pinigus. Vargšė mūsų Mamytė, Jos gyvenimas labai sunkus, vargo Ji vis viena, dabar mes padedame. Bet reikia dabar pasispaust, kai aplinkui karas siaučia“.
1942 m. Donata susituokė su Mečiu Šabanu, inžinieriumi, Lietuvos Šaulių sąjungos nariu, jaunesniuoju leitenantu. Susiklosčius neaiškioms aplinkybėms bei Mečiui Šabanui pasitraukus į Vakarus, Donata 1943 m. atvyko į Telšius.
Telšiuose Donata Šalčiūtė įsidarbino Žemaičių dramos teatre aktore. 1943 m. rugsėjo mėn. – jos pirmas vaidmuo spektaklyje „Naujoviški žmonės“, vaidino grafaitę. Tų pačių metų lapkričio mėnesį atleista iš teatro. Taip jau susiklostė likimas, kad ji Telšiuose susipažino su žemaičiu, kilusiu iš Šašaičių k. (Žemaičių Kalvarija), kalbininku Juozu Jurkumi, kuris, 1943 m. pabaigęs Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriaus mokslus, grįžo į Telšius. Čia dirbo Suaugusiųjų mokyklos direktoriumi, buvo aktyvus Telšių visuomenininkas, Žemaičių tarmės sekcijos vienas iš steigėjų.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply