Kartais profesinis kelias nuveda ne ten, kur planuota, o ten, kur atsiveria nauja perspektyva. Iš Vilniaus į Telšius su šeima sugrįžusi komunikacijos specialistė, neuroedukatorė ir koučingo praktikė Vaida Daknienė šiandien profesinę patirtį jungia su naujomis žiniomis ir kuria individualią veiklą „Labas, Vaida!“. Jos požiūriu, gera komunikacija prasideda ne nuo gražių žodžių ar logotipo, o nuo gebėjimo būti savimi, suprasti žmogų, kuriam kalbi, ir aiškiai žinoti, ko sieki. Regionui, jos manymu, reikia ne tik daugiau kalbėti apie save, bet ir turėti aiškią viziją, kokį miestą norime sukurti.
Algirdas Dačkevičius
Autentiškumas – komunikacijos pradžia
Svarbiausia komunikacijos taisyklė, pasak „Labas, Vaida!“ įkūrėjos, yra paprasta – būti savimi. Tai galioja ir verslo komunikacijai, ir asmeniniam įvaizdžiui, ir kasdieniam bendravimui. Vis dėlto išsiaiškinti, kas iš tiesų esi, nėra taip lengva. Būtent todėl jai įdomu padėti žmonėms atrasti autentišką bendravimą, suprasti, su kuo kalbama ir kokio rezultato siekiama.
Šis požiūris formavosi per įvairią profesinę patirtį. Vilniuje karjerą ji pradėjo komunikacijos agentūroje asistente, vėliau tapo projektų vadove, o dar vėliau dirbo dideliame banke viešųjų ryšių ir vidinės komunikacijos srityje. Čia teko rūpintis banko įvaizdžiu, ekspertų matomumu, krizių ir pokyčių komunikacija, darbdavio įvaizdžiu, organizuoti renginius daugiau nei 3000 kolegų. Tai buvo vienas įdomiausių karjeros etapų – stipri komanda ir vadovai leido daug išmokti, stebėti jų bendravimą, rengti kalbas.
Vėliau ji prisidėjo prie dar vieno lietuviško kapitalo banko kūrimo. Šis etapas sutapo su pandemija, todėl komandai teko mokytis dirbti beveik nesusitinkant gyvai ir įprasti prie nuotolinio darbo bei „Teams“.
Sugrįžusi į agentūros aplinką, Vaida dirbo projektų direktore, strategijos ir kūrybinės komandos vadove. Didelis klientų skaičius, biudžetai, darbas su aukščiausio lygio vadovais, klientų patirties ir komandos kokybės klausimai padėjo geriau suprasti verslą, greitai priimti sprendimus ir kūrybiškai ieškoti išeičių.
Tačiau ilgainiui didmiesčio tempas tapo varginantis. Atstumai, nuolatinis skubėjimas ir gyvenimo planavimas pagal kamščius šeimai nebesuteikė norimos kokybės. Trūko ne prekybos centrų ar kavinių, o tikro laiko kartu. Norėjosi daugiau laisvės planuoti laiką, gamtos, artumo tėvams, ežerų ir jūros. Todėl šeima nusprendė parduoti namą ir persikelti. Profesine prasme tai buvo rizika, tačiau vyras galėjo dirbti nuotoliu, o pati specialistė, išėjusi į antrąjį motinystės etapą, neturėjo konkretaus plano, kas bus toliau. Ji tiesiog tikėjo, kad viskas susidėlios.
Sugrįžimas į Telšius buvo ir pažįstamas, ir naujas. Dukra pradėjo lankyti tą pačią mokyklą, kurioje mokėsi pati pašnekovė ir jos sesuo, o kai kurie mokytojai liko tie patys. Pažįstami koridoriai, Germantas ir Mastis žadino nostalgiją, tačiau miestas per tą laiką taip pat pasikeitė. Pirmieji mėnesiai buvo skirti iš naujo atrasti Telšius – specialistę nustebino nauji verslai, atnaujintos erdvės.
Kartu prasidėjo naujas profesinis etapas. Ji įgijo neuroedukatorės licenciją, studijavo koučingą ir dabar šias žinias jungia su ilgamete komunikacijos patirtimi. Jos veikloje atsirado komandų komunikacijos mokymai, prekės ženklo įvaizdžio ir komunikacijos temos, grįžtamasis ryšys, bendri tikslai ir prasmės darbe paieška.
Šį sugrįžimą palankiai vertina ir vietos verslo bendruomenė. Žemaitijos verslo centro direktorė Reda Raginskienė džiaugiasi, kad į Telšius grįžo profesionali, didelę patirtį sukaupusi komunikacijos specialistė. Regionui, kuriame patyrusių komunikacijos profesionalų nėra gausu, toks sugrįžimas – ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir papildoma kompetencija vietos verslui. Galimybė turėti šalia žmogų, suprantantį tiek didelių organizacijų komunikaciją, tiek regiono realybę, gali būti reikšminga ir verslo bendruomenei, ir pačiam miestui.
„Labas, Vaida!“ – apie ryšį, o ne vien apie reklamą
Prieš grįždama į Žemaitiją, komunikacijos specialistė suprato, kad regione patyrusių šios srities profesionalų nėra daug – didžioji jų dalis telkiasi didmiesčiuose. Todėl tikėjosi čia atrasti savo nišą. Taip atsirado „Labas, Vaida!“ – veikla, kuri, pasak jos įkūrėjos, pirmiausia yra apie ją pačią, tikrą ir nuoširdų kontaktą bei santykį su žmogumi.
Šiandien „Labas, Vaida!“ teikia komunikacijos konsultacijas – viską, ko reikia žinomumui, įvaizdžiui ir reputacijai kurti. Jei konkrečiai užduočiai vien savo kompetencijų nepakanka, specialistė suburia komandą ir pasitelkia reikiamų sričių profesionalus. Kita svarbi veiklos kryptis – praktiniai asmeninės ir komandinės komunikacijos mokymai. Ateityje ji mato ir platesnę erdvę žmonėms, norintiems tobulėti, dalytis patirtimi, auginti save ir miestą, tačiau šią idėją ketina įgyvendinti palaipsniui.
Vertindama Telšių verslų ir organizacijų komunikaciją, Vaida nesiima vieno atsakymo, kodėl jų istorijos ne visada išeina už vietos bendruomenės ribų. Galbūt trūksta žinių, galbūt neįžvelgiama komunikacijos vertė, o gal tiesiog nėra tam skirtų resursų. Komunikacija reikalauja investicijų. Kartais verslas pabando, rezultatų greitai nepamato ir sustoja, nors aktyviai komunikuojant rezultatai gali pradėti ryškėti tik po metų.
Dar viena problema – kalbėjimas apie save. Tai klientui nebūtinai įdomu. Daug svarbiau parodyti, kokią jo problemą sprendžia produktas ar paslauga, kokia yra verslo misija ir kuo jis gali būti naudingas konkrečiai auditorijai.
Regiono versluose pašnekovė mato ir labai praktiškų komunikacijos klaidų: kartais apskritai nekomunikuojama, kartais nėra nuoseklaus įvaizdžio, trūksta įsimintinos klientų patirties. Pasitaiko ir atvejų, kai verslas ar organizacija socialiniuose tinkluose susikuria asmeninį profilį vietoje tinkamo verslo puslapio. Taip prarandama galimybė plėsti auditoriją, reklamuotis, pasiekti daugiau žmonių ir naudotis statistikos duomenimis. Specialistės manymu, šiuo metu galima rasti nebrangių internetinių mokymų, todėl verta skirti tam laiko.
Didesnėse įmonėse ji taip pat pasigenda net minimalaus prekės ženklo vadovo – dokumento, apibrėžiančio logotipo naudojimą, formatus ir pagrindines taisykles. Tai nėra katastrofa, tačiau neprofesionaliai atrodo ir vėliau sukuria papildomų rūpesčių.
Kai verslas sako turintis gerą produktą, gerai dirbantis, tačiau esą jo niekas nežino, pirmiausia reikėtų patikrinti pirmąsias dvi prielaidas. Jei produktas iš tiesų sprendžia tikslinės auditorijos problemą, vidiniai procesai veikia, yra komunikacijos kanalai, bent funkcionali interneto svetainė ir tvarkingas įvaizdis, tuomet reikia atsakyti į klausimus: kas mes esame, kokia mūsų misija, kokie verslo tikslai? Tik tada kuriamas komunikacijos planas, numatomas biudžetas ir viskas įgyvendinama nuosekliai.
„Labas, Vaida!“ įkūrėja nemėgsta milžiniškų strateginių dokumentų, kurie vėliau nugula stalčiuose. Geriausią rezultatą ji mato tuomet, kai tampa komandos dalimi: įsigilina į verslo subtilybes, susipažįsta su žmonėmis, kartu planuoja darbus, reguliariai analizuoja rezultatus ir nuolat gerina prekės ženklo komunikaciją.
Telšių ateitis: ne tik gražiai papasakoti, bet ir sukurti
Kalbėdama apie Telšių miesto komunikaciją, Vaida abejoja, ar šiandien miestas iš tiesų turi nuosekliai kuriamą prekės ženklą. Meška yra matoma, tačiau vien jos nepakanka. Prieš nusprendžiant, ką komunikuoti, būtina žinoti, kodėl tai daroma. Komunikacija gali kurti įvaizdį, formuoti požiūrį, keisti įpročius, didinti žinomumą ir paskatinti veikti.
Turizmo srityje reikėtų atsakyti, kokių turistų miestas nori ir kaip juos pritrauks. Norint pritraukti naujų gyventojų ar specialistų, būtina aiškiai įvardyti Telšių privalumus, konkurencingumą, priežastis čia atvykti ir pasilikti, taip pat tai, kuo išskirtinis kasdienis gyvenimas mieste. Tai jau ne vien komunikacijos klausimai – tai miesto vizijos klausimai. Specialistė pasigenda būtent šios vizijos: kuo Telšiai nori būti ir kaip to pasieks. Sukurti istoriją ir išplatinti ją įvairiais kanalais, jos manymu, yra lengviausia dalis.
Telšiai yra puikus miestas, tačiau per mažai kalbama apie profesionalius kultūros kūrėjus, šiuolaikišką miesto pusę, gyvenimo patogumą, strateginę geografinę padėtį ir verslo galimybes. Komunikacija galėtų aktyviau formuoti ir bendruomenės gyvenimą – skatinti mandagumą, atsakingą elgesį viešosiose erdvėse, kalbėti apie žalingus įpročius, patyčias, jaunų žmonių ir šeimų požiūrį į aplinką.
Mažame mieste reputaciją valdyti nebūtinai lengviau. Viena vertus, pasirinkimas mažesnis, todėl žmonės ir verslai ne taip griežtai skirstomi į „gerus“ ir „blogus“. Kita vertus, kai visi vieni kitus pažįsta, reputacijos klausimai gali būti dar sudėtingesni nei didmiestyje.
Komunikacijos darbą pašnekovė papildo neuroedukacija ir koučingu. Neuroedukacijos metodus ji taiko komandų mokymuose, kad žmonės atsipalaiduotų, atsiskleistų jų kūrybiškumas, būtų galima geriau pamatyti komandos įsitraukimą, charakterį ir komunikacijos spragas. Tai padeda mokymus pritaikyti konkrečiai komandai. Koučingas taip pat tampa praktiniu įrankiu, nes mokymuose svarbiausia ne vien išgirsti informaciją, bet imtis veiksmų ir keisti elgesį.
Vidinėje organizacijų komunikacijoje dažniausios problemos, anot specialistės, susijusios su grįžtamojo ryšio stoka, nesusikalbėjimu, bendrų komandos susitarimų nebuvimu ir prielaida, kad kai kurie dalykai yra savaime suprantami. Įtakos gali turėti ir netinkama vadovų komunikacija. Taip komandos įstringa neproduktyvioje ir nemotyvuojančioje būsenoje. Neatsitiktinai po mokymų dalyviai dažnai pasako: „Pagaliau išsikalbėjome!“
Organizacijos įvaizdžio srityje kliūtimi tampa įsitikinimas, kad komunikacija apskritai nereikalinga. Kartais vadovai nenori skirti biudžeto, nepasitiki komunikacijos specialistais arba nenori jų įsileisti į sprendimų priėmimą. Tačiau beveik visose organizacijose, kuriose V. Daknienei teko dirbti, įvaizdis ir reputacija buvo aukščiausios vadovybės rūpestis. Tuomet komunikacijos specialistas natūraliai dalyvaudavo svarbiuose sprendimuose, ir būtent tada komunikacija veikdavo geriausiai.
Telšių ir didmiesčių gyventojams, jos įsitikinimu, nereikia iš esmės skirtingos komunikacijos. Taisyklės tos pačios, tik mastas mažesnis. Telšiuose mažiau reklamos galimybių, o Vilnių informacija pasiekia iš visų pusių, tačiau žmonės nėra tokie skirtingi, kaip kartais manoma. Jie keliauja, laisvai gauna informaciją, prekes gali užsisakyti iš viso pasaulio. Ir Vilniaus, ir Žemaitijos gyventojams svarbūs kokybiški produktai, patikima informacija, skaidrumas ir aukšta aptarnavimo kokybė.
Vis dėlto regiono komunikacijos specialistui būtina pažinti vietos specifiką ir jausti miesto pulsą. Todėl „Labas, Vaida!“ įkūrėja dalyvauja Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų Telšių filialo veikloje, džiaugiasi galėdama geriau pažinti vietos verslininkus. Juos ji apibūdina kaip protingus, perspektyvius ir savo veiklą mylinčius žmones. Ypatingą pagarbą kelia tie, kurie kuria Telšius ir darbo vietas – tai nėra lengva.
Miesto komunikacijoje, jos manymu, vietos turėtų atsirasti viskam, tačiau skirtingoms auditorijoms reikia skirtingų istorijų: turistams, potencialiems gyventojams ir jau gyvenantiems telšiškiams. Visas šias kryptis turėtų jungti viena – modernaus miesto vizija. Paveldas ir tradicijos svarbūs, tačiau miestas negali juose įstrigti. Reikia kurti ateities Telšius, vertus regiono centro vardo.
Šiandien specialistė Telšiuose pasigenda stipresnės tapatybės ir konkurencingumo Lietuvos mastu. Jos manymu, miestas galėtų tapti alternatyva žmonėms ir šeimoms, pavargusioms nuo didmiesčių: čia yra nuostabi gamta, prižiūrimos miesto erdvės, kultūrinis gyvenimas. Tačiau visa tai reikia aktyvinti, išnaudoti, kai kur gerinti paslaugų profesionalumą ir, svarbiausia, apie tai daugiau bei aktyviau kalbėti. Telšiai galėtų patraukti tuos, kurie pavargo nuo Palangos J. Basanavičiaus gatvės ar perpildytos Nidos. Tačiau pirmiausia reikia sukurti išskirtinį, patrauklų produktą, o tik tada tinkamai jį pristatyti.
„Labas, Vaida!“ įkūrėjos noras paprastas – kad Telšiai ir toliau gerėtų, kurtų, augtų ir būtų verti regiono centro vardo. Jai būtų prasminga žinoti, kad jos patirtis paversti dokumentą ar idėją gyva komunikacija, įvaizdžiu ar didesne kampanija, taip pat suburti žmones atviram pokalbiui nors truputį prisideda prie bendro miesto progreso.
kiek daug gražių žodžių…