1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 69-73)
1709 METAI. Šie metai sunkūs ir visai Žemaitijai, ir Kražių kolegijai. Pirmiausia švedų kariuomenė reikalavo piniginių kontribucijų ir kolegiją labai nualino. Jai pasitraukus po pralaimėjimo ties Poltava, atsirado maskvėnai. Daugelis nualintų valstiečių paliko namus ir pabėgo, ieškodami maisto ir pragyvenimo miestuose ir miesteliuose, tačiau ir ten nerado trokštamo dosnumo, kurio nepakako tokioms minioms. Kolegija kasdien duodavo maisto (kartais – ir pinigų) ateinantiems prie vartų (jų dažnai susirinkdavo 200). Žmonės badavo, pjaudavo ir valgydavo arklius, net padvėsusius žvėris. Buvo atvejų, kai išbadėjusios motinos nepasigailėdavo savo vaikų (viena tokia Šiauliuose nubausta mirtimi). Į Kražius iš gretimo kaimo su vaikais atkeliavusi motina, matydama juos mirštant badu, juos gelbėdama nusižudė pati. Kariuomenės žmonių nelaimės nė kiek nejaudino. Pačioje kolegijoje įsitaisė Preobražensko dalinys. Jis kolegiją kankino 5 mėnesius, kol pagaliau kitais metais patraukė į Rygą. Blogiausia, kad dar prasidėjo ir maras: metų pabaigoje po truputį plito, o kitais metais išsiplėtė ir apėmė taipogi ir Lietuvą. Kražiuose jis prasidėjo gruodį.
1710 METAI. Iki gegužės mėnesio kolegija buvo varginama maskvėnų kariuomenės pastočių ir kontribucijų; tuomet pajėgos pagaliau pasitraukė prie Rygos. Įsisiautėjęs maras beveik visai ištuštino kaimus: gausiuose miesteliuose kai kur liko vos vienas kitas gyvas valstietis. Gilvyčiuose iš 120 šeimų liko vos 2. Nelaimė neaplenkė ir kitų kolegijos dvarų; kai kuriuose kaimuose neliko nė vieno gyvo valstiečio. Metų pradžioje, marui pradėjus plisti, mokykla ir bažnyčia uždarytos; mokyklos pastate vėl ėmė veikti koplyčia, ten apsigyveno dvasiniams patarnavimams atsidėję tėvai Chelchovskis ir Brantas.
Išklausyta 19702 išpažintys. 102 ligoniai parengti mirčiai; kai kurių jų kūnai palaidoti kolegijos duotos išmaldos dėka. Maro metu mirčiai parengti 3777 ligoniai.
Lietuvą nusėjo markapiai
Statistika neatspindi karų, maro epidemijų ir badmečių sukeltų žmonėms kančių, siaubo, tūkstančių tragedijų. Nors ir labai varginančiai, skausmingai maras į kapus žmones nuvarydavo greitai, tuo tarpu mirtis nuo bado buvo lėta. Maras atimdavo jėgas ir paguldydavo žmogų, badas jį vertė ieškoti maisto.
Maras izoliuodavo žmones, kartais net nuo jų artimųjų, pasmerkdavo kentėti ir mirti vienumoje. Kaimynai atsiribodavo nuo šeimų, vos išgirdę, kad jose ką nors kaulėta giltinės ranka palietė toji liga. Nebūta įprastų laidotuvių, mirusįjį skubėta kuo greičiau ir bet kur užkasti. O dažnai kūnai likdavo gulėti ir suirti bado ar maro užkluptuose namuose, kiemuose, nes nebeliko kam palaidoti, be to, gyvieji vengė prisiliesti prie jų mirusiųjų. Tik praėjus ne vieneriems metams, palaikai buvo surenkami ir užkasami.
Lietuvoje apstu kaimų kapinaičių, vadinamų markapiais ir švedkapiais. Vis dėlto, regis, taip įvardijamos buvo ir XIX amžiaus pirmojoje pusėje ar vėliau apleistos tradicinės kaimų kapinaitės. Tiek jose, tiek parapijinių bažnyčių šventorių kapinėse vengta laidoti mirusius maru, kadangi manyta esą, vėliau kasant kitas duobes, liga gali prisikelti.
Miestuose mirusieji nuo maro ir bado buvo surenkami organizuotai, kasdien šimtais vežami ir padrikai verčiami į duobes. Miestelių ir kaimų gyventojams kur nors užkasti mirusiuosius tekdavo patiems.
Badmečiai klostė kitokius reiškinius nei maras. Dažnai žmonės, palikę namus, iškeliaudavo kur akys mato, kojos veda ieškoti maisto, bet sutikdavo arba marą, arba bado nusiaubtus kaimus ir lavonus juose.
Badmetis sukėlė visuotinę suirutę, valstiečiai bėgo nuo vienų ponų pas kitus. Labai išplito plėšikavimas, ypač miesteliuose ir kaimuose.
Tvyrojo siaubas ir neviltis
Dar 1963 metais maro epidemijas ir badmečius apžvelgė Pranė Dundulienė straipsnyje „Badas ir maras Lietuvoje feodalizmo laikotarpiu“. Autorė pacitavo 1710 metų Zaluskio laišką, kuriame aprašoma padėtis Vilniuje. Mieste maras dar nesiautėjo, tačiau šimtais žmonės mirė iš bado. Tais metais mieste nuo bado mirė per 20 tūkst. žmonių. Kiti bėgo į kaimus, bet ir čia siautė badas.
Zaluskio laiškas apibūdina bado sukeltus reiškinius ne vien Vilniuje, bet ir visur, todėl verta šį laišką pacituoti: „Pas mus yra vargas, kokio nei istorijoje nerasi, nei senųjų atmintis nežino. Oras pas mus yra kuo sveikiausias, maro nėra jokio nei užsikrėtimo, tačiau mirimai yra nesuskaitomi dėl negirdėto bado. Rugių bačka 60 auksinų. Į Volyniją (Ukrainą. Aut. pastaba) iš čia yra vis siunčiami vežimai jų pirkti. Kareiviai iš kaimiečių viską išplėšė; tūkstančiai vyrų išblyškę, išgąsdinti, suvargę, su žmonomis ir vaikais suplaukė į Vilnių elgetauti. Tie žmonės užtvino kaip dideli vandenys, krinta kaip musės: kasdien visos gatvės pilnos mirusių lavonų (…). Vežimais jie yra vežami į duobę kaip malkos, taip, kaip buvo rasti“.
Alkis verčia elgtis taip, kaip paprastai žmonės nedarytų. Paplito plėšikavimai, išbadėjusių žmonių būreliai užpuldavo dvarus, nužudydavo ponus. Zaleskis rašė, kad netoli Vilniaus viena šeima pasipjovė jauniausią sūnų ir jį suvalgė, paskui paskerdė septynių metų sūnelį. Tokius reiškinius minėjo ir Kražių jėzuitai.
„Kai išvelkamas koks padvėsęs arklys ar koks kitas gyvulys, būriai subėga, pešdamiesi lupa ir valgo (…) Katės, šunes jų yra laikomi gardumynais, jei tik kur gali sugriebti. Kai kurie išbėga į kaimus ir uždega tvartus, kur gyvuliai yra laikomi, ir paskui apdegusius ryja“, – laiške pasakojo Zaluskis. Jis užsiminė, kad žmonės valgė mirusiųjų lavonus.
Zaluskis rašė, kad pakelėse, miškuose pilna nepalaidotų kūnų, tas pats ir kaimų namuose. Anot Zaleskio, buvo rasta daug smuklininkų, kurie nužudę atvykėlius jų kūnus išmėsinėjo, sudėjo į kubilus ir susūdė.
Kitas negandų liudininkas K.Zaviša rašė, kad likę gyvi valgė kitų mirusiųjų lavonus, gyvulių dvėselieną, šunis, kates. Anot K.Zavišos, badą sukėlė plėšikaujančios svetimos ir savos kariuomenės.
K.Zaviša rašė, kad 1711 metais po pernykščio siaubo palengvėjo, bet netrukus didesni nei 1690 metais skėrių debesys užplūdo Lietuvą tokiais būriais, kad net saulės nesimatė. Skėriai viską laukuose surijo.
Astos Skujytės-Razmienės straipsnyje „Maro pavidalai lietuvių ir latvių tautosakoje“, 2019 metais paskelbtame Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“, o 2020 metais – ir portale „Bernardinai.lt“, pateikiama Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų maldaknygės giesmė apie maro laikotarpį: „Smarkumas maro praplitęs, lavonais sviets pribarstytas,/ Kad ne gali grabus pridengti, viens antrą negali pakasti./ Ant lauko gul vilkti kūnai, šunys juos valgo bei varnai,/ Vaikelius mažus išmeta, nuo savęs vandenin meta“.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply