Iš Telšių kilusi aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė į gimtąjį miestą sugrįžta ne kaip viešnia, o kaip žmogus, kurio šaknys čia tebėra gyvos. Scena, poezija, šeima ir vaikystės prisiminimai ją vis iš naujo sugrąžina prie Masčio, į miestą, kurio energiją ji vadina ypatinga. Šįkart aktorė Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Skerdynių dievas“ vaidino kartu su vyru Mindaugu, o sugrįžimas į pažįstamas erdves tapo proga dar kartą pažvelgti į miestą, kuriame prabėgo pirmieji septyniolika jos gyvenimo metų.
Ernesta Dačkevičienė
Telšiuose Valda Bičkutė praleido 17 metų, o Vilniuje gyvena nuo 1998-ųjų, kai išvyko studijuoti aktorinio meistriškumo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vis dėlto Telšiai jai niekada netapo praeitimi. Čia liko tėvai, o prieš dvejus metus iš Vilniaus į gimtąjį miestą gyventi grįžo ir sesuo Vaida. „Kiek turiu laisvo laiko, atostogų, visada grįžtu, niekada nesijaučiau išvažiavusi iš Telšių. Jie visada mano širdyje“, – prisipažįsta aktorė.
Vilnius jai taip pat artimas ir mielas, tačiau abu miestai užima skirtingas vietas jos gyvenime. Į Telšius ji dažniau grįžta pailsėti, pabūti su šeima, daugiau susitikti su žmonėmis, pabūti su savimi ramybėje ir poilsyje. Vilnius – aktyvumo, darbingumo ir savos šeimos miestas. Galvodama apie Telšius, Valda mintimis grįžta į mokyklą, darželį, tėvų ir močiučių namus, teatrą. Ypatingą vietą jos prisiminimuose užima ir pramoginių šokių studija „Vėlunga“, kurią lankė daugybę metų. Ji sako iš esmės niekada nesijautusi iš šio miesto išvažiavusi, nes jos šaknys liko čia – tėvai, šeima, protėvių atmintis. „Čia tas pats, kas nukirsti medžiui šaknis“, – sako aktorė.
Šis ryšys jai labai konkretus. Net Telšių Katedroje ji žino vietą, kur meldėsi moterys – jos močiutė, teta. Ežerai, miestas, jo energija, tikras žmonių palaikymas, žemaitiška stiprybė ir protėvių jėga, pasak Valdos, visada yra su ja. „Tas maitinimas iš šaknų mane maitina ir būnant Vilniuje“, – sako ji.
Į aktorystę Valda atėjo visai netikėtai. Jos kelionė į sceną prasidėjo nuo pirmosios meilės. Būdama aštuntoje klasėje, ji įsimylėjo dvyliktoką, kuris vėliau įstojo studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros Klaipėdoje. Pirmasis jų pasimatymas įvyko teatre. Tąkart, jau jam tapus studentu, jie išėjo pasivaikščioti ir netikėtai nuklydo į teatrą, kuriame vyko mėgėjų teatrų festivalis. Abu sėdėjo balkone ir tą dieną žiūrėjo visus rodytus spektaklius iš eilės.
Norėdama būti kuo arčiau mylimo žmogaus pasaulio, Valda grįžo į skaitovų konkursą. Ten ją pastebėjo Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė. Ji parengė merginą tolesniam etapui, o Valda laimėjo respublikinį konkursą ir buvo pakviesta į teatrą. Taip jau baigiamosiose klasėse prasidėjo jos kelionė į aktorystę.
Iki tol svarbią vietą merginos gyvenime užėmė pramoginiai šokiai pas Dainą Butkienę „Vėlungoje“. Neatsitiktinai ir šiandien aktorė su ypatingu jausmu sugrįžta į kultūros centro salę, kurioje dabar vaidino „Skerdynių dievą“. Ši vieta jai tebėra tokia gyva, kad ji net sapnuoja joje šokanti. „Man labai ji patikdavo, džiaugiuosi grįžusi būtent į tą vietą, kur sapnuose tebešoku“, – sako Valda.
Vis dėlto tuo metu ji dar nė neįsivaizdavo, kad teatras taps jos gyvenimo keliu. Ji apie aktorystę nei galvojo, nei svajojo, nei anksčiau matė save scenoje. Po laimėto respublikinio konkurso aplinkiniai pradėjo kalbėti apie jos galimybes rinktis aktorystę. Tarp žmonių, kurie paskatino apie tai pagalvoti, buvo profesorius Bielskis, kuravęs Žemaitės dramos teatrą ir dažnai lankęsis Telšiuose. Jis Valdai pasakė, kad ši tikriausiai stos į aktorinį, nes turi tam duomenų.
Pačiai Valdai tai buvo visiškai netikėta. Ji gerai mokėsi ir galėjo rinktis įvairias studijas, tačiau galiausiai nugalėjo noras daryti tai, kas susiję su jos autentiškumu, kūnu ir balsu.
Svarbų postūmį davė ir Laimutė Pocevičienė. Repetuodama pas režisierę, Valda išgirdo, kad tais metais, kai ji baigs mokyklą, Rimas Tuminas renka kursą. Tai buvo antrasis R. Tumino kursas – per visą jo gyvenimą jų buvo tik trys. Režisierius ieškojo naujų pajėgų naujam Mažojo teatro pastatui.
Tuo metu Rimo Tumino pavardė Valdai nieko nesakė, tačiau ji pasitikėjo Laimutės žiniomis. Sprendimą dėl ateities mergina buvo priėmusi gana paprastai: jeigu įstos iš pirmo karto, vadinasi, tai jos likimas. Jeigu ne – studijuos ką nors kita ir dėl to pernelyg nesuks galvos.
Įstojo. Ir jau 25 metus aktyviai darbuojasi teatre bei kitose srityse, kur reikalingi aktoriai.
Sugrįžimas į Telšių sceną jai šiandien atrodo visiškai natūralus. Vaidinti ten, kur kadaise pati sėdėjo žiūrovų salėje, jai gera. Be to, Lietuvą aktorė suvokia tarsi vieną miestą. Teatrinio sezono metu ji gyvena ant ratų – nuolat važiuoja vaidinti iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Keturių valandų kelias nuo vienos šalies sienos iki kitos jai atrodo labai nedidelis atstumas. „Ta šalis tokia mažytė. Bet tai labai gražu, jauku, mano sąmonėje tai labai arti, lengvai pasiekiama“, – teigia ji.
Į Telšius ji yra atvykusi ne kartą. Pernai su savo teatro studija „Lumo“ čia vaidino spektaklius „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“, „O dieve mano“ ir „24 valandos iš moters gyvenimo“. Aktorė dirba ir „Domino“ teatre, ir Mažajame teatre, todėl įvairiuose Lietuvos miestuose sutinkama šiltai. Dėl to Telšiai jai nėra vieta, į kurią tenka retkarčiais „sugrįžti“. Ji tiesiog natūraliai būna čia, kaip ir kituose Lietuvos miestuose.
Šįkart Telšių Žemaitės dramos teatre ji vaidino spektaklyje „Skerdynių dievas“ kartu su vyru. Bendras buvimas scenoje, pasak aktorės, iš pradžių yra smagus, tačiau įsibėgėjus kūrybiniam procesui, viskas neišvengiamai tampa darbu. Tada nebelieka vien asmeninio santykio – abu ima išgyventi dėl spektaklio kokybės ir sėkmės, visiškai persijungia į darbinį režimą.
Prieš prasidedant repeticijoms, pora turėjo gražių planų. Abu svajojo, kad rytais į repeticijas eis Masčio ežero pakrantėmis, pakeliui sustos kavos „Sūrio Džiugas namuose“, valgys ledus ir mėgausis Telšiais. Tačiau realybė buvo kiek kitokia: ilgainiui romantika vis tiek virto darbu, rytiniu skubėjimu, nespėjimu ir bėgimu paežerėmis į repeticijas.
Vis dėlto lėtesnių akimirkų būta. O Masčio pakrantės, Valdos teigimu, negali atsibosti. Kiekvieną dieną jos atrodo vis kitaip. „Masčio pakrantėmis atsigėrėti neįmanoma, nes kiekvieną dieną jas matai vis kitaip, vis iš naujo žaviesi. Man tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tai didžiulis grožis ir Telšių jaukumas, užpildytas vaiskia energija, sklindančia nuo septynių kalvų. Kiekvieną kartą širdis dainuoja“, – sako aktorė.
Tačiau net ir tame grožyje ateina akimirka, kai organizmas pareikalauja valios ir susitelkimo.
Telšių publika Valdai taip pat nesukelia didesnio jaudulio nei kitų Lietuvos miestų žiūrovai. Tuo metu, kai vyko pokalbis, jos gyvenime buvo du premjeriniai darbai – viena premjera Telšiuose, kita po savaitės turėjo įvykti Vilniaus mažajame teatre. Todėl jaudulys, kaip pati sako, buvo vienodas.
Jeigu tarp žiūrovų atsiranda žmonių, prisimenančių ją dar ne kaip aktorę, o kaip Telšių mergaitę, tai jai suteikia tik dar daugiau šilumos ir mielumo. Per daugelį metų užaugo visa karta, todėl jaunimas kartais nė nežino, kad ji yra aktorė iš Telšių. Gatvėje jos dažnai neatpažįsta, todėl ji nejaučia nei padidinto dėmesio, nei ypatingo susidomėjimo. „Kartais atpažinę žmonės pasisveikina, tačiau taip nutinka ne tik Telšiuose, bet ir bet kuriame kitame mieste“, – šypsodamasi kuklinasi aktorė.
Į gimtąjį miestą Valda su vyru sugrįžta ne tik vaidinti, bet ir skaityti poezijos. Vis dėlto ji šių dviejų veiklų griežtai neatskiria. „Tiek spektaklis, tiek poezijos skaitymai yra aktorinis darbas. Skaitymuose galbūt atsiranda daugiau galimybių tiesiogiai pabendrauti su publika ir su vyru kaip scenos partneriu, tačiau iš esmės tai tas pats.“
O ko ji pasiilgsta būdama toliau nuo Telšių? Jei ilgesnį laiką negrįžta, tai pasiilgsta atsistatymo jausmo, nes Telšiuose, pasak jos, visos baterijos pasikrauna geriausiai. „Jokiuose kurortuose nepavyksta taip pasikrauti ir pailsėti, kaip grįžus į Telšius. Gimtoji žemė tarsi pati pripildo energijos. Prie šio jausmo prisideda mamos namai, jos ruošiamas maistas, rūpestis, pabuvimas kartu su tėčiu. Būtent namuose pas tėvus patiriu tą pilno atsistatymo jausmą.“
Nors daugelį metų gyvena Vilniuje, Valda atidžiai stebi, kaip keičiasi jos gimtasis miestas. Ji mato pokyčius ir jais džiaugiasi. Telšiai, jos akimis, tapo dar gražesni, čia atsirado įvairių iniciatyvų, naujų žmonių, parduotuvėlių, kavinių, verslų. „Lietuviai yra darbštūs, švarūs žmonės, o žemaičiai – jau kas be ko, tropni. Linkiu gimtajam miestui kuo geriausios kloties“, – sako ji.
Pažvelgusi į savo kelią nuo Telšių vaikystės iki šiandienos scenos, aktorė jį apibūdina kaip didžiulę dovaną. Tokią, kurios niekada nesitikėjo ir kuri pranoko visus jos galimus įsivaizdavimus bei lūkesčius. „Už visas patirtis esu labai dėkinga tam, kas man visa tai padovanojo“, – teigia Valda.
O jeigu Telšiai būtų spektaklio personažas, šiandien ji negalėtų pasakyti, koks tiksliai jis būtų. Tačiau pati miesto idėja jai siejasi ne tik su išoriniu grožiu, bet ir su žmogaus vidumi.
Valdai atrodo, kad gyvenant tokiame Dievo sukurtame grožyje, žmonės turėtų nepailsti švarinti ir savo vidų, kad miestas būtų pilnas šviesių, kultūringų, išsilavinusių žmonių. Ežeras, miesto kalvos ir nuo jų sklindanti šviesi energija, jos manymu, yra didelė dovana. Todėl svarbiausia – puoselėti savo vidų, kad jis atitiktų išorinį Telšių grožį. „To ieškome ir mes scenoje – dalintis savo vidiniu grožiu su žiūrovais“, – sako ji.
Didžiausia Valdos svajonė – kad žmogus, atėjęs į spektaklį ir sąveikaudamas su bet kokiu meno ar literatūros kūriniu, pirmiausia prisimintų save, savo sielą, prisimintų, kas jis yra ir kad yra Dievo kūrinys. Kad toks susitikimas su menu padėtų žmogui atrasti daugiau kontakto su savimi ir tuo atrastu ryšiu gyventi.
Galbūt todėl Valdos Bičkutės-Valiukienės sugrįžimai į Telšius ir yra daugiau nei paprasti aktorės vizitai į sceną. Tai susitikimas su vieta, kuri, nepaisant nueito kelio, niekur nedingo. Miestas liko jos atmintyje, šeimoje, kūne, balse ir tame ypatingame jausme, kurį ji vadina šaknų maitinimu. Iš Telšių išvykusi prieš beveik tris dešimtmečius, ji vis dar gali sakyti: čia mano šaknys, mano šeima, mano žemė. O kiekvienas sugrįžimas tik patvirtina, kad kai kurios vietos iš žmogaus gyvenimo niekada neišeina.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply