Gidė ir istorikė Janina Bucevičė kartais veda ekskursiją Telšiuose, tema „Respublikos gatvė 1939-aisiais“. Tai labai įdomi ekskursija, kurios metu, einant dabartine Respublikos gatve, galima sužinoti, kas, kur iki šiol tebestovinčiuose pastatuose buvo prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Kur tada veikė kirpykla, kokiame pastate buvo galima nusipirkti mėsos, kur užsukti į užeigą ar kreiptis į gydytoją. Kurios parduotuvės priklausė žydams, kurios – lietuviams. Ekskursijos metu neišvengiamai veriasi ne tik pastatų istorijos, bet ir bendresnis to meto miesto gyvenimas. Trisdešimt devintieji praėjusio šimtmečio metai, apie kuriuos pasakojama minėtoje J. Bucevičės ekskursijoje, jau seniai tapo praeitimi. Bet tokia pat praeitimi, net kita vis labiau įvairiausiais mitais apaugančia epocha yra virtęs ir ne toks senas laikas – sovietinės okupacijos pabaiga. Pabandykime nusikelti mintimis į aną laiką, į 198… kažkuriuos metus iki Sąjūdžio. Kokie tada buvo Telšiai?
Stasys Katauskas
Senamiestis
Pradėkim nuo to, kad pats Respublikos gatvės vaizdas, žvelgiant į miesto panoramą nuo Mažosios bažnytėlės pusės, anuomet buvo kitoks. Ten, kur dabar stovi prekybos centras Maxima, tada būta daugiausia žole apaugusios aikštės su dažniausiai neveikiančiu fontanu viduryje. Aikštės gilumoje stovėjo „Džiugo“ kino teatras. Dalis paradinio šio kino teatro fasado tebestovi kaip siena dabartiniame prekybos centre „Maxima“. Tai ta dalis, kuri prekybos salę skiria nuo parduotuvės sandėlių.
Nebėra ne tik minėtos aikštės. Nebėra ir medžiais apaugusio bulvaro, žaliavusio maždaug ten, kur dabar kyšo Turizmo informacijos centro namo bokštelis. Taip, tada beveik iki pat žemiau plytinčios Turgaus aikštės dalies, kur anuomet veikė miesto spaustuvė (šiandien tame pastate įsikūrę Santuokų rūmai), tęsėsi žalias bulvaras, viena vertus, teikęs pavėsį karštą vasaros dieną, kita vertus, užstojęs senamiesčio panoramą.
Pati panorama anuomet irgi buvo kažkiek kitokia. Nusikėlę į tą laiką, nebūtume pamatę vienu iš miesto simbolių tapusio laikrodžio bokšto. Jo tiesiog dar nebuvo. Nebuvo ir „Gotikos“ restorano, kuriame šiandien veikia viena iš miesto picerijų. Nebūta keleto Turgaus aikštės pastatų stikliniais fasadais, kuriuose dabar įsikūrusi „Prezo kepyklėlė“, Registrų centras bei kitos įstaigos.
Tiesa, bendrą Telšių vaizdą atpažintume. Dauguma senamiesčio pastatų tebestovi ir puošia gražiąją žemaičių sostinę. Anuomet? Anuomet, deja, didelė jų dalis beveik be išimčių tebuvo liūdnos apšepusių namukų eilės, statiniai, dar gyvi, bet jau nežinia kiek laiko nematę remonto, išblukę, neaišku, kada kokia spalva bedažyti. Pilkos, apleistos ir suvargusios gatvės, pilkas, purvinas miestas, kuriame tik pavienės arba privačios erdvės būdavo daugiau mažiau aptvarkytos.
Anuometis gyvenimas
Jis buvo kitoks. Objektyviai kalbėti apie tą laiką šiandien nelengva. Daliai žmonių, prisimenant išnykusi bulvarą miesto centre, išnykusį kino teatrą (Telšiuose iki šiol jokio kito neturime), nesunkiai gali kilti noras romantizuoti anuos laikus. Juolab anuomet klegančių vaikų būdavo pilni daugiabučių namų kiemai, statytos naujos mokyklos, ligoninės korpusai, iš nebūties kilo ištisi daugiabučių rajonai.
Kita vertus, prasta dažnai buvo tų statybų kokybė, visuotinai skurdus absoliučios daugumos žmonių gyvenimas, normaliu rodęsis tik todėl, kad iš pažiūros visi taip gyveno. Tas gyvenimas, daug ištisomis savaitėmis geriančių vyrų, daug už butų ir namų durų tvyrojusios buitinės agresijos. Pavartę to meto statistiką, pakrauptume, kiek daug žmonių bet kuriais devintojo dešimtmečio metais žūdavo automobilių avarijose, nors mašinų anuomet būdavo dešimtimis kartų mažiau negu šiandien. Bet kurioje tuomečio miesto mokykloje kasdienybė buvo moksleivių muštynės. Vienas prieš vieną, tarpais ir klasė prieš klasę. Ką bekalbėti apie patyčias. Net tų laikų mokytojams, ne visiems, žinoma, bet ne vienam, normalu buvo žeminti vaikus ar taikyti jiems fizines nuobaudas. Tad pagrindo demonizuoti aną epochą irgi pakanka.
Bet norint objektyviai pažvelgti į tuomečio miesto gyvenimą geriau nei romantizuoti, nei demonizuoti to laikotarpio. Devintojo dešimtmečio Žemaitijos sostinė – miestas, kuriame visi telšiškiai žinojo, kas yra Džiugo velnias, garsiai aukštaitiškai šaukdavęs „Leninas buvo žmogus, o tu valkata“. Miestas, kuriame dar labiau visi žinojo, kas yra Austys, neretai vaikščiodavęs įsikišęs gėlių į švarko kišenę ir beveik ištisai ką nors garsiai keikdavęs. Abejoju, ar tais laikais Telšiuose gimusiai bent vienai mergaitei tėvai buvo davę vardą Austėja.
Telšiai taip pat buvo miestas, kuriame važinėdavo geltoni Ikarusai, retkarčiais būdavo galima nusipirkti giros iš cisternų, kurią net vaikams įpildavo į sunkius stiklinius bokalus. Miestas, į kurio daugiabučių kiemus įvažiavus šiukšlių (niekas nevadino jų atliekomis) išvežimo mašinai, aplink ją su smirdinčiais kibirais grūsdavosi tiek vaikai, tiek suaugusieji, norėdami kuo greičiau iškratyti savo šiukšles. Dievaži, tokie mes, šiandien visai normalūs europiečiai, tada buvome. Ir nelabai galėdavome pereiti per Telšius nesutikę bent vieno girto žmogaus, nepaisant kas vakarą pilnos blaivyklos ir būriais vaikštinėdavusių vadinamųjų draugovininkų raudonais raiščiais. Nežinia, kokia dalis ano laiko telšiškių tada bent kartą pabuvojo miesto blaivykloje, bet tikėtina, kad bent vyriškosios pusės tokių miestelėnų galėjo būti labai nemažai.
Šventės ir laidotuvės
Du kartus per metus, gegužės ir lapkričio pradžioje, palei čia paminėtą jau nebeegzistuojantį bulvarą, vykdavo okupantų švenčių paradai, tada sutraukdavę didelę miestelėnų dalį. Priešais parduotuvę „Tulpė“ žiemą stovėdavo eglutė, anuomet vadinta ne kalėdine, o naujametine. Eglutė būdavo aptverta tvorele, kad patys telšiškiai nenuniokotų, nepavogtų žaisliukų. Varganai, lyginant su šiandiena, atrodydavo tie žaisliukai ir kelios pavienės spalvotai dažytų lempučių girliandos, kabodavusios ne tik ant eglutės, bet ir tarp betoninių elektros stulpų palei aikštę. Taip, tokie stulpai tebestovėjo tada vietoj gražių dabartinių žibintų. Tarp stulpų karodavo įtempti elektros laidai, kurie šiandien daug kur mieste eina po žemėmis. Nereikia pamiršti, kad vienintelė tuomet miesto centre augusių medžių priežiūra dažniausiai ir tebūdavo elektrikas su benzopjūklu, bet kaip pjaunantis medžio šakas, kad šios netrukdytų laidams.
Įprastomis dienomis, kuomet nevykdavo šventės, vizualinį ir akustinį miesto foną dabartinėje S. Daukanto gatvėje dažnai paįvairindavo nuo Mažosios bažnytėlės link senųjų miesto kapinių linguodavusios laidotuvių procesijos. Žiemą eglutėmis, vasarą berželiais apkaišytas „gazelkos“ kėbulas, kuriame ant pritvirtintų suolų gulėdavo vainikais apdėliotas karstas, dūdų orkestras, kunigas ir eilė susirinkusiųjų palydėti nabaštiką į paskutinę kelionę. Su garsiai choro giedamomis giesmėmis ir maldomis. Sovietų valstybė buvo ateistinė, bet uždrausti viešoje vietoje žmonėms melstis per laidotuves vietiniai okupantų pakalikai nedrįso.
Dar apie anuometį gyvenimą
Kitoje senamiesčio pusėje, iškart nusileidus iš Katedros aikštės, buvo viena iš dviejų miesto mėsos parduotuvių (antroji – Stoties gatvėje), o kiek į šoną, kur šiandien tebestovi vis labiau namu-vaiduokliu virstantis pastatas, tada būta „Germanto“ restorano ir apačioje veikusios didžiausios miesto valgyklos. Priešais ją veikė vadinamoji universalinė parduotuvė ir miesto knygynas. Knygynas tebėra iki šiol, visa kita virto kavinėmis, optikomis, mažesnėmis parduotuvėlėmis, o buvusio „Germanto“ restorano atveju, tiesiog apleistomis patalpomis.
Ne kartą dar vaikui yra tekę kartu su amžiną atilsį motina stovėti eilėse „pri meisuos“, klausantis suaugusiųjų spėliojimų, ar bebus ką pirkti, kol sulauksi savo eilės. Su taip pat amžiną atilsį tėvu dar vaikystėje yra tekę stovėti iš prie „šnapšinės“, eilėje laukiančių galimybės nusipirkti degtinės. „Šnapšinė“ tada veikė seniai nebeegzistuojančiame pastate, maždaug ten, kur dabar statomas bankas „Artea“.
Parduotuvių, tiesa, buvo ir daugiau. Bet ne be reikalo net mieste privačiuose namuose gyvenantys žmonės, dažnas tada laikydavo kiaules ar bent vištas, miesto pakraštyje kai kas dar ir karvę. 1982-aisiais Zakso kalnas tebebuvo plikas be jokio medelio, o eidamas tada į čia pat veikusios 6-osios vidurinės mokyklos (dabar „Kranto“ progimnazija) pirmąją klasę, Zakso kalno papėdėse rudenį ir pavasarį matydavau besiganančias karves. Nekeista. Parduotuvėse maisto trūko. Trūko, tiesa, ir daugybės kitokių dalykų. Kita vertus, apsukresni anuomet vos ne už butelį galėdavo gauti kažkiek statybinių medžiagų ar kitokių dalykų iš darbo. Ne vienas privatus namas Telšiuose taip pastatytas, nuvagiant valstybės, o žmonių sąmonėje, niekieno turtą.
Sportas
Nusileidus nuo Insulos kalno į priešingą pusę, toje pat vietoje, kur ir dabar, plytėjo miesto centrinis stadionas. Su kitaip išdėstytomis, bet panašų kiekį žiūrovų talpinančiomis tribūnomis, su aikšte, kuri rudens mėnesiais vykdavusiose rungtynėse vietomis, ypač toliau nuo Insulos kalno buvusioje stadiono baudos aikštelėje, virsdavo didele pelke. Į daugumą tuomet iki 1985-ųjų „Džiugu“, nuo 1986-ųjų „Masčiu“ vadintos pagrindinės miesto komandos rungtynių atėję žiūrovai (jų, priklausomai nuo oro sąlygų, iš akies rinkdavosi 50-250 žmonių, nors visos varžybos tais laikais buvo nemokamos), kamuoliui įkritus į tą pelkę, stebėdavo gan linksmai atrodydavusį futbolininkų taškymąsi, kol galiausiai kam nors pavykdavo kamuolį išmušti toliau. Žiemą Telšiuose gyvai būdavo galima pamatyti ledo ritulį. Retai, tiesa, bet pasitaikydavo. Miestas turėjo ir savo šio sporto komandą – Telšių „Germantą“, kovojusią Lietuvos pirmenybėse. Gera šimtinė aplink aikštės bortus sustojusių žiūrovų, ratu keliaujanti žemaitiška naminė, kad nebūtų taip šalta žiūrėti. Juk varžybos vykdavo esant minusinei temperatūrai, ant natūralaus ledo.
Netoli stadiono, ant kalno, kur dabar įsikūrusi Vincento Borisevičiaus gimnazija, veikė vaikų internatas ir vadinamoji nebylių mokykla. Kiek būta vaikiškų ir paaugliškų konfliktų stadiono apylinkėse tarp to internato auklėtinių ir aplinkiniuose daugiabučiuose gyvenusių paauglių.
Žiemą kažkuriais metais devintajame dešimtmetyje yra vykusios ir lenktynės ant užšalusio Masčio. Deja, bet, atrodo, kasmet būdavo, kad Mastyje kas nors nuskęsdavo eidamas per dar arba jau pernelyg silpną ledą.
Tačiau tai, kas čia aprašyta, didžiąja dalimi miesto centras. Bet buvo dar ir Telšių pakraščiai, su kaip tik tada statomais ar neseniai pastatytais daugiabučių rajonais, su toli nusidriekiančiais privačių namų masyvais kai kuriose miesto pusėse. Tačiau apie pakraščius – kitąkart.
(Bus daugiau)
Leave a Reply