Vakarais vasarinėmis miesto gatvėmis praburzgiantys motoroleriai, atlėgstant karščiui vis dažniau gatvėse pasirodantys jauni veidai, paežerėje, ypač prie didžiosios prieplaukos, besiburiuojančios merginų ir vaikinų grupelės, palei ežerą vaikštinėjančios poros. Kuo šiandien gyvena jaunimas Žemaitijos sostinėje? Apie tai pasakojo Justas Kud ir Kajus Meškauskis – du dar tebesimokantys „Džiugo“ gimnazijoje vaikinai, mielai sutikę pasidalinti mintimis apie save ir Telšių jaunimo gyvenimą.
Stasys Katauskas
Sportas ir skaitymas
„Sportuoju. Galvoju, kad gerai yra pačiam sau išsikelti tikslą ir judėti link jo, sugebėti išeiti iš įprastinės komforto zonos“, – sako Kajus, rimtai planuojantis liepos 12-ą vyksiančiame Vilniaus maratone nubėgti visą maratono atstumą. Tiek vaikinas dar niekada nėra bėgęs, bet bėgioja santykinai ilgas distancijas, domisi triatlonu, lanko šiuolaikinės penkiakovės treniruotes. Pats sau kelia tikslus. Mūsų pokalbio metu pakvietė bet kurį penktadienį dešimtą ryto ateiti į Masčio krantinę prie Žemaičių ALKOS muziejaus, kur kas savaitę renkasi Telšių bėgimo entuziastai. Pažadėjau ateiti ir žinau, kad tą pažadą reikės kurį penktadienį įvykdyti.
Justas boksuojasi. Anksčiau lankė dziudo treniruotes. „Turėjome gerą trenerį. Bet taip nutiko, kad su laiku Telšiuose aš jau nebeturėjau sau lygių varžovų, nustojau tobulėti. Nes neįmanoma, kai nebėra už tave stipresnių. Tai dziudo tuo ir baigėsi, pradėjau lankyti boksą“, – pasakoja vaikinas. Justas ne tik sportuoja. Domisi pasauliu, skaito toli nuo daugelio jo bendraamžių interesų lauko esančius straipsnius, turi savo požiūrį į tikrovę, kuris išties yra autentiška nuomonė, o ne paviršutiniškas įsivaizdavimas apie nuomonę.
Skaito ir Kajus. Daugiausia apie asmeninį tobulėjimą. Mūsų laikų jaunimo tikrovė tokia, kad didelė jaunų žmonių lektūros dalis angliška, įvairiausiais, taip pat virtualiais formatais. Nes lietuviškos jiems rūpimomis temomis tiesiog gerokai mažiau. Bet Justas sutinka, kad absurdiškai atrodo tarp jų kartos pasitaikantis reiškinys, kuomet jauni lietuviai tarpusavyje ima kalbėtis angliškai, nors yra lietuviai.
Darbas
„Dedam skelbimus ir laukiam. Nėra daug to darbo, bet būna, kad kas nors prašo žolę nupjauti, malkas sunešti, ką nors iškasti ar panašūs darbai“, – pasakoja Justas. „Aš turiu įrangą trinkelėms valyti. Kad jau turiu, reikia ją išnaudoti. Nors ne tiek seniai pradėjau dirbti, anksčiau vasarą tiesiog gulinėdavau, na, nebent važiuodavau nusimaudyti“, – šypteli Kajus.
Atlyginimas už tokius darbus būna įvairus, pagal susitarimą. „Daug nuo paties darbo priklauso, nuo to, kiek reikia padaryti. Bet būna ir kad aštuonis eurus per valandą galima uždirbti“, – sako Justas.
Vaikinai sutinka, kad Telšiuose suaugusieji jaunus žmonės ne visada samdo noriai. „Bet galiu suprasti ir juos. Dalis jaunimo iš tikrųjų tingi, nenori daug dirbti“, – dalinasi mintimis Kajus. Klausausi jų ir mąstau, kaip toli tarp vyresnių kartų iš dalies paplitęs burbėjimas ant jaunimo nuo to, koks tas jaunimas iš tikrųjų yra.
Kita vertus, niekada ir nebuvo kitaip. Juk vyresniesiems jauni žmonės nuolat užkliūva. Nes kai tau už nugaros vis daugėja dešimtmečių, ne vienam kažkodėl nutinka, jog darosi blogai, kad lyja, blogai, kad šviečia saulė. O jų laikais, žinoma, ir žolė buvo žalesnė, ir patys geresni buvo. Nors iš tikrųjų buvo lygiai tokie patys, tik kitokioje aplinkoje teko gyventi.
Motoroleriai
„Pirmą motorolerį nusipirkau už tris šimtus penkiasdešimt eurų. Turėjau tų pinigų gal keturis šimtus užsidirbęs. Bet patirties neturėjau, nei tepalų niekada nekeičiau ir šiaip“, – šypsosi Justas, prisimindamas pirmąją už savus pinigus įsigytą transporto priemonę. Neilgai su ja važinėjo. Užkalė variklis. Bet sugebėjo parduoti už porą šimtų. Kajus irgi pasakoja turėjęs svajonę įsigyti savo automobiliuką. Dabar turi net kelias skirtingas transporto priemones. Dažniausiai būdavo, kad nusipirkę nenaują motorolerį vaikinai jį parduoda ir įsigyja kitą. Žinoma, turi išsilaikę jų amžiui leistinas vairavimo teises.
Vaikinų pasakojimai atveria menkai pažintą šiandienos paauglių pasaulį. Pasirodo, jame ir nemenkos motorolerių rinkos esama. Bet motoroleriai motoroleriais, turi vaikinai jau ir po pirmąjį motociklą. Klausiu, o kaip tėvai, ypač mamos? Juk turėtų vis dėlto nerimauti sūnums kažkur motoroleriais, motociklais belakstant.
„Taip ir yra. Mama labai nerimauja, vis primena saugiai važiuoti, patikrina, ar tikrai viskas gerai, ar yra visi veidrodėliai“, – sako Justas. Tie patikrinimai svarbūs. Vaikinas pasakoja, kad išties būna, jog važiuojant bičiulių grupelėje, kas nors iš kompanijos, žiūrėk, ir neturi užpakalinio vaizdo veidrodėlio, bet lenkia, ar kitaip nebūtinai saugiai važiuoja. Nerimauja ir Kajaus mama. Bet ką daugiau veikti miesto jaunimui, juolab, kai toks jau yra jų gyvenimo būdas?
Turi vaikinai ir „mėgstamą“ policininką, kuris, Justo teigimu, reguliariai stabdo, bet stengiasi ne padėti, o pakenkti. Vaikinai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą. Anot Justo, policija daug dėmesio skiria garso matuokliams.
Tačiau garsas yra ir su saugumu susijęs. Kad ir leistinu greičiu važiuodami motociklininkai, motorolerininkai dėl mažesnių gabaritų yra daug sunkiau pastebimi automobilių vairuotojams. „Jeigu važiuosi visai tyliai, tavęs apskritai nematys, dabar bent išgirsta“, – pastebi Justas.
Ką veikti?
Žinoma, abu pašnekovai yra girdėję jauniems žmonėms žeriamų priekaištų dėl vakarais keliamo triukšmo. „Bet mes juk nebirbiam kam nors po langais pusvalandį. Tiesiog pravažiuojam gatve iki kokios dešimtos kartą, du ir viskas. Vasara juk, ką dar mums veikti“, – retoriškai klausia Justas.
Kajus irgi sutinka, kad veiklų jaunimui Žemaitijos sostinėje trūksta. Yra gerų vietų nueiti pavalgyti, daugėja tikrai gerų renginių, kad ir ta pati miesto šventė „Telšē linGOun“. Būna gerų koncertų. Bet įprastą vakarą mieste nerasi nei kino teatro, nei boulingo, nei kartingo, nei dažasvydžio. Tiesą sakant, nerasi beveik jokių aktyvių pramogų. Tad ir belieka truputį pasivažinėti miesto gatvėmis, nuvažiuoti prie kurio nors ežero nusimaudyti. Ir būriuotis prie prekybos centrų esančiose parkavimo aikštelėse, tiesiog jose susirinkus bendrauti.
Ir, dievaži, tai daug geriau, nei kad jie ištisai sėdėtų virtualiame pasaulyje. Juk būtent jauni žmonės mūsų miesto gatvėms suteikia gyvybės. Ir prisiminus, kokie dabartiniai keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai buvome patys jauni, sunku nuneigti, kad šiandienė jaunoji karta dažnai yra tolerantiškesnė, pozityvesnė ir kultūringesnė, nei „mūsų“ laikais, kai daugeliui vyresniųjų žolė buvo „žalesnė“, o vakare, eidamas per tuomečius Telšius už sau įprasto miesto rajono ribų, praktiškai kiekvienas nesistebėdavo(m) sulaukę „mandagių“ replikų iš nepažįstamų „įkalusių“ bendraamžių.
Leave a Reply