Prarėktas balsas

Stasys Katauskas

1.
Poetas Vytas Dekšnys kažkurioje feisbuko diskusijoje lietuvius futbolo fanus sykį yra pavadinęs moraliniais mazochistais, sakydamas, kad ilgą laiką nepajėgdavo jų suprasti. Nekeista, žinant, kaip retai populiariausios pasaulyje sporto šakos mūsų šalies atstovai tenudžiugina Lietuvą reikšmingesnėmis pergalėmis. Ir kaip pavargę nuo nuolat neišsipildančių lūkesčių patys lietuviai mėgsta keikti savo futbolą. Bet ką daryti, jei tau buvo lemta gimti šioje nuostabioje šalyje, bet dar vaikystėje pamilti tą sportą šaką? Pamilti tiek stipriai, kad tai tapo asmeninės tapatybės dalimi.
Tūkstančius kartų per tą laiką iš kitų esu girdėjęs kalbas apie čempionų lygą, visokius liverpulius ir visas kitas barselonas ir lygį. Dar vėliau, įgijęs ne tik lietuvišką bendravimo ratą, tą patį esu girdėjęs ir iš kitataučių panašaus likimo šalių žmonių. Neva, „aš myliu futbolą, bet tik ne latvišką/moldavišką/baltarusišką“. Aišku, ir pats esu matęs daugybę aukščiausio lygio rungtynių, o ir susidomėjimas futbolu dar vaikystėje prasidėjo ne nuo gimtųjų Telšių „Masčio“ komandos, kaip turbūt būtų nutikę, jei ne okupacija, visą tautą įpratinusi iki pat šiol rimtai žiūrėti tik į tarptautines, per televizorių rodomas rungtynes (nes kas tie Telšiai/bet kuris kitas mūsų šalies miestas). Ne, futbolą, kaip turbūt daugelis mano kartos žmonių, pamilau per televizorių žiūrėdamas Vilniaus „Žalgirį“. Pradėjau būdamas dešimtmetis.
Paauglystėje laikraščių pagalba rūpėjo kartu sekti daugelio Europos šalių lygas ir net įsikalbėti sau neva turiu kiekvienoje šalyje po mėgstamiausią komandą. Kartais būdavo sunku apsispręsti, ar, pavyzdžiui, Italijoje man labiau patinka Turino „Juventus“, ar Bergamo „Atlanta“. O kartais būdavo labai aišku, kad, tarkime, Glazgo „Seltikas“ tikrai mieliau nei Glazgo „Reindžers“. Šioje vietoje, jei tai būtų feisbuko tekstas, reiktų dėti šypsenėlę. Nes dar paauglystės-jaunystės sandūroje ėmiau suvokti, kokia tai nesąmonė ir tik įsikalbėti dalykai, kad tau, neva, rimtai rūpi kažin kiek kažin kur vykstančių čempionatų.
Visgi, dar tada, nors eidavau ir į „Masčio“ rungtynes, pats kažkiek žaisdavau ne tik su savo daugiabučių rajono draugais, bet ir miesto jaunimo komandoje, 16 metų vienas net buvau nuvažiavęs futbolo žiūrėti į Plungę (mano aplinkoje važiuoti į kitą miestą dėl futbolo anuomet buvo neįprasta), šalia paties žaidimo ėmė rūpėti ir garsinis fonas. Galingai visokias futbolo giesmes giedančios tribūnos, kurias girdėdavau pasaulio ir Europos čempionatuose bei per transliacijas iš Vakarų šalių stadionų. Kažkoks italų filmas, kurio pavadinimo jau nepamenu, dar visokie reti atvejai, kurie lėmė, kad jau tada šį gražų sportą pradėjau suvokti daugiau nei tik kaip žaidimą stačiakampėje aikštėje.

2.
Noriu iš arti gyvai pamatyti tuos tikrus galingai dainuoti mokančius fanus. Tokia mintis sukosi galvoje pirmą kartą gyvenime į stadioną einant žiūrėti Lietuvos rinktinės rungtynių. Buvo 1998 metų rugsėjo pradžia. Dar tik savaitė nuo mano atvykimo į Vilnių, kur atvažiavau mokytis tuomečiame pedagoginiame universitete. Pirma, ką laisvalaikiu padariau, buvo ėjimas nuo Žvėryno iki Žalgirio stadiono. Kad žinočiau, kaip iki jo nueiti. Taip pat todėl, kad mokytis iš Telšių atvažiavusiam futbolą įsimylėjusiam jaunuoliui tai rodėsi tiek pat svarbu, kaip musulmonui žygis į Meką. Juk dabar nebeegzistuojantis stadionas anuomet laikytas tikra lietuviško futbolo šventove. Jame vykdavo mano iki tol tik per televizorių matytos iš pradžių Vilniaus „Žalgirio“, o paskui ir Lietuvos rinktinės rungtynės.
Tą rugsėjį ir rinktinę, ir stadioną pirmą kartą išvydau gyvai. Nykus, tiesą sakant, tas statinys pasirodė. Įprastai televizijos ekrane daug kartų matyta tribūna dar kaip tribūna, bet už kadro liekanti centrinė dalis, sudurstyta iš kažkokių atskirų sektorių, su šiokiu tokiu stogu žiūrovams, atrodė labai nevykėliškai. Turėjau nusipirkęs pigiausią, man tada brangų bilietą į rungtynes Lietuva-Škotija. Už 30 litų. Ir iš anksto buvau apmąstęs planą, kad kaip nors nueisiu arti škotų žiūrovų, pasiklausyti, kaip jie dainuoja. Juolab Škotija, ir rinktinė, ir žiūrovai, buvo tais metais Prancūzijoje vykusio pasaulio čempionato dalyviai. Gerai žinojau, kaip prieš kiekvieną Škotijos mačą skambėdavo tūkstančių jų gerbėjų atliekama „Flower of Scotland“ (neoficialus Škotijos himnas). Žinojau ir kad tada nė karto dar nebuvau girdėjęs taip skambančių lietuvių tribūnų, nors dažnai apie tai pasvajodavau.
Nuėjau. Ir nusivyliau tais „tikrais galingai dainuoti mokančiais fanais“. „Škotijos gėlę“ atvykėliai tada sugiedojo gerai. Mūsų himnas, priešingai, skambėjo vangiai. Tik kitame stadiono gale stovėję lietuvių ultros (tada tokio žodžio dar nežinojau) giedojo visu sektoriumi. Likę žiūrovai didžioji dalis per himną tylėjo. Ultros per rungtynes ir komandą palaikė daug aktyviau, negu iškart po himnų susėdę ir, tiesą sakant, taip ir prasėdėję tylėdami visas rungtynes škotai. Tačiau ir lietuvių fanų palaikymas nepasirodė niekuo įspūdingas. Tribūna buvo toli, nelabai ėjo suprasti, ką jie ten šaukia. Iš dalies dėl to, kad aplinkiniai lietuvių užpildyti sektoriai buvo gana aktyvūs, bet itin neorganizuoti. Tiesiog bet kas bet ką rėkaudavo. Būrelis vienur kokį nors „eina eina“, keli kitur „Lietuva Lietuva“, dar koks būrelis kitoje pusėje kokį nors „na na nana nana na, ou“, nekalbant apie pavienius šūkautojus. Ir taip visas rungtynes. Pačios varžybos, beje, pasibaigė 0:0 ir į rezultatą tada žiūrėjau, kaip į prarastą progą laimėti.
Tą patį rudenį, tik jau spalį, Vilniuje buvo rungtynės prieš Bosniją ir Hercegoviną. Į jas nuėjom su bendrabučio draugu Ernestu. Nebepamenu, kaip nutiko, bet su mumis, man kažkodėl atrodo, kad su manimi, ėjo ir mergina iš kaimyninio kambario. Dabar žinoma rašytoja Daina Opolskaitė. Pirmą kėlinį vėl buvome ten, kur per mačą su Škotija, mat į tą patį sektorių papuolė nusipirkti bilietus. Kitoje aikštės pusėje matėsi kažkiek bosnių fanų. Bet jau buvau supratęs, kad toje aikštės pusėje, kur buvom, po stadioną galima laisvai vaikščioti, tad antrą kėlinį su Ernestu nuėjom pas mūsų ultras. Daina, tiesa, pasiliko, o mes prisijungėm prie ten visai kitaip per rungtynes besielgiančio sektoriaus. Ir iš karto labai gerai supratau, kad kitur būti per rinktinės rungtynes aš nenoriu.

3.
Studijomis pedagoginiame universitete prasidėjęs naujas mano gyvenimo etapas pamažu ilgam nutolino nuo Telšių, nors širdyje visada jaučiausi telšiškis. Panašiu metu prasidėjo ir ilgai užsitęsęs miesto futbolo nuosmukis. Pamenu, kaip 2016-ųjų gegužę stovėjau tada šviežiai atnaujintame Telšių stadione kartu su maždaug pora šimtų „Pietų IV-os“ ultrų taurės finalo rungtynėse, kuriose „Žalgiris“ po pratęsimo įveikė „Riterius“. Dėl daugelio priežasčių jau buvau nutolęs nuo futbolo, nuo Telšių, nuo Vilniaus. Atrodė, kad taip ir liks. Bet praleisti finalo naujai pastatytame gimtojo miesto stadione nesinorėjo. Aš irgi tada dainavau tas žaliai baltas dainas, kurias jau daug metų puikiai mokėjau. Nuoširdžiai dainavau ir džiaugiausi. Bet žiūrėdamas į sausakimšą centrinę tribūną kitoje aikštės pusėje (tą vienintelį kartą ir tesu matęs ją tikrai pilną) širdyje labai gerai suvokiau, kad norėčiau, jog čia būtų ne „Žalgirio“, o mano miesto komandos rungtynės, kad aplink būtų ne „Pietų IV-a“, o kokia nors Telšių ultrų grupuotė. 2016-aisiais atrodė, kad tai neįmanoma.
Praėjo aštuoneri metai, per kuriuos mano gyvenime labai daug kas pasikeitė. Pasikeitė ir gimtojo miesto futbolas. 2024-ųjų birželį A lygos rungtynėse jau stovėjau priešingoje Telšių stadiono tribūnoje, su „Džiugo“ šaliku vieno iš tuomečio čempionato lyderių „Džiugo“ mače prieš tą patį „Žalgirį“. Ir dainavau jau kitokias dainas. Žemaitiškas, nepaisant to, kad Telšiuose iki šiol nėra jokio ultrų judėjimo. Bet sugrįžkim atgal.

4.
Kažkuria prasme futbolas yra lyg mažas gyvenimo modelis, teatro scena, kurioje tu matai, ne tik matai, žiūrėdamas ir pats patiri išsipildančių ar neišsipildančių lūkesčių dramą, laimingą arba tragišką finalinę sceną. Kurioje stebi intrigą, garbingą arba nesąžiningą kovą, nesumeluotą atsidavimą ir pasiaukojimą. Stebi gyvą, nenuspėjamą, nesurežisuotą spektaklį. Gali jame matyti ir intelektualinius šachmatus su meistriškais žaidėjų ėjimais, situacijos nuskaitymu, ir dviejų priešų armijų viena kitos žvalgybą, strategiją ir taktiką, tvirtovės apgultis ir didvyrišką gynybą. Gali matyti lemtingas klaidas, gebėjimą atsitiesti arba visišką sugriuvimą. Ką bekalbėti, kad ir dabar, tarkim, žiūrėdamas pasaulio čempionate kokių europiečių kovas prieš Maroko ar Egipto rinktines prisimenu Viduramžių epo „Rolando giesmė“ žodžius: „pirmyn, krikščionys, muškit saracėnus“.
Žinoma, kaip ir teatre ar kine, visa tai daug kuo tėra fikcija. Toli gražu ne kiekvienos rungtynės priverčia pajusti katarsį. Bet kartais priverčia. Pačių įvairiausių asociacijų laukas futbolą visada lydi. Bet jauno vaikino, šiandien jau pusamžio vyro galvoje ir širdyje dar jaunystėje atsirado supratimas, kad jei jau pats netapai rimtu futbolininku, gali būti fanas. Tas supratimas, kad nori ne tik stebėti, nori ir pats daryti kažką, matyt ir nuvedė į ultrų tribūnas.
Tačiau suvokimas, jog futbolą galima matyti ne tik kaip žaidimą, kad tikrą pergalės džiaugsmą, rūpestį, kitus išgyvenimus (kurie labai priklauso nuo to, kiek ir ar tau pačiam iš tikrųjų svarbios konkrečios rungtynės) tiek pat stipriai gali patirti ir žiūrėdamas nebūtinai aukščiausio lygio varžybas, neatėjo iš karto. Ne iš karto suvokiau ir kad tikras fanas nuo šiaip žiūrovo skiriasi gebėjimu nenustoti palaikyti savo komandą nepaisant nieko, kas dedasi aikštėje.

5.
Vienas iš didžiausių link to atvedusių lūžių nutiko 2000-ųjų rudenį, rinktinei persikėlus žaisti į Kauną. Jau iki tol Kęstučio Latožos nutreniruotą komandą perėmus Stasiui Stankui, pirmosios naujo atrankos ciklo namų rungtynės virto stambiu antausiu. 0:4 nuo gruzinų. Po kelių dienų dar klaikiau. Lietuvius 1:6 sunešiojo Vengrija. Buvo akivaizdu, kad tie rezultatai – ir tragedija, ir nesąmonė. Kad yra blogai, bet kartu, kad Lietuva netapo staiga tiek nusilpusia, kaip rodė švieslentė ir lietuvių žaidimas. Tą jau po kelių mėnesių įrodė komandai pradėjęs vadovauti Benjaminas Zelkevičius. Bet 2000-ųjų ruduo nacionalinei rinktinei buvo liūdnas.
Į tą šaltą spalio trečiadienį gana vėlai vykusį mačą prieš vengrus važiavome kartu su Žygiu, Lietuvos ultrų pasaulyje vėliau tapusiu žinomu kaip Van2o. Būsimas tada dar neegzistavusios „Pirmosios armados“ (Panevėžio „Ekrano“ ultrų grupuotė) vienas įkūrėjų gyveno tame pačiame bendrabutyje kaip aš. Prastas prieš tai buvęs mačas paveikė ir ultras. Įprastai bent pustrečio šimto žmonių užpildytas Kauno stadiono aktyvus sektorius tada buvo pustuštis. Iš akies žiūrint nesusirinko nė šimtas. O ir palaikyti komandą matant, kas dėjosi aikštėje, buvo sunku.
Tačiau tie, kas buvom, dainavom. Nusivylimo, pykčio, žinoma, būta ir sektoriuje. Jei gerai pamenu, po rungtynių Mutaboras iš „Pietų IV-os“ ir dar kažkas net buvo išbėgę į aikštę. Bet stipresnis ir svarbesnis rodėsi būtent tą vakarą apėmęs suvokimas, kad nepaisant nieko, tai yra mūsų šalis, mūsų rinktinė. Taip, ji patyrė gėdą, buvo tėkšta veidu į purvą. Net ne varžovų, labiau mūsų pačių futbolo vidinių intrigų. Bet būtent todėl nereikia nuo jos nusigręžti, nereikia bėgti nuo parkritusios. Tas supratimas, apie kurį vėliau esam kalbėję su kitu bičiuliu, poetu Donatu Petrošiumi, tebelydi mane iki šiol. Ir, dievaži, tai apima daug daugiau nei tik futbolą ir ilgainiui virto vienu gyvenimo principų, kurio dalinai išmokau iš futbolo ultrų.
Kaunas nuo to rudens man vis labiau ėmė darytis futbolo miestu, į kurį po to dar daug kartų važiuodavau, o neseniai, vėl pradėjau važiuoti palaikyti nacionalinės rinktinės. Bet neskaitant jos mačų, į klubinio ultrizmo gretas tada dar ilgai nesijungiau. Kodėl?

(Bus daugiau)