(Pabaiga. Pradžia Nr. 52, 53, 55)
Stasys Katauskas
15.
Nėra lengva būti futbolo fanu, kuomet esi mažos aistruolių grupelės narys. Viena vertus, čia didžiulė erdvė kūrybinei laisvei. Teik savo idėjas, pasiūlymus, imkis, daryk. Jei esi aktyvus, labai nesunku greitai tapti apčiuopiamą poveikį bendram reikalui darančiu žmogumi. Nes tiesiog ta erdvė tuščia, daug pasyvumo, dažniausiai mažai kas ką nors daro, mažai kas net šneka apie tai, kas galėtų būti tribūnoje.
Kita vertus, toli gražu ne visos tavo iniciatyvos bus suprastos, priimtos. Tik laiko klausimas, kada susidursi su „kas tu čia toks, ko tu čia aiškini?“. Nebūtinai į akis, bet suprasi, kad yra taip tave matančių. Stovėdamas tribūnoje aš nežinau, kaip žmonėms pasakyti, kad neaiškinu. Kad tiesiog matau, jog sektorius daug gražiau žiūrėtųsi, jeigu jame per visas rungtynes be pertraukos plevėsuotų tvarkingai paskirstytos, o ne kelios į vieną plotą suneštos vėliavos (nes kam dar jos reikalingos?), jeigu sektoriaus branduolys nebūtų išsibarstęs po skirtingas eiles (visai kitaip skamba vienam būryje stovintys žmonės, nei tas pats skaičius balsų, pabirusių kas kur per visą tribūną), jeigu jame visas rungtynes tiesiog skambėtų kuo darniau atliekamos dainos, o ne staugimas ant teisėjų ar pavieniai šauksmai. Jeigu jame nebūtų be reikalo naudojamas garsiakalbis (tokiai kaip mūsų tribūnai jo iš viso nereikia) ir plastikinės dūdelės (kiek nesutarimų dėl tų dūdelių tribūnos viduj yra buvę). Galiausiai, jeigu tai būtų ne sėdintis, o stovintis sektorius. Telšiuose to supratimo nedaug ir daugiau nebus, kol šito nepanorės didesnis tribūnos žmonių kiekis. Bet savaime taip irgi nenutiks, kažkas turi stengtis, sakyti. Taip ir įsisuki į tą ratą, kai vis tiek „aiškini“. Ir jautiesi labai dėkingas tave palaikantiems tribūnos bičiuliams.
Žinau, kad geriausiai veikia asmeninis pavyzdys, kad geriau ne šnekėti, o daryti. Bet kai imiesi iniciatyvos, neužtenka tą daryti vienose atskirai paimtose rungtynėse. Nes po savaitės, o kartais ir vos už keleto dienų „Džiugas“ žais naują mačą. Tada dar naują. Tada dar kitos rungtynės. Ir taip visą sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki lapkričio. Su beveik dvidešimt išvykų per metus, kurios kainuoja laiką ir truputį išlaidų. Šiemetis sezonas išvis prasidėjo žiemai dar nesibaigus. Patikėkit, sunku, kuomet po kiekvieno mačo grįžti namo prarėkęs balsą, vaikštai užkimęs kelias dienas, galvodamas, kaip negerai balso stygoms, dažnu atveju ir galvodamas, kad tribūna vis tiek neskambėjo taip, kaip galėtų. Ateina mintys, kad galėtum tiesiog sėdėti ir žiūrėti futbolą kaip „normalūs“ žmonės arba išvis nevažiuoti į išvykas. Bet kas, jei ne tu? Nors iš tikrųjų „Džiugo“ fanų tribūna šia prasme stipri, nepriklausoma nuo jokio atskirai paimto žmogaus.
Bet nekeista, kad tikrai aktyvių fanų Telšiuose nedaug. Vos ne pusę aktyvaus branduolio sudaro kelių varniškių grupelė. Sulaukiam nemažai pagyrų. Žinau, kad tie, kurie esam, esam verti pagarbos, nors toli gražu ne visada mums pavyksta sukurti tą futbolo atmosferą tribūnoje. Turime malonumą, kai žaidėjai ir treneriai po kiekvienų rungtynių prieina padėkoti už palaikymą. Būna ir kad prieš mačą prieina išvykose prie mūsų tribūnos. Pamažu formuojasi su žaidėjais ir treneriais bendri ritualai, pavyzdžiui, pergalės šokis po laimėtų „Džiugo“ rungtynių. Jau ne tik Ice ice baby futbolininkų rūbinėje, bet ir aikštėje bei tribūnoje vienu metu, komanda ir fanai.
Sulaukiam ir kritikos iš pasyvesnių saviškių, jog ne taip, ne tą, negerai mes dainuojam ir išvis esam kažkokie ne tokie. Būna, ta kritika motyvuota. Būna, žmonės tiesiog nežino, ką šneka.
16.
Įdomiausia, kad negaliu atsakyti į klausimą, kiek iš viso yra „Džiugo“ fanų? Yra žmonės, kurie važiuoja į daugelį išvykų, bet niekada neprisijungia prie palaikymo, niekada neateina į mūsų sektorių namų rungtynėse. Yra žmonės, kurie visada ateina į sektorių Telšiuose, būna jame garsūs, bet niekada ar beveik niekada nevažiuoja į išvykas. Yra žmonės, kurie aktyvūs internete, bet dėl daugelio priežasčių retai būna rungtynėse. Yra ateinantys į stadioną, bet pasitraukę nuošaliau nuo aktyviosios tribūnos, kuomet iš komandos išėjo kokie nors jų draugai ar giminaičiai. Yra daugiau kaip du tūkstančiai uždaros feisbuko grupės „Džiugo fanai“ narių. Yra keliasdešimt uždaros mesengerio grupelės „Džiugo fanai“ narių. Yra dar viena internetinė „Džiugo“ fanų grupė, nežinau kokio didumo, neįsivaizduoju kaip besivadinanti, atsiradusi šį pavasarį dėl vidinių tribūnos nesutarimų. Ir yra kokie 400-500 nuolatinių ištikimų Telšių stadiono lankytojų. Ir dar koks tūkstantis-pusantro ateinančių per sezoną kartą kitą į rungtynes, kas ir lemia pastarųjų kelių metų maždaug 700-900 žiūrovų stadiono lankomumo vidurkį. Yra keli-keliolika žmonių, kurie kuriame garsą, reguliariai važiuojam į išvykas, mosuojame vėliavom.
Pastaruosius ir laikau judėjimo branduoliu, nes ištikimiausi fanai vis tiek yra tie, kas visada kartu su komanda, pergalėse ir pralaimėjimuose, kas ateina ne tik pasėdėti. Bet „Džiugo“ fanų yra žymiai daugiau. Ne tik Telšiuose. Keletas telšiškių „Džiugo“ aistruolių gyvena Vilniuje, Kaune. Į kai kurias mūsų rungtynes būna, atvažiuoja žmonės iš Jurbarko. Yra neįtikėtinas argentinietis Cristianas, jaunuolis iš Mar del Platos, atvykęs į „Džiugo“ mačą gyvai iš kitos Žemės rutulio pusės su paties pasisiūta Argentinos vėliava ir mūsų futbolo klubo logotipu su lietuvišku užrašu „13 tūkstančių kilometrų dėl jūsų, džiugiečiai“.
Ir kai matai visa tai, esi tame, kai grįžti kartais po nuostabių pergalių į gimtąjį miestą, tada negaila to prarėkto balso. Nes būna, kad išgyveni tokias akimirkas, kuomet atrodo, kad rytoj tebūnie kas tik nori, bet dabar visa širdimi dainuoji, šauki, skanduoji kažką, kad tik „Džiugas“ laimėtų. Matyt, dėl tokių momentų ir važiuojam tuos tūkstančius kilometrų visur, kur žaidžia mitinio Telšių įkūrėjo vardu pavadinta komanda.
17.
Aišku, ne visada grįžimai iš kituose miestuose vykstančių mačų būna tokie. Būna, sėdim mikroautobuse užkimę, dažniausiai dauguma blaivūs, bet yra mėgstančių ne tik alaus paragauti. Įsivaizduojat, turbūt, kaip smagu blaiviems klausytis girtų bičiulių „diskusijų“, kuomet tūkstantąjį kartą skamba tas pats per tą patį, o ir apmąstymų argumentacija atitinkama. Kuomet tokiose „diskusijose“ kyla diskutuotojų nesutarimai. Esam tokioj kelionėje turėję svetimame mieste trumpam sustojus pasiklydusį jaunuolį. Jaunuolis atsirado, bet buvo tokios būklės, kad per rungtynių pertrauką liūdėjo „kad pralaimėjom“, antrą kėlinį, varžovams keliant kampinį prie „Džiugo“ vartų, šeimininkų publikai ėmus skanduoti „Įvartį, įvartį“, irgi ėmė skanduoti „įvartį, įvartį“, o po mačo ruošėsi širdingai linkėti mums gero kelio namo.
Būna, kvailystei nereikia nė alkoholio. Užpernykštį pavasarį, grįždami namo po Gargžduose laimėtų rungtynių prieš „Bangą“, sustojome degalinėje prie Plungės. Nežinau kodėl, bet toje degalinėje prekiaujama fejerverkais. Vienas mūsiškių jų ten ne tik nusipirko, bet sumanė čia pat ir iššauti „Džiugo“ pergalės proga. Kažkas jam ten nepavyko, tai tie fejerverkai pradėjo lakstyti pažeme. Laimė, visi pro šalį, per vidurį tarp mūsų, stoviniavusių prie mikroautobuso, degalinės pastato ir už kokių dešimt žingsnių buvusios stacionarios cisternos ir kolonėlių.
Būta tada išgąsčio. Tebeturiu striukę, kurios rankovėje liko skylutė nuo šalia praskridusios žiežirbos. Prisimenu pokalbius, jau artėjant prie gimtojo miesto, atlėgus kiek suvokimui, kas galėjo nutikti, kaip būtume nuskambėję visoje šalyje, kad grįždami „Džiugo“ fanai susprogdino pakeliui degalinę. Neįsivaizduoju, ar tikrai buvo realu ką susprogdinti, bet jei išties taip, matyt, ir patys būtume lėkę į orą.
Būna ir futbolinių-kultūrinių išvykų. Taip praėjusiais metais važiuodami į taurės mačą Naujojoje Akmenėje pakeliui atradom nepaprasto grožio aštuonioliktame amžiuje statytą Šiaudinės kaimelio bažnyčią, paminklą Simonui Daukantui Papilės miestelyje. Tas paminklas kartu su visai kitoje šalies pusėje, Lazdijų rajone prie Vainežerio stovinčia skulptūra Emilijai Pliaterytei (ją, tiesa, aplankiau ne futbolo proga), man yra vieni įspūdingiausių istorinėms asmenybėms skirtų paminklų Lietuvoje.
Futbolo proga kartais aplankai, apžiūri tokias vietas, į kurias arba kitaip greičiausiai nenuvažiuotum, arba jos tiesiog toli nuo Telšių, ar pernelyg nuošaliai nuo kelių, kuriais kitokiais reikalais papuola važiuoti. Taip pirmąsyk apvaikščiojom mažą Širvintų miestelį, Marijampolės senamiestį ir Poezijos parką, visokias apžvalgos aikšteles su vaizdu į Nemuno kilpas pakeliui į Alytų. O šiemet palaipiojom po Kernavės piliakalnius, pagaliau apėjom Raudondvario dvarą.
Bet didžioji dalis išvykų būna tiesiai į stadioną. Nors mūsų elitinės lygos geografija gan pusėtina, bent jau lyginant su kitomis Baltijos šalimis, kur vos ne pusę jų nacionalinių čempionatų dalyvių sudaro komandos iš Rygos arba Talino, vis tiek važiuoji į jau daug kartų lankytus miestus, į pažįstamus stadionus. Dažniausiai tenka važiuoti į kitą šalies pusę, nes telšiškio pasąmonėje tiek Kaunas, tiek Vilnius ar pietų Lietuvos miestai (juose susitelkusi didesnė dalis lygos komandų) yra „kažkur kitam gale Lietuvos“.
18.
Skirtingi tie Lietuvos stadionai. Nuo Panevėžio, su draugiškiausiais apsauginiais, draugiška svečiams vietine publika (panevėžiečiai žiūrovai sykį net mums, „Džiugo“ fanams, yra paploję), bet labiausiai nušiurusiu, labiausiai apleistu visoje lygoje stadionu. Iki „Dariaus ir Girėno“ stadiono Kaune, kuriame gražu, bet vietinių fanų tai būna, tai ne. Nuo Vilniaus, kuris iki šiol (dar) neturi normalaus stadiono, bet turi geriausią lygoje futbolo atmosferą ir, sakyčiau, labai pozityvią, draugišką vietinių publiką, iki Šiaulių, į kuriuos privažiuoja 70-100 telšiškių, bet niekada iš mūsų pusės nebūna gero palaikymo, o dažnai ir rungtynės „Džiugui“ susiklosto nevykėliškai.
Įdomu, kad ne kartą esam su tribūnos bičiuliais kalbėję, jog išvykų mačai palaikymo kokybės prasme mums dažnai būna geresni nei namuose vykstančios rungtynės. Kita vertus, ir blogiausi, labiausiai nevykę garso tribūnoje prasme susitikimai nutinka išvykose. Arba neutraliose aikštėse, kur pastaruosius pavasarius Telšių komandai kartais tenka žaisti nominalias namų rungtynes. Nepamenu, kad neutralioje aikštėje bent kartą būtume sukūrę gerą palaikymą. Šiemetiniai tokie pavasario mačai Gargžduose prieš FA „Šiauliai“ klubą ir Klaipėdoje prieš Vilniaus „Žalgirį“ palaikymo kokybės prasme tribūnai buvo prasčiausi per visą sezoną.
19.
1985 m. vasarą pirmąsyk, dar vaikas, pusbrolio paskatintas, per televiziją žiūrėjau, kaip „Žalgiris“ rungiasi prieš tuomečio Dnepropetrovsko „Dneprą“. Tebebuvo nuobodoka, bet tų pačių metų rudenį, sėdėdamas prieš televizorių, džiūgavau, kuomet Viačeslavas Sukristovas galva įmušė pergalingą įvartį į Voronežo „Fakelo“ vartus. Po kelių mėnesių jau laukiau naujo sezono ir man pirmojo pasaulio futbolo čempionato. Mažai ta birželį tepamačiau rungtynių iš Meksikos, kurioje dėl laiko skirtumo daugelis mačų prasidėdavo, kuomet tėvai liepdavo eiti miegoti. 1986 m. balandį ir pats pirmąsyk nuėjau futbolo žiūrėti į stadioną. Supainiojau rungtynių dienas, todėl pasėdėjęs kurį laiką tuščioje tribūnoje, supratau, kad nieko nepamatysiu. Bet vis tiek tą balandį, tik jau kitą savaitgalį, susižavėjęs žiūrėjau, kaip „Mastis“ nugali Radviliškio „Techniką“.
Praėjo beveik dešimtmetis, kol pirmąkart gyvai pamačiau tribūnoje plevėsuojančias vėliavas. Iš pradžių, 1993 m. rudenį tai buvo Vilniaus „Žalgirio“ fanai (nieko įspūdingo. Tiesiog keliolika žmonių ir viena vėliava bei keliskart per abu kėlinius paskanduota „Žalgiris“, „Žalgiris“). Po to kauniečiai, šiauliečiai. Dar po kelių metų jau Vilniuje ėjau žiūrėti čia aprašytų fanų iš Škotijos.
Nuo tada prabėgo daugybė gyvenimo įvykių, smarkiai ir daug kartų keitėsi mano futbolo suvokimas. Bet tebėra jaunystėje atsiradusi svajonė, kad gimtajame mieste įsitvirtintų stipresnė futbolo kultūra, kad telšiškiams labiau suprantamas, labiau priimtinas taptų ultrų požiūris į komandos palaikymą. Kad stadione skambėtų darniai atliekamos vietinių fanų dainos, gatvių žibintai būtų nuklijuoti „Džiugo“ lipdukais, o ten, kur tai dera, mieste matytųsi FC „Džiugo“ tematikos grafičiai. Kad ant Zakso kalno atsirastų stacionarus, iš kitos ežero pusės matomas užrašas FC „Džiugas“. Ir kad aktyvioje tribūnoje daugėtų jaunimo.
20.
Banalu, bet tiesa, kad reikia ir pačiam stengtis, jei nori, kad svajonės virstų tikrove.
Telšiai. 2026 liepa-rugpjūtis