Rugpjūčio 8 d. Karūžiškėje, Laukuvos sen., bus paminėtas Lietuvos radijo 100-metis, o taip pat Lietuvos kariuomenės Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Šilalės savanorių kuopos įkūrimo ir Šilalės šaulių kuopos atkūrimo 35-osios metinės. Šis jungtinis renginys vyks šalia paties Medvėgalio, prie atkurtosios Žemaičių apygardos partizanų vadavietės bei Karūžiškės dvare, kurio savininkais yra buvusi Radijo įkūrėjo Alfonso Jurskio ir Onos Tallat-Kelpšaitės šeima. A. Jurskio 60-ųjų mirties metinių proga dvaro kapinaitėse, esančiose ant didžiausio Žemaitijos kalno, bus aukojamos šv. Mišios, bus prisiminti mirę kariai, šauliai, Lietuvos laisvės gynėjai.
Prie Lietuvos radijo 100-čio paminėjimo Karūžiškėje prisidėjo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Varnių vyskupo M. Valančiaus bendruomenė, Vytauto Didžiojo karo muziejus, šaulius ir savanorius vienijanti Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjunga, radijo aparatų kolekcininkas Juozas Rušinskas, Karūžiškės dvaras.
Antanas Ivinskis
Iki prabylant radijui Lietuvoje
Italų inžinierius G. Marconi’s, panaudojęs Rumkorfo ritę, kaip siųstuvą, ir Branly’o kohererį, kaip imtuvą, 1896 m. perdavė signalus iš pradžių 1,5 km, o vėliau ir didesniu atstumu. Tais metais Marconi’s patentavo bevielį telegrafą, todėl 1896-ieji laikomi radijo bei radiotechnikos gimimo metais.
1899 m. G. Marconi’s bevieliu ryšiu sujungė Angliją su Prancūzija. 1903 m. pirmoji radiograma iš Amerikos pasiekė Angliją. O 1907 m. spalio mėn. 17 d. įrengtos transatlantinio ryšio radijo stotys Clifden (Airijoje) ir Glace-Bay (Kanadoje), panaudojant jas viešajai korespondencijai. 1910 m. atidaryta Eifelio bokšto radijo stotis Paryžiuje.
XX a. I deš. Europą bevieliu ryšiu sujungus su Naujuoju Pasauliu, ir visi keleiviniai laivai aprūpinti radijo stotimis.
Pirmoji radiofoninė stotis paleista veikti 1921 m. Amerikoje. Europoje 1922 m. La Tour Eiffel reguliariai pradeda siųsti radiofoninę programą.
Lietuvos radijo pradžia
Lietuvoje tik 1926 m. birželio 12 d. „Radijo Kaunas“ prabyla lietuvišku žodžiu: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Šiuos žodžius patikėta ištarti radijo elektrotechnikui vyr. leitenantui Petrui Speičiui. Ši data laikoma oficialia radijo pradžia Lietuvoje.
Radiofonui panaudota iš anksčiau likusi kariniams tikslams skirta Kauno radijo stotis Žaliakalnyje (ant Vytauto kalno). Ji galėjo veikti radijo telegrafiniu ir telefoniniu režimais. Pirmoji studija buvo įsikūrusi pačiame radiofono pastate. Pirmoji pranešimų studija buvo paprasta telefono būdelė, kurios sienos izoliavo garsą.
1930 m. Kauno radijo stotis iš Krašto apsaugos ministerijos perduota Susisiekimo ministerijai.
1936 m. gegužės 28 d. Lietuvos radijas prabilo iš Klaipėdos, o nuo 1939 m. spalio 29 d. prasidėjo transliacijos ir iš Vilniaus.
Kauno radiofonas
Iš pradžių Kauno radiofonas buvo pavaldus Radijo stoties viršininkui – radiotechnikos inžinieriui ir karininkui Alfonsui Jurskiui. Todėl neabejotina, koks reikšmingas Radijo kūrimui ir jo veiklos pradžiai buvo Lietuvos kariuomenės vaidmuo. 1927 m. kovo 19 d. buvo įkurtas Radijo komitetas, kurį sudarė vadovas rašytojas Liudas Gira, nariai Petras Babickas (diktorius), Valentinas Gustainis, Antanas Jakobas, Viktoras Jocaitis, Alfonsas Jurskis, Aleksandras Kačanauskas, Vladas Nagevičius, Justas Paleckis, Juozas Tallat Kelpša ir kt. Radiofono institucija savarankiškai pradėjo veikti 1927 m. spalį, o 1929 m. priėmus Lietuvos Valstybės radiofono įstatymą, ji buvo suvalstybinta ir iki 1938 m. pavaldi Švietimo ministerijai, 1938-1939 m. – Visuomeninio darbo valdybai, o nuo 1939 m. – ministrui pirmininkui. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, Lietuvos radiofonas tapo SSRS sąjunginio radijo padaliniu.
Lietuvos Radiofono vadovai: Alfonsas Jurskis (1926-1929); Antanas Sutkus (1929-1934); Juozas Bieliūnas (1934-1938); Eduardas Zabarauskas (1938-1940).
Pirmuoju nuolatiniu Valstybės radiofono pranešėju ir programų vedėju A. Jurskis pakvietė būti Petrą Babicką. Jis ne tik skaitė žinias, bet ir kūrė pirmąsias laidas vaikams, prisistatydavo „Radijo dėdės“ pseudonimu.
Radijo programa
Iš pradžių buvo transliuojamos žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. 1926 m. rudenį suorganizuojamas nuolatinis Lietuvos radiofono orkestras ir nuo lapkričio mėn. perduodama įvairi radijo programa, kuri skelbiama daugumoje užsienio radijo žurnalų.
Vėliau pradėtos rengti teminės radijo valandėlės ūkininkams, vaikams, policijai, kariuomenei, šauliams, skautams ir kt., spaudos apžvalga, literatūros vakarai, aktorių humoristiniai pasirodymai (Pupų Dėdė, Linksmieji broliai ir kt.), radijo teatras. Transliuotos šv. Mišios, valstybinių švenčių minėjimai, sporto renginiai, žymių dainininkų ir muzikantų koncertai, operos. Meninė programa sudarė apie 50 proc. Nuo 1926 iki 1940 m. veikė Kauno radiofono simfoninis orkestras.
Alfonsas Jurskis (1894-1966), radijo ryšio pradininkas Lietuvoje
Gimė Akmenytėje, Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1912 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) realinę mokyklą. 1912-1916 m. Petrapilio politechnikos institute studijavo elektromechaniką. Persikėlęs į Archangelską, tarnavo radistu ledlaužiuose.
1919 m. lapkričio 1 d. grįžo į Lietuvą, įstojo į kariuomenę, tarnavo Elektrotechnikos batalione.
1924 m. baigė Aukštąją elektrotechnikos mokyklą Paryžiuje. Grįžęs įsteigė Radijo laboratoriją ir jai vadovavo.
1926 m. įkūrė Kauno radijo stotį ir iki 1929 m. kovo buvo jos viršininku, 1927-1929 Radijo tarybos sekretorius.
1927-1940 Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, vėliau docentas ir Radijo katedros vedėjas.
1940 m. gruodžio 31 d. paleistas į atsargą ir paskirtas į Vilnių Technologijos fakulteto prodekanu. Juo buvo iki pasitraukimo į Vakarus 1944 m.
A. Jurskis parašė vadovėlius „Radiotechnika“ (1927), „Elektrotechnika“ (1927), „Radiotelefonijos pagrindai“ (1929). Straipsnius „Kreipiamoji radiotelegrafija ir radiogoniometrija“ („Mūsų Žinynas“ VIII t.), „Akustika ir patalpų įgarsinimas“ („Inžinieriaus Kelias“, 1947, Nr. 7), „Mūsų galingoji radijo stotis“ (Lietuva 1926). Bendradarbiavo „Karyje“, „Karde“, „Bangose“, „Lietuvoje“, „Mūsų Rytojuje“.
1944 m. spalį iš Karūžiškės dvaro šalia Medvėgalio su šeima pasitraukė į Vokietiją. Augsburge buvo aukštesniosios mokyklos direktorius ir lektorius, o Nürtingene – Aukštesniosios technikos mokyklos radiotechnikos lektorius.
1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Filadelfijoje, dėstė Templio universiteto Technikos institute. Aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės ir inžinierių sąjungos (ALIS) veikloje, paskelbė žymesnius straipsnius: „Radijo penkiasdešimtmetis“ („Inžinieriaus kelias“, 1946), „Mažiau kalkuliacijos, daugiau kontempliacijos“ („Mano pasaulėžiūra“, 1958), „Įžiūrėjau nelygstamą išmintį ir tiesą“ („Laiškai lietuviams“, 1966).
„Radijo stoties tarnautojai, (…) atsisveikindamas ir palikdamas Tamstas prie to paties darbo objekto, linkiu ir ateityje sėkmingai pasidarbuoti šią jauną technikos šaką Tėvynės labui bevystant“ (A. Jurskis).
„Didžiausias mano gyvenimo posūkis įvyko 1926 m. vasarą. Neturėdamas lėšų studijoms universitete tęsti, mokytojavau Jurbarko progimnazijoje. Ten mes, sutelkę 2000 litų, nusipirkome radijo priimtuvą. Jo dėka pirmą kartą išgirdau radijo bangomis tartą lietuvišką žodį iš Kauno. Kalbėtojas skaitė ELTOS žinias labai netaisyklingai ištardamas svetimtaučių pavardes. Nuvažiavęs į Kauną, aplankiau radijo stoties viršininką pulk. A. Jurskį ir galbūt per „stačiai“ pakritikavau kalbėtojo tarseną. – Tai kalbėk tamsta geriau!“ – atšovė viršininkas. – O kodėl ne, – atsakiau. Jis labai nustebo, kad kažkoks jaunuolis iš Jurbarko drįsta kištis ne į savo reikalus ir… pakvietė išgerti arbatos. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad radijo stotis pastatyta radijo telegrafijos tikslams. Jis neturi etato radiofono programai ir, jei aš sutiksiu, jis galės mane priimti tarnybon ekspeditoriaus etatan su 150 litų mėnesinės algos (Jurbarke uždirbau 350 Lt.). Sutikau. Nemaniau tada, kad šis vizitas bus pradžia didžios bičiulystės su pulk. Jurskiu ir jo šeima, kad kalbėdamas tūkstančiams lietuvių ūkininkų į ausį (aparatai buvo su ausinėmis, garsiakalbiai buvo labai brangūs ir reti), būsiu pripažintas kaip šeimos narys“ (Iš H. Paulausko pokalbio su P. Babicku publikuoto „Tėviškės žiburiuose“).
„Savo akimis mačiau Tėvų ir giminių džiaugsmą kylant ir stiprėjant Lietuvos valstybei, prie kurios jie prisidėjo nesavanaudišku indėliu“ (dukra Sniega Marija Jurskytė, 2010).
„Ką apčiuopiame, ką matome, ką užuodžiame, ką atsveriame bei išmatuojame, viskas tik reliatyvu ir toli nuo tikrovės“ (A. Jurskis, 1966).