Į Telšių saleziečių bendruomenę atvyko naujas narys – iš Lenkijos kilęs 32-ejų salezietis kunigas Michał Cebulski SDB, lietuviškai – Mykolas. Beveik dvejus su puse metų tarnavęs Vilniuje, jis pradeda naują gyvenimo ir tarnystės etapą Žemaitijoje. Telšiuose kunigas Mykolas prisidės prie sielovados vyskupo Vincento Borisevičiaus gimnazijoje ir pakeis kunigą Massimo Bianco SDB.
Plačiai besišypsantis, puikiai lietuviškai kalbantis ir žmonėmis besidomintis kunigas į Telšius ateina su smalsumu pažinti naują kraštą. Kol kas vienintelis dalykas, kurio jis dar neišmoko, – žemaičių kalba.
Ernesta Dačkevičienė
Kelias prasidėjo Silezijoje
Kunigas Mykolas gimė ir augo Chorzówe (Hožuve), Silezijos regione. Jis – vidurinysis iš trijų brolių. Gimtojo krašto nepamiršta, tačiau svarbiausius dalykus, kuriuos iš jo atsineša į savo gyvenimą, sieja ne tiek su vieta, kiek su žmonėmis.
Mykolo tikėjimo kelias prasidėjo šeimoje ir parapijoje. Į bažnyčią kartu su tėvais jis eidavo nuo mažens, o santykis su Dievu šeimoje buvo natūrali gyvenimo dalis. Vėliau ypatingą reikšmę įgijo saleziečių mokykla, kurioje vaikinas atrado ne tik bendrystę, draugystę ir mėgstamą aplinką, bet ir savo pašaukimo kelią. Būtent ten patyrė ypatingą mokinių, mokytojų ir saleziečių bendrystę.
„Visada tame yra kažkokia nesuprantama paslaptis“, – apie kunigystės pašaukimą sako jis. Pasak kunigo, jo širdyje visada buvo Dievas – maldoje, Šventojo Rašto apmąstymuose, kasdienybėje. Ilgainiui atsirado noras tuo santykiu dalytis ir padėti kitiems atrasti Dievą. „Esu dėkingas savo parapijai ir žmonėms, su kuriais galėjau augti, geriau suprasti tikėjimą, kurti bendrystę ir draugystę“, – apie savo kelio pradžią pasakoja kunigas.
Misijos išmokė nebijoti kitos šalies
Tapęs saleziečiu, Mykolas savo gyvenimą vis labiau susiejo su jaunimu ir misijomis. Lenkijoje jis ruošėsi kunigystei, o po šventimų gana greitai išvyko tarnauti užsienyje. Saleziečių formacijoje svarbi vieta tenka praktikai, todėl kunigui teko gyventi ir tarnauti Airijoje, Italijoje.
Šios patirtys padėjo suprasti, kad namai nebūtinai turi būti viena konkreti vieta. Galima prisitaikyti prie kitos kultūros, mokytis naujos kalbos ir kurti santykį su žmonėmis, kurie užaugo visai kitokioje aplinkoje. „Supratau, kad galiu gyventi ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje. Kad išmokti naują kalbą nėra taip sunku“, – prisimena jis.
Lietuva į jo gyvenimą atėjo kaip viena iš galimų misionieriaus paskyrimo vietų. Saleziečių bendruomenėje kasmet yra brolių ir kunigų, pasiryžusių išvykti tarnauti kitur, o galutinį sprendimą, kur jie bus siunčiami, priima vyresnieji. Mykolas norėjo likti Europoje, o Lietuvoje tuo metu buvo reikalingas kunigas, galintis tarnauti lenkų bendruomenėje.
Taip jis atsidūrė Vilniuje. Ten praleido beveik dvejus su puse metų – dvikalbėje parapijoje mokėsi ne tik tarnauti, bet ir gyventi tarp skirtingų kalbų bei kultūrų.
Lietuvių kalbos mokymasis tapo atskiru nuotykiu. Iš pradžių kunigas lankė kalbos kursus parapijoje, vėliau užsirašė į Vilniaus universiteto užsieniečiams skirtus lietuvių kalbos kursus ir juos lankė kasdien.
Paklaustas, ar sunku buvo išmokti lietuviškai, Mykolas nusijuokia: esą apie tai galės pasakyti tada, kai išmoks. Lietuvių kalba, jo manymu, tikrai nėra lengva. Vis dėlto šiandien jis lietuviškai kalba puikiai.
„Svarbiausia būti su žmonėmis“
Vilniaus patirtis kunigui buvo svarbi ne tik dėl kalbos. Gyvendamas tarp dviejų tautinių bendruomenių, jis iš arti patyrė, kiek daug gali reikšti kalba, kultūra ir skirtingi žmonių įpročiai. Tačiau labiausiai jį Lietuvoje nustebino žmonių šiluma. „Labai noriu padėti jaunimui atrasti tikėjimą, išmokyti asmeniškai kalbėti su Dievu“, – apie savo tarnystės kryptį sako kunigas.
Būtent jaunimas yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių Mykolas su džiaugsmu žengia į naująjį etapą Telšiuose. Saleziečių misijos esmė – būti kartu su jaunais žmonėmis, lydėti juos, padėti augti ir ieškoti savo kelio. Todėl persikėlimas iš Vilniaus į Telšius jo negąsdina. Nors čia nebus jam įprastos lenkų bendruomenės, Mykolas įsitikinęs, kad svarbiausia ne kalba, o žmogus. „Pagalvojau, kad ta kalba nėra tokia svarbi. Svarbiausia būti su žmonėmis ir kalbėti jų kalba – širdies kalba“, – sako jis.
Jo paties maldos kalba taip pat įvairi. Mintyse kunigas meldžiasi lenkiškai, o garsiai – priklausomai nuo aplinkos – lietuviškai, itališkai ar kita kalba. Jam svarbiausia pats santykis, o ne forma.
Žemaičiai nustebino širdingumu
Prieš atvykdamas į Telšius Mykolas apie Žemaitiją žinojo nedaug. Pirmosios patirtys jau spėjo palikti labai gerą įspūdį. Jį sužavėjo pats miestas, jo aplinka ir, žinoma, ežeras miesto centre. Tačiau labiausiai – žmonės.
Dar prieš oficialiai pradėdamas savo tarnystę Telšiuose, kunigas turėjo progą tris savaites praleisti stovykloje. Būtent ten jis iš arčiau susipažino su žemaičiais ir jų bendravimo būdu. „Žemaičiai pasirodė labiau širdingi, atviresni, jautresni“, – savo įspūdžiais dalijasi Mykolas. Jam patiko tai, kad žmonės nebijo parodyti jausmų. Susitikdami apsikabina, išsiskirdami taip pat nori būti arčiau. Ypač atvirai savo emocijas rodo vaikai. O vakarai prie laužo, kai žmonės kalbasi nuoširdžiai ir iš širdies, kunigui tapo vienu gražiausių naujosios aplinkos atradimų.
Kol kas žemaitiškų žodžių jo žodyne nėra daug. Jis juos bando lyginti su lenkiškais, ieško panašumų, tačiau kol kas žemaičių kalbos mokymosi planas dar tik ateityje. Galbūt tai bus vienas iš pirmųjų naujų iššūkių Telšiuose.
„Esu atviras susipažinti“
Paklaustas, ko labiausiai laukia naujame mieste, nedvejodamas atsakė, jog pirmiausia – galimybės būti su jaunimu. Jis norėtų, kad Telšiuose atsirastų erdvė, kurioje jauni žmonės galėtų tiesiog susitikti, pabūti kartu ir augti. Ne tik kaip krikščionys, bet ir kaip asmenybės. Vieta, kurioje nereikėtų bijoti būti savimi, pasakyti, kad kažkas sunku, ar paprašyti pagalbos. Tai, ko gero, geriausiai atspindi ir paties kunigo požiūrį į tarnystę. Jis nori ne tiek kalbėti jaunimui, kiek būti šalia jo. „Esu atviras susipažinti“, – trumpai apie save Telšių žmonėms sako Mykolas.
O jeigu po metų telšiškiai sakytų, kad jau gerai pažįsta kunigą Mykolą, jis norėtų, kad apie jį būtų sakoma labai paprastai: tai žmogus, su kuriuo galima kalbėtis bet kada ir apie bet ką, kad tai žmogus, kuris padeda sutikti Dievą. „Norėčiau, kad žmonės mane matytų kaip atvirą ir širdimi, ir siela“, – sako jis.
Dviratis, kelionės ir šaltibarščiai
Be kunigo rūbo Mykolas yra paprastas, smalsus žmogus, mėgstantis keliauti ir pažinti pasaulį. Laisvalaikiu jis turistauja, važinėja dviračiu, aplanko artimesnius kraštus.
Jam patinka įvairus maistas, o lietuviška virtuvė pasirodė gana artima lenkiškai. Ragavo ir žemaičių blynų, ir cepelinų, o ypatingą vietą jo skonių žemėlapyje jau spėjo užimti šaltibarščiai. „Šaltibarščiai man labai patiko“, – prisipažįsta kunigas.
Tad yra nemažai dalykų, dėl kurių Lietuva jau spėjo tapti sava. Dabar belieka prisijaukinti Telšius – ir, žinoma, žemaičių kalbą.
„Džiaugiuosi, kad esame abu“
Kunigo Mykolo atėjimas svarbus ne tik jam pačiam. Naujuoju bendruomenės nariu džiaugiasi ir kunigas Ryan Oliver Bautista.
Iš Filipinų kilęs salezietis į Lietuvą atvyko taip pat kaip misionierius – vyresniojo saleziečių rektoriaus paskyrimu. Lietuva jam tapo pirmąja vieta, kurioje jis gyveno už savo gimtojo krašto ribų. Telšiuose jis jaučiasi kaip namuose. „Žmonės čia, mano manymu, labai dori. Jie man padeda augti“, – sako kunigas Ryan.
Jam patinka Lietuva, jos kultūra, žmonės, o tarp mėgstamiausių dalykų neabejotinai yra krepšinis ir lietuviškas maistas. Ypač – bulviniai ir žemaičių blynai.
Apie Mykolą jis kalba ne kaip apie tiesiog naują kolegą, bet kaip apie dovaną bendruomenei. „Man tai nauja patirtis. Džiaugiuosi, kad esame abu – man tai dovana. Ir jeigu kažką galime padaryti čia gero, tai padarysime kartu“, – sako kunigas Ryan.
Jo manymu, Mykolas bendruomenę pirmiausia papildys pačiu savo buvimu. Naujas žmogus reiškia naują patirtį, kitą kultūrą, kitą požiūrį ir naujas galimybes kurti ryšį su jaunimu.
Būti kartu su jaunais žmonėmis
Abiejų kunigų laukia bendras darbas vyskupo Vincento Borisevičiaus gimnazijoje. Kunigas Ryan yra gimnazijos kapelionas, o Mykolas prisijungs kaip kapeliono padėjėjas.
Saleziečiams mokykla nėra vien vieta, kur perduodamos žinios. Jų misijoje svarbus visas žmogus – jo klausimai, džiaugsmai, sunkumai, tikėjimas ir santykis su kitais. „Mes matome ne tik žmogaus kūną, bet ir jo sielą. Taip pat nebūtų sielos be kūno. Tai yra tikras ugdymas“, – apie mokyklos sielovadą kalba kunigas Ryan. Šiame darbe abu kunigai tikisi ne tik lydėti mokinius, bet ir patys kartu su jais augti. O Telšiams tai reiškia naują veidą saleziečių bendruomenėje – jauną, plačiai besišypsantį kunigą iš Lenkijos, kuris jau moka lietuviškai, domisi Žemaitija, mėgsta važinėti dviračiu ir dar tik pradeda atrasti, ką reiškia būti žemaičiu.
Svajonė – vieta, kurioje jaunimas gali būti savimi
Žvelgiant į ateitį, abiejų kunigų svajonės iš esmės sutampa. Jie norėtų, kad Telšių saleziečių bendruomenė būtų vis atviresnė jaunam žmogui ir padėtų jam atrasti savo pašaukimą.
Kunigas Ryan svajoja, kad jauni žmonės atrastų meilę Dievui ir drąsiau ieškotų savo gyvenimo kelio. Džiaugiasi, kad saleziečių bendruomenė Lietuvoje auga, – Italijoje tapti saleziečiais ruošiasi dar du jauni lietuviai iš Vilniaus, o ateityje norėtų juos matyti ir Telšiuose.
Mykolo svajonė labai konkreti – sukurti vietą, į kurią jaunas žmogus galėtų ateiti be baimės. Pabūti, pasikalbėti, susirasti draugų, augti ir suprasti, kad nėra vienas.
Galbūt būtent tai ir bus svarbiausia naujojo kunigo Mykolo dovana Telšiams – ne tik jo gebėjimas kalbėti keliomis kalbomis, ne tik patirtis iš Lenkijos, Italijos, Airijos ir Vilniaus, bet paprastas noras būti šalia žmogaus.
O jo paties žodžiai apie tai, kaip norėtų būti prisimenamas po metų, skamba kaip gražus pažadas naujajai bendruomenei: žmogus, su kuriuo galima pakalbėti bet kada ir apie bet ką.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
