„Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!“

1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.

Alvydas Ivoncius

Maskvėnų ir švedų okupacija
„Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!“ – tai krikščioniška suplikacija (maldavimas), kilusi labai seniai, kai istorijoje ne kartą visos šios negandos būriu užklupdavo žmones. Lietuvos istorijoje šios nelaimės žmones užgriuvo vienu metu ne kartą. Ypač tragiški buvo XVII amžiaus vidurio ir XVIII amžiaus pradžios įvykiai.
Po Žalgirio mūšio 1410 metais liovėsi Vokiečių ordino invazija į Lietuvą. Galutinai grėsmė išnyko 1422 metų Melno sutartimi. Etninėje Lietuvoje prasidėjo turbūt niekada anksčiau neregėtas ilgas taikos laikotarpis, trukęs iki XVII amžiaus pirmosios pusės.
Tačiau rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse bei Abiejų Tautų Respublikai pavaldžioje Livonijoje ramu nebuvo. Čia vyko kovos su maskvėnais, švedais, totoriais. Po virtinės pergalingų mūšių prieš Maskvos carystę, XVII amžiaus pirmojoje pusėje prasidėjo nesėkmės. Maskvėnai viena po kitos atplėšė rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, o švedai skverbėsi į Livoniją. Galiausiai 1654 metais prasidėjo dar vienas karas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos carystės. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei šis karas buvo ne tik nesėkmingas, bet ir pragaištingas. Gausios rusų pajėgos įsiveržė į valstybę, priartėjo prie Vilniaus ir čia sumušė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę. Pirmą kartą savo istorijoje Vilnius buvo okupuotas. Vilniuje maskvėnai plėšikavo, degino, žudė, prievartavo.
Maskvėnai okupavo ir dalį Lietuvos į vakarus nuo Vilniaus, užėmė net Kauną. Lietuvos bajorai nebematė kitos išeities, kaip pasiduoti Švedijai, prašydami jos globos. Juo labiau, kad Švedija užgrobė beveik visą Lenkiją ir tikėtis jos paramos kovoje su maskvėnais nebebuvo įmanoma. Kėdainiuose susirinkę bajorai 1655 metų spalio 20 dieną su Švedijos atstovais pasirašė sutartį, pagal kurią nutraukiama Liublino unijos sutartis su Lenkija, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Švedijos karalius. Lietuvos bajorų viltys, kad jie liks Švedijos protektoratu tapusioje valstybėje visateisiais piliečiais, nepasitvirtino. Sutarties Švedijos karalius nepatvirtino, ji buvo reikalinga vien tam, kad švedai be kovos įsitvirtintų Žemaitijoje, Breslaujos, Ukmergės, Upytės apskrityse, dalyje Kauno ir Trakų apskričių – žemėse, kurių nespėjo užgrobti maskvėnai.
Gana greitai Lietuvos bajorai ir valstiečiai suprato, kad švedai elgiasi kaip okupantai. Jie reikalavo mokesčių ir maisto kariuomenei, jos daliniai savivaliavo, o vadovybė neįstengė to sustabdyti. Švedai iš dalies bajorų atiminėjo jų dvarus.
Švedai Žemaitijoje, Breslaujos, Ukmergės, Upytės apskrityse, dalyje Kauno ir Trakų apskričių dislokavo apie 3 tūkst. 500 kareivių. Okupantų savivale labiausiai buvo nepatenkinti smulkieji bajorai ir valstiečiai, kuriuos švedai itin vargino. Mat dažnai švedai kaimuose ir dvaruose buvo išsiskirstę nedideliais būreliais, o gyventojai privalėjo juos išlaikyti.

Sukilimas
Slapta rengtasi sukilimui. Jis prasidėjo greičiausiai šiaurės Lietuvoje, o 1656 metų balandžio 18-27 dienomis Žemaitijoje ir kitose minėtose teritorijoje išsibarsčiusios mažos švedų grupelės buvo sunaikintos. Bajorų paraginti, kaimuose švedus žudė ir valstiečiai. Likusieji paspruko į Šiaulius, tačiau iš čia buvo priversti trauktis į Kuršą dabartinėje Latvijoje. Netrukus, gegužės pabaigoje, iš Jelgavos atvyko Magnuso Gabrieliaus De la Gardžio vadovaujama švedų kariuomenė ir pasiekė Šiaulius. Prie jų įvyko keli labai nesėkmingi sukilėliams mūšiai. Juose dalyvavo ir valstiečiai. Švedai apsupo sukilėlių dalinius, beveik visus žmones išžudė, ypač daug žuvo valstiečių, kadangi jie dalyvavo kaip pėstininkai. Raitelių, bajorų, didžioji dalis spėjo pabėgti. Vienas valstiečių būrys kažkuriame kaime, matyt, norėjo pasiduoti, nekovojo, bet vis vien švedai juos sulig vienu išskerdė. Okupantai sudegino aplinkinius kaimus apie Šiaulius, į nelaisvę paimtus sukilėlius išsivarė kaip vergus į Livoniją, dalį žmonių paleido, kad šie grįžę papasakotų kitiems apie žiaurią švedų rūstybę.
Mūšiuose prie Šiaulių dalyvavo ir Biržuvėnų valsčiaus Viekšnių karališkojo tenuto (dvaro, tijūnijos) tijūno Samuelio Juškevičiaus vadovaujami valstiečiai, kurie, regis, visi žuvo arba buvo paimti į nelaisvę. Tai aprašyta Adolfo Šapokos veikale „1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais“. Dar 1655 metų spalio 14 dieną De la Gardis išdavė Samueliui Juškevičiui apsaugos raštą, kad iš jo valdomos Viekšnių tijūnijos nebus imami pašaras arkliams, maistas, pinigai. Apsaugos raštas nepadėjo. 1656 metų vasario 2 dienos žemaičių bajorų skunde švedų kariuomenės vadui Levenhauptui minima ir Samueliui Juškevičiui padaryta žala. Jį iš tijūnijos išvyti kėsinosi kažkoks švedų karininkas Jonas Viberkas. Prasidėjus sukilimui, Samuelis Juškevičius apginklavo ne tik savo tarnus, bet ir tijūnijos valstiečius. 1658 metais Teodoras Lackis, iš kurio tijūniją Samuelis Juškevičius nuomojosi, norėjo pastarajam iškelti bylą dėl prie Šiaulių pražudytų valstiečių. Teismas pripažino, kad Samuelio Juškevičiaus veiksmai buvo tinkami, nes jis veikė valstybės labui.
Sukilėliams pralaimėjus prie Šiaulių, Josvainiuose, netoliese Kėdainių, pradėjo burtis kita, jau vien bajorų, kariuomenė. Josvainiuose susirinkę bajorai susibūrė į konfederaciją išsirinko vadus, suformavo kariuomenės būrius. Konfederacijos akte pripažįstama, kad bajorai buvo patekę į „viltingą pagaulę“, pasitikėdami švedais. Akte aprašomos skriaudos: kunigai buvo žudomi, bažnyčiose laikytos svetimos tikybos (protestantų) pamaldos, švedai nesilaikė jokių pažadų išsaugoti bajorų laisves ir turtus.
De la Gardžio atvesta kariuomenė buvo priversta trauktis ir netrukus Žemaitija atsikratė švedų jungo. Manoma, kad kovose žuvo apie 3 tūkst. švedų – sukilėlių nuostoliai galbūt buvo didesni, ypač turint omenyje prie Šiaulių išžudytus valstiečius.
Daugelis kaimų, dvarų buvo nusiaubti arba švedų nualinti įvairiausiomis uždėtomis prievolėmis.
Sukilėliai galėjo įveikti švedus, kadangi sukilę lenkai atsikratė jų jungo. Į Žemaitiją grįžo karaliaus valdžia, karinę iniciatyvą perėmė karo vadas Vincentas Gosievskis ir etmonas Povilas Sapiega. Deja, abu varžėsi dėl rinkliavų savoms kariuomenėms Žemaitijoje, sukeldami sąmyšį.
Atsikračius švedų jungo, Žemaitijai iškilo prievolė išlaikyti saviškių kariuomenę, kuri taipogi nevengė savivalės ir plėšikavimo. Aišku, labiausiai kentėjo valstiečiai. Prieita netgi prie to, kad žemaičių vadai ragino savo dalinius sunaikinti plėšikaujančius nuo kariuomenės atskilusius būrelius.
Žemaičiai švedų jungo atsikratė, bet ne bėdų. 1657-1658 metais kilo maro epidemija, pražudžiusi tikriausiai daugiau žmonių nei švedų okupacija. Lyg maža to, tais pačiais metais žiemomis kilo labai dideli šalčiai ir visuotinis badas.
Manoma, kad dėl karų su švedais, Maskvos caryste, maro bei bado Lietuva neteko apie pusės gyventojų. Ir tai šalia XVIII amžiaus pradžios Šiaurės karo bei maro buvo viena Lietuvos valstybės žlugimo priežasčių.

Žemaičių vyskupo dvarų inventoriai
Kokie karo, maro, bado XVII amžiaus viduryje sukelti nuostoliai mūsų, Telšių krašte, tiesioginės informacijos nedaug tėra. Anuomet visuotiniai gyventojų surašymai nebuvo atliekami, bažnyčių mirties metrikų knygos neišliko, kaip ir dauguma privačių bei karališkųjų dvarų inventorių.
Kad švedų įgulos siautėjo, liudija bajorų ir Žemaičių vyskupo prašymai suteikti apsaugos raštus. Štai Žemaičių vyskupas paprašė suteikti apsaugos raštus savo bažnytiniams Varnių, Alsėdžių, Papilės, Luokės, Mosėdžio, Viduklės ir Kaltinėnų dvarams. Kaip sykis, yra išlikę šių dvarų 1638 ir 1662 metų inventoriai, kuriuos lygindami galime spręsti apie karo ir maro negandas.
Mūsų kraštui aktualiausi Varnių, Viržuvėnų (Janapolės), Luokės bažnytinių vyskupo dvarų inventoriai. Šiems dvarams priklausė dabartinio Telšių rajono teritorijoje esantys kaimai. Dūmų ir gyventojų pokyčius šiuose dvaruose pagal minėtų ir vėlesnių metų inventorius išnagrinėjo Liudas Truska straipsnyje „Demografiniai ir ekonominiai 1657-1658 ir 1708-1711 m. maro padariniai Žemaičių vyskupo valdose“.
Abiejuose inventoriuose surašyti ūkius valdę valstiečiai, jiems lažo bažnytiniame dvare eiti nereikėjo, tačiau privalėjo mokėti metinį mokestį – činšą. Pagal inventoriuose įrašytus valstiečius, galima spręsti, kiek 1638 ir 1662 metais minėtuose kaimuose būta ūkių ir kaip jų skaičius pakito per 1655-1657 metų negandas.
Liudo Truskos teigimu, 1655 metais vyskupo dvaruose gyventojų buvo 10 procentų daugiau nei 1638 metais. 1662 metais vyskupo dvaruose buvo 1072 dūmai – 44,5 procento mažiau nei 1638 metais. Tačiau, istoriko teigimu, negandų sukelti nuostoliai buvo didesni, nes 1655 metais dūmų ir gyventojų juose buvo daugiau nei 1638 metais.
1662 metais vyskupo dvarų valstiečiai naudojosi maždaug 500 valakų sodybinės ir priimtinės žemės – 53 procentais mažiau nei 1638 metais.
(Bus daugiau)

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas