Nežinia, kada tokią mintį pasakė šviesaus atminimo dailininkas Zenonas Liekis, tačiau daugelis jo bičiulių jiems įstrigusius menininko žodžius prisimena ir šiandien. Neveltui jie pakartoti neseniai paminint talentingo ir originalaus kūrėjo 80-ąsias gimimo metines. Dailininko Zenono Liekio kūrybinis gyvenimas labiausiai susijęs su Telšiais ir Nemakščiais. Žemaitijos sostinėje jis dirbo dėstytoju tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume, o vėliau mokytojavo Nemakščių Martyno Mažvydo mokykloje, dabar — gimnazijoje.
Algirdas Dačkevičius
Ką išgirdo dailininko… lazdelė
Surengti dailininko Z.Liekio 80-ojo gimtadienio paminėjimą mintis kilo Nemakščiuose įkurto Aštuonračio muziejaus vadovui Leonui Tamulevičiui, kur šio muziejaus kiemelyje susirinko dailininko artimieji, draugai ir būrelis miestelio gyventojų.
Deja, dailininkas savo mąsliu žvilgsniu susirinkusiųjų negalėjo apžvelgti, nes jis praėjusiais metais iškeliavo Anapilin, nebent, pasak L.Tamulevičiaus, žvelgė ir džiaugėsi jam prijaučiančių žmonių susibūrimu iš Aukštybių. O susirinkusiems beliko žvelgti į artimųjų atneštą kėdę, kurioje sėdėjo dailininkas. Prie jos atsirėmusi tarsi klausėsi apie savo šeimininką lazdelė, neatskiriama Zenono gyvenimo palydovė.
Muziejaus vadovas L.Tamulevičius, nestokojęs nuoširdžių žodžių kraštiečiui ir pasidžiaugęs jo darbais, pakvietė renginį tęsti mokytoją Živilę Lembutienę, ne vienerius metus dirbusią drauge su Zenonu. Mokytoja prabilo dailininko žmonos Jovitos Liekienės eilėmis, skirtomis jos gyvenimo ir dvasios draugui. O ir Zenonas apie Jovitą yra pasakęs: „Pamačiau ir supratau, kad ji bus amžinoji mano draugė.“ Nuovokus žvilgsnis, nes žmona buvo ne tik jo kritikė, bet ir pirmoji patarėja, taip pat kai kuriems sukurtiems paveikslams pasiūlydavo pavadinimus.
Pasak Jovitos, Zenoną nuo mažens prie lovos apie dešimtmetį buvo prikausčiusi sunki liga. Vaikas augo be namų šilumos, nes tėvai buvo ištremti į Sibirą, o kai jie grįžo, dvasinis ryšys buvo sutrūkinėjęs. Perkopęs paauglystę, Zenonas į rankas paėmė pieštuką ir jo jau nepaleido. 1956 metais pradėjo mokytis Kauno vidurinėje dailės mokykloje. Jam buvo pranašaujama didelė ateitis. Po to įstojo į tuometį Dailės institutą. Tai buvo 1961-1962 metai, poststalininis laikotarpis, persunktas „tarybinio mokslo“ ir „tarybinio meno“ idėjomis. Jos buvo svetimos Zenonui. Ypač priešprieša su jam nepriimtina ideologija paaštrėjo po surengtos personalinės parodos, kur buvo pakritikuotas dėl „tarybinės tikrovės“ neatskleidimo savo darbuose. Matyt, tai ir nulėmė jo „atsisveikinimą“ su institutu.
Garsaus dailininko vitražisto Kazio Morkūno mokinys
Pasak dailininko žmonos, po instituto Zenonas apie dešimtmetį taip ir nesurado savęs, kol nepradėjo dirbti tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume dėstytoju. Čia jis atsiskleidė kaip menininkas.
Tą metą gerai prisimena ir garsus tarptautinių parodų juvelyras, gintaro meistras, Telšių miesto Garbės pilietis Alfredas Jonušas. „Zenonas iš kitų technikumo dėstytojų išsiskyrė savo originaliu mąstymu, todėl buvo įdomu su juo kalbėti ir diskutuoti. Jis buvo garsaus dailininko vitražisto Kazio Morkūno mokinys, tad yra sukūręs gerų vitražo darbų, o kai ką ir man padovanojęs. Regis, kažką yra kūręs Panevėžyje, o ir Kryžkalnyje anais laikais po monumentu įrentose patalpose jo rankų prisiliesta“,— pasakojo A.Jonušas.
Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, kilęs iš Nemakščių krašto ir buvęs Z.Liekio mokinys, dar daugiau galėtų papasakoti. „Mokytojas mums dėstė dailę. Savo kabinete, kaip daugeliui meno žmonių būdinga, jis tarp netvarkos turėjo savo tvarką. Po nosimi dažnai rūkdavo cigaretė, tačiau dūmų kamuoliais nesistebėdavome, o labiausiai vertinome tai, kad mokytojas su vaikais elgėsi tarsi su suaugusiais“,— šypsodamasis pasakojo kanauninkas.
Dvasininkas prisiminė ir Z.Liekio sukurtą vitražą Telšių vyskupo rūmuose. Prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą tuose rūmuose buvo rajono vykdomasis kabinetas, ir dailininko buvo paprašyta koridoriuje sukurti vitražą. Žinodamas pastato istoriją, dailininkas elgėsi labai apdairiai, į vitražą įpindamas simbolių kalbą ir abstrakciją. Kubai, trikampiai, apskritimai vitraže nemaišė ir dvasininkams atgavus Vyskupo rūmus.
Dailininko gimtadienio sukakties minėjime Ž.Lembutienė pastebėjo, jog kolegos vitražas puošia dabartinę Martyno Mažvydo gimnaziją, jo kūrinių galima pamatyti Raseinių ligoninėje ir kitur.
Nesibaigiančios kelionės filosofas
Muziejaus pievutėje dailininko paveikslai kvietė stabtelėti ir atsidurti toje kelionėje, kurioje, juos kurdamas, keliavo autorius. Jis daugiausiai sukūrė tapybos darbų, kuriuose dominuoja simbolių ir abstrakcijos kalba. Kai kurie iš jų pasklido ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip yra sakiusi Jovita, „Zenono tapyba pozityvi, kiekvienam savaip suprantama, kviečianti išlaisvinti vaizduotę ir keliauti… Zenonas niekada nesistengė pataikauti žiūrovui, jo sukrėsti, priblokšti. Dauguma darbų — tai meditacijos, pastanga kasdienybę pakelti į aukštesnį dvasinį lygį, joje ieškoti dermės, santarvės ir susitaikymo“.
Zenono rankos prisilietė ne tik prie tapybos, vitražo, bet ir akmens bei medžio. Neišdildomas jo pėdsakas Nemakščiuose — įspūdinga medžio skulptūra Martynui Mažvydui prie gimnazijos, pasivadinusios pirmosios lietuviškos knygos autoriaus vardu.
Kūryba ir filosofinis požiūris į gyvenimą keliavo greta. Apie tai prisiminė raseiniškis poetas, bardas ir tapytojas Vidmantas Petraitis. Jis keletą metų lankėsi pas Zenoną ir kalbėjosi su juo įvairiausiomis temomis. Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“ pirmininkas Vytautas Bulota pastebėjo, jog Z.Liekio darbai labai profesionalūs ir muzikalūs, turintys savitą skambesį, o pokalbiai su juo būdavo kažkuo panašūs į Andriaus Rožicko rengiamus Lietuvos televizijos laidoje „Stambiu planu“.
Vyriausias sūnus Jonas kalbėjo labai trumpai ir konkrečiai: „Svarbiausia tėvą reikia vertinti ne pagal kalbas — tada jis būtų buvęs rašytojas — o kaip menininką, nes čia jo stipriausioji pusė.“
Apie buvusį kolegą ir jo originalų požiūrį į gyvenimą, kūrybą bei laiką savo atsiminimais pasidalino Raseinių savivaldybės tarybos narė Aldona Radčenko ir mokytoja Rastida Greičienė.
Po to nuoširdžiai pabendrauta su artimaisiais prie kavos puodelio, kitų gardumynų. Menininko lazdelė, kurią artimieji padovanojo Aštuonračio muziejui, parimo prie čia saugomų kitų Zenono Liekio relikvijų ir jo tapybos darbų.