Plačiais sparnais vėsavo Poezijos pavasario paukštė liepos 10 dieną — per Septynis Brolius. Sausutėliai Nevarėnuose buvo Broliai. Viskas įkaitę. Viskas iki baltumo. Balti plentai, balta aikštė, baltas oras, balta saulė, balta siena senosios arbatinės ir per didelė reklama ant jos. Išbalę akmenys, baltos gatvės, balti veidai…
Janina Zvonkuvienė
Balta ir mano galvelė — po pilka lepšele nuo saulės. Ir balto ilgesio daug. Ilgesys vis kaito, vis karštyn ir jis… Nes gi Nevarėnų aikštė, tas miestelio „didysis kiemas“, išlaikytas veik toks pat, kaip prieš 60 metų.
Tik jau ne brukis, ne šiaudgaliai, ne tarškantys ratai ir ne prunkščiantys arkliai. Seniai nebe. Erdvė ta pati. Seni pastatai. Jų tebestovi. Juos kalbinu. Atliepia jų langai, durys, stogai, sienos. Trobesiai išlikusieji. Lyg seni draugai. Vėsuoja po erdvę balto ilgesio poetiška paukštė.
Nevarėnuose skubėjo, žydėjo, skaudėjo, juokėsi, straksėjo mano mokykliniai metai. Iš čia — gyveniman. Kas šiandien? Dar pora Mokytojų. Dar ta gatvė įkalnėn, o jos viršuje — Mokykla. Nebe ta. Ir brangioji Liepų gatvė liepų netekusi.
Vėsuoja po erdvę balta ilgesio paukštė. Kol pasirengimo šventei bruzdesys, kol barbenami mikrofonai, kol pavieniai dalyviai ieškosi geresnio pavėsio, vėsuoja po erdvę manoji ilgesio paukštė. Gaila medžių, gaila buvusios gausios žalumos. Bet kiekvienas atsakys — jaunystės tau gaila. Kad jau kažkaip nebegaila. Jau gerai esi patikrinęs, kad jau paskutinėje stotelėje esi. Ir tik gavai dabar netikėtą dovaną — tą vėsavimą savojo ilgesio paukštės, erdvėje pačių Nevarėnų…
Pasigirsta didingos muzikos įrašai. Aikšte atžygiuoja Karalienė — taigi Sostinės Valdovė, nes gi Nevarėnai šiemet yra Mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Puošni, grakšti, su karūna. Paskui „paklydusios“ ima blaškytis Neva ir Renė — legendinės panos, kurios, ilgai beklaidžiodamos, viena kitą garsiai šaukdamos, ir „paleido garsą“, kad čia kažkada NevaRenė apžadus davė… Taip ir Nevarėnams vardą uždėjusios.
Paskui gražiausias melodijas kankliuoja penkios puikios kanklininkės — iš Naujosios Akmenės, Loretos Rimkuvienės atvežtas stebuklas. Skamba poetų posmai, kuriuos persluoksniuoja puikus žemaitiškai dainuojantis balsas. Tai bardas Povilas Girdenis iš Vilniaus. Ypatingos kilmės žemaitis! Jo tėvas — žymus mokslininkas kalbininkas Aleksas Girdenis, kurio žemaitiškus paeiliavimus sūnus dainomis žemaitiškai išdainuoja. (Atskirai apie tai — kitą kartą.)
Džiaugiuosi, kad poetą ir dar visaip kaip Ypatingą Asmenybę Giedrių Alkauską „atradau“. (Buvau kažkur apie „jauniausią profesorių“ skaičiusi, bet žilelė menkai ką beįsidėmi.) Džiaugiuosi, kad pirmiausiai išgirdau jį mintinai savo eiles deklamuojantį. Giliai sukrečiantis — pačia geriausia prasme — įspūdis. Važiuočiau toli toli, kad jį dar taip išgirsčiau. Tik reikia turėti savy to pasaulio, kurį iš savęs išdeklamuoja Giedrius.
Algirdas Dačkevičius… Pridėjusi ranką prie širdies, lenkiuosi šiam Poetui. Jo šviesi Asmenybė, šviesūs tekstai ir… posmai. Visada itin kultūringas, inteligentiškas, malonaus bendravimo, giedros nuotaikos. Bet tai Redaktorius! Jau dešimtmečius redaguojantis 80-metį atšventusį laikraštį „Kalvotoji Žemaitija“. Tai itin atsakingas, itin nelengvas ir itin varginantis bei nervinantis darbas. Tačiau Redaktoriui Dačkevičiui „ant veido“ to niekada nematyti. Jautriai ir taikliai jo žodžiai buvo apie Vytautą Mačernį, kurio metai šiemet.
Aušra Kaziliūnaitė, Vidas Morkūnas, Ingrida Viluckytė, vertėja Kristina Tamulevičiūtė — aidėjo jų kūryba po Nevarėnų dangumi — Septynių Brolių dieną… Bet tai vis tiek Poezijos Pavasaris. Tuos pavasarius labiausiai mums sukviečia, parengia, „išdalina“ mielos moterys bibliotekininkės. Labiausiai visada dėkojama Vidai Urnikienei, pagrindinei vadovei iš Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekos. Visada giliai dailias mintis apie kiekvieną renginį ir žodžiu, ir straipsniuose raštu išvedžioja Sigita Naglienė. Pagarba Jos darbštumui, nusimanymui ir atsakingumui! Nevarėniškės Zita Kikilienė, Erika Žiulpienė — užteko rūpesčio, kad tik viskas pavyktų. Nevarėnų kultūros gaspadorius Albinas Šmukšta, seniūnas Darius Martinkus visiems atminimo dovanėlių ir po gražią rožę įteikė.
Ir dar ne viskas. Cepelinų vaišės dar buvo. Dar piliarožės ir lelijos miestelio pasienais žydėjo, vasnojančią Poezijos paukštę malonino. Karščiai užspaudžia, bet vėsavimas paukštės tebejaučiamas aiškiai. Nuoširdus ačiū visiems nevarėniškiams, kad buvau pakviesta.