„Gaivata iš veiksmo“,— kaip sako Vydūnas.
Ieva Sigita Naglienė
Lyg ir savaime aišku — skaitymas — irgi gaivata…
Graži žiema. Išsyk tokia balta įšoko į gruodžio erdvę — ir stveriasi. Ir visko pilna: atminties, išmonių, atsitiktinumų, rimties ir valiūkavimo. Ir dėkingi už tą baltą raminimą, tas savaime skiriamas pramogas, tą apsidairymą, galbūt atokvėpį, tykesį ir, įveikus kliūtis, augimą. Netgi skaitymo malonumas kitoks žiemos metu: yra laiko įsivaizduoti, užčiuopti, kas buvo, pasikartoti, prisiminti ar pagerbti — jau nesantį žmogų minėti. Užsimename — ir patys tvaresni. Tarsi įtvirtiname tai, kas prie šviesos ir ta šviesa dalijasi.
Žiūrėk, per tuos skaitymus ir laimi — iš labai arti turi žodį, skelbi jo autorių, apmąstai ir tikrovė keičia prasmę. Suprantama, skaitymas negali atstoti išorinių įvykių, bet turime pripažinti, kad skelbiamo nutikimo užbaigtumas — tam tikras saitas su pasauliu ir žmogumi. Lyg būtų apeitas laikas, rasta vieta, ištirti tolumai — pasigauta artimo pasaulio siela. Juk tai įmanoma? Skaitymas — ir rimtas darbas, dvasinės giminystės, savivokos metas ir naujų galimybių paieška. Sutikime, ne vieną traukia tolimi kraštai, kelionės, traukia žmogaus išmintis — knyga vilioja, įtikina, sutelkia dėmesį ir primena. Vienas iš tokių šio gruodžio mėnesio priminimų — stabtelėjimas prie gerokai pageltusių knygų, pasaugotų, laimingai išlikusių iki mūsų dienų. Kažkaip savaime, lyg ir netyčia iš vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninės knygų kolekcijos vis kažkas atsiliepia — regis, pačios knygos prašosi būtent tuo laiku paimamos. Šiam sykiui — trys leidiniai, nukreipiantys į žmogaus pasaulį, į praėjusio laiko gaivestį. Iš atminties išsprūdo šis Vydūno žodis — gaivestis! Kažkaip vis tik arti tokie jo esmės gaivinimai, nesitraukiantys — aiškiai su šviesa ir norisi juos skelbti. Ir šiuosyk — prieš išlikusios praeities pasikartojimą, lyg ir būtina toji mąstytojo dvasinė gyvastis — gaivata. Arba, pasak jo paties, judesio pradžia — aiški mintis. Juk „gyvenimas yra nuolatinis vyksmas“.
Taigi — iš Gedimino Petrulio asmeninės bibliotekos — Jurgio Narjausko paruošta knyga „Ovidijus“, 1928 m., K.Alšėno „Prelatas Pranas Urbanavičius“, 1943 m. ir laikraštis „Liepsnos“, 1939 m. Pirmiausia — abi paminėtos knygos, gimusios Telšiuose, o „Liepsnos“ — Marijampolėje. Visi trys spaudiniai iš tolimos praeities, tačiau artina susitikimus su buvusia tikrove, su žmonėmis, veikla ir palikimu. Tarp susimąstymų — ir poezijos pluoštai. Ir žodžiai, kaip sako poetas Marcelijus Martinaitis, „yra įsišakniję“. Juk „poezija visų pirma yra dar ir pačios kalbos kalbėjimas“ (2003).
Vis tik, prieš susitikimus su retais šių dienų spaudiniais,— dar vienas sugrįžimas — į atmintį. Šiemet ir poeto Vacio Reimerio gimimo šimtmetis,— ir poeto susimąstymas apie gyvenimą: „Mums — laikas bėga…/ O laikui mes —/ sėslūs grūdeliai pasaulio aruodo…/ Jis aklas, o eina per jūras, žemes,/ per amžius…/ Ir kas jam kelią parodo?/ Yra kas girdi žmonių šnekas —/ pritilk, neišgąsdink, nenubaidyki…/ Ar matai, kaip eina Baltas Kažkas/ prieš juodą laikrodžio rodyklę?“ Tegul bus susitikimas — iš likusio rašto, iš išsaugoto, iš knygų. Tegul, kas godojama, pavartoma, perskaitoma, apkalbama. Tai ir atbalsis — ir patikinimas, kad gyvenimas įstabus dalykas — menamas.
Taigi knyga „Ovidijus“, 1928 metai — vertėjas Jurgis Narjauskas, kunigas, literatas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas. Nuo 1928 metų jis dirbo Telšių vyskupijos administracijoje ir profesoriavo kunigų seminarijoje — dėstė lotynų kalbą. Telšiuose mirė 1943 m., palaidotas Telšių senosiose kapinėse. Šiemet — 145-eri jo gimimo metai. Ir prisiminimas: 1928 metais Telšių Vyskupijos spaustuvėje išleista knyga „Ovidijus. Biografija, autobiografija, parinktos vietos“, paruošė dr. J.Narjauskas. Iš čia — ir vėl gyva atmintis, iš pasaulio: „Didysis lotynų poetas Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 m. pr. Kr. (711 m. Romą įkūrus) nedideliame pelignų mieste Sulmonoje, senoje raitelių luomo šeimoje. Turtingi tėvai leido jį su vyresniuoju broliu į Romą mokintis retorikos, norėdami paruošti visuomenės gyvenimui“,— tokia pradžia iš J.Narjausko paruoštos knygos apie garsųjį Ovidijų. Ir pamąstymas mums — apie praeitį, apie šiandieną, apie vaikus ir jų ruošybą gyvenimui, tokie atsiminimai ir realybės akistata. Ovidijaus deklamacija, kaip sakoma, buvusi poezija prozoje… Ovidijus pilnas gyvybės, turėjo turtingą poetišką intuiciją. Iki smulkmenų — pasakojimas iš minčių gausos. Tiesiog — „jam neapsakomai vyksta pasakoti ir piešti“,— kaip sako J.Narjauskas. Ir „nė vienas poetas nepiešia geriau už jįjį, nė vienas nepateikia daugiau piešinio kopijų“. Ovidijaus originalumas — jo laisva kalba, žodžio galia ir tos galios vartojimas. Vienas kitas sakinys atminčiai — iš Ovidijaus „Metamorfozių“ — kitimų, atmainų, kurias išvertė J.Narjauskas, apie žmogų ir dėl žmogaus. O juk į šį kūrinį Ovidijus suvedė net 250-ies mitų išmintį — vienu sykiu, niekur nenutrūkstančiu ryšiu… „Žmogaus kakta yr kilni; į dangų jam leista žiūrėti,/ Ir į žvaigždyno sritis laikyti galvą iškeltą.“ „Bado negal numalšint prabanga“. „Dievo valia atlaidi“. „Kelias iš pradžių status“. „Tavo nerimas mirtingas, o ko pageidauji — nemiršta.“ „Žemė — tai motinų motina yr“.
Yra ne vienas Jurgio Narjausko vertimas, paskelbtas 1911 metais, išlikusi ir parašytas esti jo paties knyga ar laiškas — palikimo atmintys su etnografija, kultūra, tikyba, su mąstančio žmogaus išmintimi. Yra prisiminimai ir apie jo paties veiklą spaudos draudimo metais, apie liaudies dainų rinkimą, informacinių leidinių steigimą ir sklaidą — apie prasmę, tikėjimą, darbą dėl kitų, apie asmeninius žmogaus sugebėjimus, kalbų mokėjimą ir gyvenimo liudijimą. Belieka susirasti, skaityti, susipažinti ir patikėti, kad viskas vyksta laiku, kad esame ir atsiliepiame (gali būti aktualios vertimo paslaugos).
Tąsa pradėtų minčių — iki susitikimo
Kiekvienas spaudinys — ir akistata su tam tikru laikmečiu, su dvasine patirtimi, su provokuojančia tiesa. Juk neretai praeitis — jau buvusi, jau tik rinkdama kažką artėja, lyg momentinė stichija… O juk esti tokių mirksnių, kada tvyksteli tiek savasties, neišsemiamos, pasiekiamos ir išplečiamos iki gyvenimo. Atskirų knygų ar periodinių šaltinių medžiaga — talpi, stiprinanti santykius, perduodama. Ir šiuolaik gruodis — toks akimirkų mėnuo, toks apsikeitimo šviesa laikas. Turime dalintis — ir grožėdamiesi žodžiais gyventi.
Telšiuose išleista ir dr. K.Alšėno knyga „Prelatas Pranas Urbanavičius“. Kolekcininko Gedimino Petrulio archyve išsaugotos knygos prielapyje — įrašas: „Didž. Gerb. Poetui Pr. Geniui, nenuilstančiam Kultūros darbuotojui. Telšiai, 1943.I.3“. K.Alšėnas — tai kunigo profesoriaus, Sibiro tremtinio Kazimiero Olšausko slapyvardis. Jis gimė 1911 metais, Salantų parapijoje. Įšventintas į kunigus Telšių kunigų seminarijoje. Studijavęs Romoje. Pokaryje jis dirbo Telšiuose, Veiviržėnuose — suimtas ir ištremtas. Šiemet K.Olšauskui — 110-ųjų gyvenimo metinių minėjimas. K.Olšausko knygoje apie prelatą Praną Urbanavičių — atmintis apie Žemaičių krašto švietėją, Telšių vyskupijos generalvikaro prelato gyvenimą ir darbus. Teigiama, jog dar besimokydamas Žemaičių Dvasinėje seminarijoje Kaune, garsėjo geru kalbos išmanymu: „Lietuviškos rašybos reikalu į Urbanavičių kreipdavosi tada ir jo vyresnis kursu kolega Mačiulis-Maironis. Beveik visi ankstyvesnieji Maironio raštai yra perėję per Urbanavičiaus korektūrą.“
Nuo 1891 m. Urbanavičius buvo „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos“ redaktorius, spaudos draudimo laikotarpiu platino draudžiamą spaudą. Jis buvo įgudęs plunksnos darbininkas. 1931 metais Pranas Urbanavičius išleido knygą „Spinduliai“, skirtą jaunuomenei. Knyga išėjo Kuprano slapyvardžiu Telšiuose, 1931. 1940 m. prelatas buvo priverstas pasitraukti į Salantus. 1941 metų pavasaris jo gyvenime buvo paskutinis — jis palaidotas Salantų bažnyčios šventoriuje. Taigi — tokia trumpa vienos knygos apžvalga — ir „tvykst per širdį“,— kaip sako Žemaitė… Gyvenimas — gebėjimai ir išgyvenimai. Aišku, anot rašytojos, „Nuo dievo valios neišbėgsi.“
Ir šiam kartui — dar vienas šio gruodžio skaitinys — 1939 metų laikraštis „Liepsnos“. Tai ne tik apie ano meto kasdienybę, bendrystę ar skirtumus, tai ir įdomus informacijos šaltinis reikliam XXI amžiaus žmogui. Toks, kaip įvedimas į spaudinio kontekstą, tegul bus A.Jakšto posmas: „Padėk, Dieve, vaikeli,/ Tau augti ir stiprėti/ Ir pratintis skaityti/ Ir knygą pamylėti!“ O toliau — tegul ir poeto atminimas: Pauliui Jurkui šiemet sukanka 105-eri. Vytauto Mačernio bičiulis, mokęsis Telšių gimnazijoje, poetas, pasirašinėjęs A.Džiugėno slapyvardžiu. „Liepsnų“ puslapiuose — ir poeto eilėraštis „Tėviškės sesei“ — tebus mums atminimui, nors vienas posmas iš jo kūrybos: „Nešiesi pasaulin širdį tyrą,/ Pati kaip gintaras esi,/ O savo meilę kaip kodylą/ sudegt į širdį jam dedi.“ Skaitai ir apmąstai. Turbūt, tikrai, kaip sako poetas Paulius Jurkus, „Gyvenimas kaip paukštis“…
Esama „Liepsnų“ laikraštyje ir patarimų, pavyzdžiui, „Kada smegenys geriausiai dirba“: reikia sąlygų, susidomėjimo darbu ir nuolat stiprinti viso organizmo sveikatą. Mat „smegenys yra daug opesnės už raumenis. Aštrūs garsai arba kalbos — ir proto darbas eina menkai.“ Išskiriami rašytojai — jie itin sukaupia dėmesį. Tiesa, ne visada tuo pačiu paros laiku, bet juos skatina veikti „susidomėjimas savo darbu ir jo pamėgimas.“ Tokie būtų šios gruodžio pradžios skaitymai-suradimai.
Apie sveikatos patvarą kalbėjo ir mąstytojas Vydūnas — visai į šių skaitinių apibendrinimą norisi dar įpinti ir jo minčių. Juk esame ne tik už savo dvasinius dalykus atsakingi, bet ir už savo kūno prižiūrėjimą. Pasak Vydūno, kvėpavimas, širdies plastelėjimas, mitimas, augimas, kūno judesys — ir energija, ir magnetizmas. Beje, visi judesiai kartu tarnauja kūno gyvenimui: augimui, atsigavimui, jo sveikatai. Skaitymo judesys — irgi į sveikatą, irgi į tą gaivestį, kuris mus veda į priekį. Būkime skaitantys-kalbantys, atmintyje — su gruodžio išpranašavimais. Ir tegul atpažįstama, kas buvo mūsų žemėje ir kas iš jos išėjo.