Telšių „Germanto“ progimnazijos dailės mokytoja Jurga Stulpinienė ne tik moko šios disciplinos jaunąją kartą, bet taip pat rengia autorines savo darbų parodas. Pedagogės kūriniai buvo eksponuojami ir jungtinėse parodose su kitų Telšių rajonų mokytojų bei tautodailininkų darbais. Neseniai su kolege Jolanta Bieliauskiene pristačiusi parodą apie angelus, kūrybinga moteris tvirtina, kad ties tuo tikrai nesustos ir jau ieško idėjų naujai parodai. „Kalvotojai Žemaitijai“ pedagogė papasakojo apie savo polinkį į menus, mokytojo profesiją ir ją lydinčius iššūkius bei savo kūrybą.
Justina Lukošienė
— Papasakokite apie save. Kaip Jūsų gyvenime atsirado dailė? Gal potrauktį piešti paveldėjote?
— Baigiau Žemaitės gimnaziją. Mokykloje piešdavau nedaug, kiek reikėdavo kokiam stendui piešinukų, tiek ir nupiešdavau. Laisvalaikiu daugiau megzdavau, nerdavau. Šalia buvo teta, kuri išmokė ir megzti, ir nerti, ir siuvinėti. Tai buvo pats mėgstamiausiais mano užsiėmimas. Mama taip pat padėdavo — lėlėms sukneles pasiūdavo, lėlių baldams kojas prikaldavo. O tėvelis buvo stalius, baigęs Telšių amatų mokyklą. Gal iš čia tie genai…
— Ar mokykliniais metais Jūsų talentas buvo pastebėtas? Galbūt buvo pedagogų, kurie Jus skatino ateitį sieti su menu?
— Talentas buvo pastebėtas, tik aš taip nemaniau. Gal nepasitikėjau savimi… Ir į visą tai žiūrėjau „pro pirštus“. Mano buvęs auklėtojas J.Krukis, rusų kalbos mokytoja R.Tumavičienė vis primindavo: „Jurga, niekur kitur, tik į menus“.
— Kaip sugalvojote stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą? Kodėl pasirinkote būtent metalo apdirbimo specialybę?
— Iš pradžių nesugalvojau. Svajojau studijuoti teisę, kriminalistiką. Po to persigalvojau ir nutariau pabėgti iš namų, nuo tėvų. Laisvė. Nuvažiavau į Kauną, į S.Žuko dailės technikumą. Vyko atvirų durų diena. Paklausiau, pasižiūrėjau, išsigandau ir grįžau namolio. Kai pamačiau tas pieštas gipsines galvas, silpna pasidarė. Nutariau, kad ne man tai. Grįžau, o čia jau mano auklėtojas su tėvais pakalbėjęs, kad namuose geriausia, patogiausia, pigiausia ir t.t. Taip buvau įtikinta, kad reikia likti Telšiuose, studijuoti menus ir džiaugtis gyvenimu. Metalo specialybė? Gal todėl, kad esu „krapštukė“, o juvelyrikoje tai yra svarbu. Bet teko susidurti ir su kalvyste. Tiesiog buvo įdomu, smalsu. O kas tai? Iššūkiai man patiko ir patinka. Gerai atrodėm laibos panelės su kūjais, replėmis rankose, murzinos, pajuodusiomis rankomis, bet laimingos. Net diplominį kalvišką pasirinkau, buvo be galo įdomu.
— Kas labiausiai įsiminė studijų metais? Kas buvo sunkiausia?
— Studijų metai buvo nuostabūs. Buvo nelengva, bet įdomu. Nauji iššūkiai, naujos užduotys. Kiekvieną kartą tikrini save, ar padarysi, ar gerai atliksi, ar sugebėsi ir t.t. O kur dar užklasinė veikla: renginiai, vakarai, susitikimai, kelionės… Sunkiausia buvo akademinis piešimas, tos nelemtos gipsinės galvos.
— Ar turite autoritetų tarp buvusių dėstytojų, kurie Jums padarė stiprią įtaką kūryboje?
— Kas gali neturėti autoritetų tokioje puikioje ir stiprioje mokykloje. Ne veltui Dailės akademija patapo. Puikūs dėstytojai, puikūs žmonės, nuostabios asmenybės: A.Zinkevičiūtė, P.Liukpetris, R.Jukavičius, S.Ganusauskas. Dėkoju likimui, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mokiausi pas profesorių R.Inčirauską. Jis buvo mano diplominio darbo vadovas (diplominis darbas kavinėje „Kvorta“). Labai daug iš jo išmokau — ir meno grožybių, ir gyvenimo pamokų.
— Kaip prasidėjo Jūsų, kaip pedagogės, kelias?
— Netikėtai, kaip ir studijos. Apie mokytojos darbą net nesvajojau. Kartą mokykloje pasišaipiau iš tų klasiokų, kurie galvojo studijuoti pedagogiką. O štai, kaip gyvenime atsitiko. Dirbau dailininkės apipavidalintojos darbą, kai giminaitė pakvietė padirbėti mokykloje, nes tuo metu dailės mokytoja turėjo motinystės atostogas. Pakvietė pavaduoti ją. Ji negrįžo, o aš taip ir likau. Iki šių dienų „pavaduoju“.
— Kiek metų jau žingsniuojate šiuo keliu? Ką per visus tuos metus pastebėjote teigiamo ir neigiamo švietimo sistemoje?
— Mokytoja dirbu jau 35 metus. Be Telšių dailės technikumo, baigiau Žemaitijos kolegijos Telšių menų ir pedagogikos fakultetą, Šiaulių universitetą, apsigyniau mokytojo metodininko vardą. Visa galva nėriau į pedagogiką. To reikalavo ir darbas.
Gerai, kad išlaisvėjome: turime programas, bet galime improvizuoti, esame skatinami tobulėti, dalintis patirtimi, dalyvauti seminaruose, konferencijose, išvykti semtis patirties į kitų rajonų mokyklas, užsienį. Atsirado daug metodinės medžiagos, nebereikia konspektuoti, užsirašinėti. Galimybių daug, tik spėk viską aprėpti. Tačiau slegia nuolatinės reformos, popierizmas, vaikų teisės, bet ne pareigos, vaikų abejingumas, nenoras tobulėti, siekti tikslo, bandymai „išsisukti“. Nekalbu apie visus, bet… O jau tie telefonai… Na, ir mokytojo vardo menkinimas, atlygis už darbą, mokinių klasėse skaičius. Dabar prasidės įtraukusis procesas, o pagalba mokytojui pamokos metu ar bus? Kažkaip vis tas vežimas statomas prieš arklį.
— Kaip dabartinis jaunimas žvelgia į Jūsų mokomąjį dalyką? Kaip sekasi mokinius sudominti šia disciplina?
— Įvairiai. Kas to dalyko nemėgsta, tam gal ir neįdomu. Vertinu jo pastangas, nesvarbu kuo piešė, būna, jog tik tušinuką teturi. Svarbu — stengėsi. Rezultatas gražus savaime, jei jame lieka vykusio proceso pėdsakas. Kas mėgsta, iš karto darbai parodo. Jaunimas keičiasi, mes taip pat. Nieko nepadarysi. Ieškome įdomių technikų, užduočių. Dalyvaujame seminaruose, mokymuose, kūrybinėse dirbtuvėse, kad tik daugiau sužinotume ir pateiktume tai mokiniui. Vieni vertina, kitiems — dzin.
— Kuriate ne tik darbe, bet ir namuose. Kiek laiko tam skiriate? Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar nepritrūstate idėjų?
— Man kūryba — vaistai nuo visų ligų, atsipalaidavimas, meditacija, vitaminai. Viskas. Laiko kūrybai pritrūksta, norėčiau daugiau turėti. Įkvėpimo semiuosi iš visur — stebiu gamtą, aplinką, žmones, daiktus. Būna toks pliūpsnis idėjų, kad vos spėji fiksuoti, bet būna ir ramu, tylu. Nežinau, gal taip turi būti. Gal tik man taip… Svarbu, kad tas akimirkas turiu, jas pajaučiu.
— Kokia atlikimo technika Jums labiausiai imponuoja? Galbūt turite mėgiamiausią kūrinį, kurį galėtumėte pavadinti savo vizitine kortele?
— Labai traukia asambliažai, seni daiktai. Šia technika esu sukūrusi devynis kūrinius kavinei „Meškos pėda“. Nemažai darbų iškeliavo į draugų namus. Kuriu atvirutes, papuošalus. Labai mėgstu liną. Mėgstu eksperimentuoti, ieškoti kažko naujo, ko niekas nedaro. Galvoju apie vizitinę kortelę… Tikriausiai dar neturiu. Kai sukuriu darbą, atrodo gerai. Praeina kiek laiko, pradedu galvoti, kad dar reikia tobulėti.
— Jūsų darbai buvo eksponuojami ne vienoje parodoje. Kiek iš viso jų buvo? Ar jau generuojate mintis naujai parodai?
— Autorinės parodos buvo šešios. O kiek parodų buvo su kolegėmis, tautodailininkais… Net nebesuskaičiuoju. Po angelų parodos jau galvojam apie naują. Dabar ilsimės, kaupiamės, ieškome idėjų. Tikimės, kad nesustosime. Viskam reikia laiko.
— Dėkoju už pokalbį.
