(Pabaiga. Pradžia Nr.95)
Motiejus Valančius
Varnių nuopuolis
1864 m. pasklido gandas, kad visa bažnytinė hierarchija iš Varnių bus perkelta į Kauną. Tas gandas pasitvirtino, nes, gavęs nurodymą, atsiradau Kaune minėtų 1864 m. lapkričio 6 dieną.
Gavau visą mūrinį namą, iki tol priklausiusį kunigams augustinams šalia šv. Petro bažnyčios, kurią įsakyta laikyti katedra. Tačiau ją kaip katedrą deramai įrengti lėšų neskyrė.
Kartu su manimi į Kauną atvažiavo sufraganas Aleksandras Beresnevičius, prelatas kunigaikštis Marcijonas Giedraitis, prelatas Pranciškus Križanauskas, Šiluvos infulatas kanauninkas Andrius Dabševičius ir kanauninkas Antanas Beresnevičius. Kiti kapitulos nariai pasiskirstė taip: prelatas arkidiakonas Benediktas Smigelskis įsikūrė savo dvare Krekenavos parapijoje, prelatas Kalikstas Kasakauskas apsigyveno savo Akmenės klebonijoje, kur 1866 metų balandžio 25 d. numirė. Prelatas Jurgis Bytautas nuvažiavo į Gruzdžius, kur 1868 metų balandžio 5 dieną numirė. Kanauninkas Otonas Praniauskas liko Peterburge kaip Žemaičių deputatas prie Kolegijos. Vyskupijos kancleris Julijonas Narkevičius gyveno Šiauliuose savo klebonijoje, kur 1870 metų spalio 1 dieną atsisveikino su gyvenimu. Juozapas Giniota, prelatas oficiolas, numirė Varniuose 1864 metų gegužės 8 dieną. Oficiolu iškėliau sufraganą Beresnevičių jau Kaune. Kanauninkas Dobševičius 1869 metų rugpjūčio 11 dieną Šiluvoje baigė gyvenimą. Konsistorijos sekretorius Vainavičius, ilgai Kauno kalėjime laikytas, užmokėjo ir buvo išlaisvintas, tačiau greitai numirė, kalėjimas jam neišėjo į sveikatą. Visi konsistorijos valdininkai buvo pašalinti iš pareigų. Konsistorijos sekretoriumi paskyriau poną Joną Pakerį, nebejauną tarnautoją. (…)
Seniai uždarytą bernardinų vienuolyną Muravjovas įsakė suremontuoti ir atiduoti seminarijai, bernardinių vienuolyną panaikinęs taip pat atidavė patalpas seminaristams ir profesoriams. Seminarijos rektoriumi paskyriau kunigą Jeronimą Račkauską, Vabalninkų kleboną, teologijos magistrą.
Bernardinių bažnytėlę įsakyta laikyti Kauno parapine. Vienuolės bernardinės išvežtos į Kražius, Krakes ir pas Kauno benediktines. Taip susisukome naują lizdą Kaune. Varnių miestelis liko tuščias kaip daržinė pavasarį. Žydai gailėjo tų kunigų, kuriuos neseniai rūpinosi pražudyti (…).
Prasidėjo 1864 metai: penki karininkai per ištisus metus ieškojo, kiek ir kas varniškių yra nusidėjęs valdžiai. Šitie tardytojai konsistorijos sekretorių Karolį Vainavičių, seminarijos rektorių Juozapą Dovydaitį, Varnių kleboną Justiną Grincevičių, Pasitaisymo namų užveizdą Ambražiejų Kossarzevskį išsiuntė į Kauno kalėjimą. Seminarijos nebeliko, nes kareiviai užėmė.
Pasikeitimai Varniuose
Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, šviesiausiajam valdovui Aleksandrui II pritarus, perkeldamas vyskupą su kapitula ir seminarija į Kauną, nurodė, kad Varnių katedra turi būti parapinė bažnyčia. Paskyrė klebonui algą ir įsakė duoti žemės sklypą, todėl iš vienos Varnių parapijos padariau dvi. Vieną pavadinau senąja Varnių parapija, kitą — naująja. Žmones, gyvenančius dešinėje ežero ir Varnelės upės pusėje, palikau prie senosios, o kairėje — prie naujosios parapijos. Senosios parapijos klebonu paskyriau kunigą izidorių Každailevičių, naujosios — kunigą Juozapą Zaleskį.
Po Muravjovo generalgubernatoriumi buvo grafas Baranovas, vėliau generolas Kaufmanas. Pastarasis atėmė iš manęs Varnių pataisos namus, arba rokitų vienuolynėlį. Atgailaujančius kunigus buvau priverstas išsiųsti į Raseinių, Kalvarijos ir Kretingos vienuolynus, nes tiktai tie liko. Rokitai išvažiavo į Kęstaičius tarnauti neįgaliesiems kunigams.
Medinis vyskupo namas, pastatytas sufragano kunigaikščio Giedraičio Simono lėšomis, paliktas man iki gyvenimo pabaigos. Jo didenybė ciesorius padarė man tokią malonę, Muravjovui užtarus, labiausiai todėl, kad užveisiau prie jo gražų vaismedžių sodą. Gaila tik, kad man neleista nei keletui dienų į Varnius nuvažiuoti.
Mano globoje paliktą rokitų bažnytėlę pavedžiau klebonui Každailevičiui prižiūrėti. Bažnytėlei priklausiusią žemę atėmė.
Graži mūrinė seminarija Varniuose, kadaise pastatyta Žemaičių vyskupo Jono Lopacinskio lėšomis, perdaryta į kareivines. Aštuoni kapitulos narių namai pataisyti ir papuošti karininkams įkurdinti. Taip pat jiems pastatyta kepykla, pirtis, kalvė, maniežas ir viskas, kas kariškiams buvo reikalinga.
Turtingas žydas Monaševičius kaip rangovas darbą baigė 1871 metais. Greitai po to ir pulkas atėjo. Taip Varniai, kurie keletą šimtmečių buvo Žemaičių dvasininkijos daigynas, tapo kareivijos lizdas.
Žydai už iš valdžios gautus pinigus pasistatė sau medinius namelius.
Vietoje pabaigos
Antanas Ivinskis
Naujųjų Varnių parapijos klebonas savo veikale „Žemaičių Medininkai — Varniai“ (1932, l. 114) pateikė 1864 m. lapkričio 18 d. vyskupijos konsistorijos dokumento Nr. 5645 nuorašą, kuriuo visoms Žemaičių vyskupystės parapijoms buvo pranešta, kad nuo nurodytos rašto išsiuntimo dienos nuolatinė diecezijos vyskupo buvimo vieta — Kauno miestas. Raštą pasirašė vizitatorius prelatas Giedraitis, sekretorius Vainavičius, kancleris Z. Giedraitis.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo M. Valančiaus aprašytų įvykių, asmuo, pasirašęs santrumpa A. J. „Tėvynės sargo“ kronikoje rašė: „Neseniai paklausiau vieno pažįstamo man varniškio, kas gero pas jumis girdėtis! Kas gero? Atvertė užklaustas — ogi tas pats geras, kaip ir visur: tie patys vargai, tie patys prispaudimai, tos pačios maskolių nedorybės. Jei tamista nori ką gero apie Varnius išgirsti, tai sušnekink kokį žilą senelį arba senižutę, nu jų tai išgirsi kiek tai gero Varniūse buvo kitados; papasakos jie tamistai su ašaromis apie pranykusią Varnių šlovę, kada čion buvo Žemaičių Vyskupų buveinė, kada iš visų Lietuvos kampų plaukė lietuviška jaunuomenė į dvasišką Varnių seminariją, kada Varnių katedroj atsilaikydavo puikios bažnytinės apeigos ir skambėdavo iškilmingi balsai karštų Dievo žodžių skelbėjų. Šiandien vistai pranyko. Vyskupų sostas tapo pirm 30 metų perkeltas Kaunan, o pernei liko galutinai pakasavota ir sena Varnių katedra. Į murus seminarijos net liūdna paveizėti. Ten, kur kitados dvasiška jaunuomenė šventas giesmes Dievui ant garbės giedojo, ten šiandieną girdis tik nulatini kazokų begėdiški keiksmai. O keikia jie ne tiktai iš papratimo, bet iš piktumo. Mat seni seminarijos mūrai, paversti į kazarmas, neirsta, senos grindys nepūna, seni stogai laikosi ir nekiūra. Na tai maskoliams ir pikta, nėra mat kaip nu valdžios pinigų iškaulyti „na remont“. Todėl nebegalėdami susilaikyti nu piktumo skundžiasi neretai kiti kitiems sakydami: „Bene velnias tus murus išmūrijo?“ Tūmi tik apmaudą savo nugiežia, jog vasaros laike išeidami „ant manevrų“ tyčia visus kazarmų langus išdaužo, paskui pargrįžę už apturėtus „remontinius“ pinigus naujus stiklus deda. Garbė jums seni Varnių mūrai, kurių nei barbariška kazokų ranka neįveikia. Dūk Dieve, kad varniškių dvasios būtų taip tvirtos kovoje su maskoliška dvasia, kaip tvirti yra jų seni mūrai“ („Tėvynės sargas“, 1897, p. 40).
Kaip rašyta „Kalvotosios Žemaitijos“ 2017-11-16 d. straipsnyje „Varniai (Medininkai) — Žemaičių vyskupystės sostinė“, generalgubernatoriaus M.Muravjovo nurodymu Varnių katedra turėjo būti paversta parapine bažnyčia. Tačiau toks vyskupijos centro pakeitimas įvairaus lygio bažnytinės valdžios nebuvo pripažintas. Tik po 20 metų dėl Žemaičių vyskupystės sosto perkėlimo į Kauną tinkamo sutvarkymo 1883 m. į Romą kreipėsi vysk. Mečislovas Leonardas Paliulionis (1883-1908). Nors tokiam veiksmui Romos kurija pritarė 1883 m. rugsėjo 8 d. dekretu, tačiau oficialus kanoninis vyskupystės katedros ir sostinės perkėlimas su liturgijos šventimu įvykdytas tik 1895 m. lapkričio 17 d. (Ks. A. D., 1896, p. 53-57). Tuo tarpu vysk. M. Valančius Varniuose katedros prezbiterijoje tyčia paliko stovėti sosto krėslą, „kad kaip ženklas oficialiai žymėtų senąją Žemaičių vyskupijos katedrą“ (Merkys. P. 532).