Likimas myli stipriuosius
„Elenos Mažeikienės balsas ir jos gyvenimo daina prasmingai įsiliejo į motinos Žemės dainą, jai tapus savo Tučių kaimo siela. Ir jeigu kiekvienas kaimas turėtų tokią sielą, manau, nereikėtų Lietuvai klajoti ilgus dešimtmečius po doros nuosmūkio, nežmoniškumo, begėdystės, godumo, neapykantos ir žiūrėjimo į tamsą dykumas“ (Prof. O.Voverienė. „Gimtinė“, 2009-05).
Giedrė Mičiūnienė
Turmanto pagrindinės mokyklos (Zarasų r.) lietuvių kalbos mokytoja
Elena Milaševičiūtė-Mažeikienė gimė žydint sodams, 1940 metų gegužės 12 dieną Nevarėnų miestelyje. Sunku pasakyti, ar gimimo laikas turi įtakos žmogaus svajonėms ir siekiams?
Ar pražydusių vaismedžių grožis — rasota pumpuro paslaptis, svaigus polėkio, veržimosi aromatas neformuoja Ateinančiojo sąmonės, ar neturės įtakos gimstančiojo Ateičiai? Aš manau, kad Tas ir ateity sieks maksimumo, nesustos ties riba: „Gana“. Juk svajonės gražios ir vertingos tik tada, kai jų siekiama.
Manyčiau, kad obelys, anot poeto Pauliaus Širvio, tą gegužę „buvo ružavos ružavos“. Rausva spalva — tai besisikleidžiančios svajonės spalva ir jos atsiveriantis grožis.
Niekas šiandien jau nebeprisimena JOS pirmųjų gyvenimo akimirkų (gal todėl dabar suprasta, kaip svarbu atgaivinti praeities prisiminimus), kas labiau džiaugėsi pirmagime — jauna motina ar tėvas, kuriam dukra — beveik dovanėlė gimtadienio proga. Bet Laikas jau negailestingai užvertęs šį puslapį.
Regiu, mažyčiame kambarėlyje ir taip ankšta. Tėvo siuvamosios ūžesys tik papildo vaikų niurzgimą. Mašina vis burzgia. Kiekviena skiautelė brangi. Kiekvienas atėjusysis laukiamas: didėjančiai šeimai — vis papildomas duonos kąsnis.
Mergikės žaidžia… O gandrai apsilankydami vis sesutes dovanoja… Ar pamenate žinomo lyderystės mokytojo Robin Sharma mintis: „Gyvenimas jaučia, kokie yra mūsų širdies troškimai. Todėl visa, kas mums nutinka, yra tik mūsų labui. Viskas sukurta taip, kad būtume laimingi. Likimas nenori mūsų nuliūdinti“.
Maža sergsti dar mažesnes… Norėtųsi pažaisti, palakstyti… Kieta ranka ir tvirtas žodis: „Reikia“. Bet ir mažoje širdelėje didelė paslaptis gyvena. Užlipdžiusi duonos minkštimu sesei akis, jau bėgs į lauką… Svajonės juk gimsta ir skurdžiausioje kasdienybėje. „Kur?“ — sulaiko griežtas žodis, o dar daugiau pasakantis žvilgsnis byloja: „Privalai“. Gal tai ir buvo ATSAKOMYBĖS IR PAREIGOS pradžia?
Bet ne faktus, ne JOS vaikystės nuotrupas norėčiau šiandien varstyti, o apie paprasto Žmogaus nepaprastumą šnekėti.
Prisipažįstu: dar vis nežinau, kas pažadina Žmogų Aukštesniam? Kas pakelia jo dvasią, priverčia augti, nesitaikstyti su kasdienybe, kuri palaužia daugelį… „Sunkumuose visada slypi galimybės“,— kartojo vokiečių fizikas Albertas Einšteinas. Ir šiandien suprantu, kad jis dieviškai teisus.
JĄ, vos pradėjusią skaityti, užvaldė begalinis noras pažinti. Pažinti kitą gyvenimą, kurį regėjo knygose. Nes tas, kurį ji matė kaime — buvo nepalyginamai kitoks.
Smalsumas, begalinė kantrybė, noras mokytis ir pažinti — buvo visko pagrindas.
Svajonėms reikia dvasios polėkio ir erdvės. O jos, nors rodėsi esą tiek daug, nebuvo. Dvasinė erdvė kaustoma: pilka nerangi kasdienybė tampa visų svajonių priešu, dažnai krintančiu ant pečių sunkiu akmeniu — nepabaigiamu darbu ir rūpesčiu, kurioje vienas už kitą svarbesnis, reikalingesnis. Valandos minučių nepadalinsi… Savaitei papildomų darbadienių nepridėsi. Laiko trūksta… Gali jį tik iš miego „pasiskolinti“. Neveltui filosofas Vydūnas sakė, kad „Gyvenimo nuoboduliu serga tik nuobodūs žmonės“. Todėl ilgai, žinau, ir dabar negęsta šviesa languose: prie knygų, prie straipsnio ar siuvinio rymo su ja Vakaras, abu kartu svajodavę, kad „gal kada nors to laiko būsią daugiau“.
Sunku pasakyti, kodėl moters — dailiosios lyties atstovės — trapūs pečiai rečiau palūžta nuo gyvenimo negandų, rečiau palinksta nuo kasdienybės naštos. Todėl ir tie kampai, nesvarbu, kiek jų tektų laikyti, ne tokie jiems sunkūs besą.
Nežinau, ar pečiai pripranta? O gal Likimas, stipriuosius labiau mylėdamas, jiems papildomų jėgų skiria? „Nei aukštas intelekto laipsnis, nei vaizduotė, nei abu kartu nesukuria žmogaus genijaus. Meilė, meilė, meilė yra genijaus siela“,— sakė austrų kompozitorius Wolfgang Amadeus Mozart. Meilė gyvenimui — svarbiausia, ką mes turime… Ji ir padeda, ji ir įkvepia, ir sutvirtina — mūsų fizinį ir dvasinį kūną.
Vienas po kito — šeši išvydo pasaulį. Mamos pėdomis pasekė… Mylėjo JI visus labai. Bet meilę gal supratusi kitaip: ne brangiausiomis dovanomis atžalas džiugindama, o galimybe dirbti, užsidirbti suteikdama. Visi anksti suprato, kad nėra duonos medžių giraitės, o keptų karvelių norint paragauti — juos ne tik išdoroti ir išsikepti, bet pirmiausia dar užsiauginti reikia. Todėl ir Meilės medis, pasodintas vaikų širdyse, jau seniai Prasmės žiedais žydi, vaisius nokina: jie nebijo darbo.
O metai vis bėga… Tik svajonėms jie įtakos neturi… Ir nors skausmas dažnai sąnarius rakinėja, nors maudžia raumenis ne nuo patogaus miego, bet nuo visą gyvenimą dirbto sunkaus darbo, Laiko piramidės viršūnėje visada žėri. Kas tai? Viltis ar Svajonė?
Kasmet prisiminimų daugėja… Ir nuotraukų, ir straipsnių, ir svajonių… „Kodėl skauda daugiau nei kitiems? Ne, ne fiziškai. Dvasiškai gelia“,— žinau nebylų klausimą.
Jautresnės sielos, dvasiškai tobulesnis žmogus turi ir didesnę, platesnę pajautimo skalę, juk „Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia“,— filosofavo vokiečių filosofas ir rašytojas Friedrich Nietzsche.
Ir nesvarbu, kad šiemet gegužė jau bus septyniasdešimt penktoji, tačiau kasmet vis kitokia… Kitaip sninga obelų žiedlapiais ir vis kitaip nulyja saulėti lietūs. Ir lapkričio mozaiką vėjas išžarsto kasmet vis skirtingai. O tos svajonės? Jos besmegeniais kvatojasi po langais, bemiegę naktį žvaigždele sužimba ar vienišos sniegenos čirškavimu prabyla.
Bet… Juk visko tiek daug… Įkurtas klėtelėje giminės muziejėlis, nuolat atnaujinamas giminės metraštis, kasmet organizuojami giminės susitikimai. JI — aktyvi daugelio Žemaitijos renginių ir iniciatyvų organizatorė, telkianti kaimo bendruomenę, siekianti, kad nebūtų užmirštos senojo kaimo tradicijos, todėl pati ir konkursus organizuojanti, ir prizus steigianti. JI, Elena Mažeikienė, gyvenanti Tučių kaime (Nevarėnų sen.),— Tado Daugirdo premijos laureatė. (Tadas Daugirdas 1853-1919 — vienas žymiausių Lietuvos mokslininkų, archeologas, dailininkas, aktyviai dalyvavęs Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime — Red.).
Tėvynės pažinimo draugija yra įsteigusi šią premiją, įteikiamą kas trejus metus. Akcentuojant, kad pirmoji laureatė — profesorė Ona Voverienė, trečiąja paskelbta žinoma etnologė Gražina Kadžytė, nesunkiai supranti, kokia svarbi premijos reikšmė, kiek daug ji įvertinta.
„Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“,— liudijo Nobelio taikos premijos laureatė Motina Teresė. Džiaugiuosi, kad paprastas Žmogus, neatlikęs jokių žygdarbių, tampa NEPAPRASTU. Todėl suprantu, kad Likimas, mylėdamas stipriuosius, suteikia tik dar daugiau šansų jiems tai įrodyti.