Laimingos akys, matančios ne tik vaikų, bet ir vaikaičių, provaikaičių gyvenimus
Dažnai sveikindami savo artimuosius, linkime sulaukti šimto metų. Tik ne visiems tai lemta išsipildyti. Kai prieš penkerius metus sveikinome Ryškėnuose pas sūnų Vincentą gyvenančią Petronėlę Dužinskienę, jai linkėjome sveikatos ir sulaukti šimto metų. Tuomet senolė šypsodamasi pakvietė susirinkti į jos jubiliejų. Sulaukėme tos dienos ir birželio 29-ąją vėl su gėlėmis skubėjome į Ryškėnus pas šimtametę.
Danutė Jackutė
Sulaukė garbių svečių
Garbingiausios sukakties proga Petronėlės pasveikinti atvyko Telšių rajono savivaldybės vicemeras Petras Kuizinas, „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, laikinai Ryškėnų seniūno pareigas einanti Angelija Žilionienė ir socialinio darbo organizatorė Danutė Lečkauskienė, Ryškėnų kultūros centro direktorė Romualda Virketienė, Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Ryškėnų filialo bibliotekininkė Jovita Vaičiulienė ir kiti darbuotojai.
Petronėlė nuoširdžiai dėkojo už tokį gražų pasveikinimą ir šypsojosi paklausta, kur glūdi ilgo amžiaus paslaptis. „Kiek Dievo skirta, tiek gyveni“,— įsitikinusi senolė. Tikėtina, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis glūdi ramybėje, geroje nuotaikoje ir sugebėjime draugiškai su visais sugyventi.
Varguolių santuoka
Petronėlė Žilevičiutė gimė Viekšnaliuose. Vieniša motina augino tris dukras, iš kurių viena anksti mirė. Jos vaikystės, paauglystės ir jaunystės metus lydėjo skurdas. Neturėdamos nei savo būsto, nei žemės, moterys glaudėsi pas svetimus. Iš pradžių kartu su motina, o vėliau — su seserimi Petronėlė tarnavo pas ūkininkus.
Likimas merginą atvedė pas vieną Šėmų kaimo ūkininką, kur tarnaudama susipažino su būsimuoju vyru Vincu. Pas gretimame Pakulniškių kaime gyvenusius Vincą ir Eleonorą Dužinskus savaitgaliais rinkdavosi kaimynai maudytis pirtyje. Nueidavo ir Petronėlė su kitomis moterimis. Tad ten ir susipažino jauni žmonės, o juos „supiršo“ Šiaulienė, anytos sesuo. Ji pakvietė Petronėlę į „mašinavonę“ (taip tuomet vadino javų kūlimą — aut. pastaba). Talkininkavo ir būsimasis vyras Vincas.
Po tos „mašinavonės“ jaunuoliai ėmė vis dažniau susitikti talkose ir kaimo gegužinėse. Draugystei nepritarė Vinco broliai Stasys ir Danielius, kurie, stengdamiesi sutrukdyti jų susitikimus, prikrėsdavo įvairiausių pokštų — slėpdavo drabužius, batus, o kartą net įpjovė lieptelį, kuriuo turėjo skubėti vaikinas į susitikimą su panele, kad eidamas sušlaptų ir atvėsintų įsiliepsnojusią meilę.
Tokios marčios nenorėjo ir anyta. Būsimojo vyro artimieji manė, kad susituokę patys skurs ir į didesnį vargą klampins nepasiturinčius tėvus. Tuomet Petronėlė net kostiumą savo išrinktajam nupirko, nes jis neturėjo kuo apsirengti einant „ant šliūbo“. Kai sumainė žiedus, jai buvo devyniolika, o jam dvidešimt ketveri.
Gyveno santarvėje
Pas uošvius jaunavedžiai nepasiliko. Neturėdami namų ir žemės, ieškodami darbo, pigesnės bei geresnės pastogės, keliavo po aplinkinius miestelius. Gyveno Žarėnuose, Karšteniuose, Žlibinuose, Kontaučiuose ir dirbo įvairiausius darbus. Savarankiškai, o vėliau iš sūnaus Vincento pramokusi rašyti, skaityti ir skaičiuoti, Petronėlė sėkmingai rasdavo darbo. Keletą metų Žlibinuose dirbo parduotuvėje, Kontaučiuose abu su vyru rūpinosi pieninės reikalais, o Lieplaukėje visi surado bažnyčios patarnautojų darbus. Vincas tapo zakristijonu, Petronėlė „pročka“ ir varpininke, o sūnus Pranas — vargonininku.
Gražiausios ir įsimintiniausios gyvenimo dienos prabėgo Lieplaukėje, kai šeima įsigijo savo būstą — pusę gyvenamojo namo, kuriame Petronėlė gyveno iki pat savo 95-ojo gimtadienio. Ir dabar ji vis prisimena Lieplaukę ir gerą gyvenimą šiame ramiame miestelyje. Keletą kartų ji su sūnumi Vincentu nuvažiavusi pasisvečiuoti, susitikti su buvusiais kaimynais, į Ryškėnus grįždavo laiminga ir sakydavo, jog atsigavusi, nes ten oras tyresnis.
Nors Petronėlė ir Vincas Dužinskai gyveno varguose ir nepritekliuose, tačiau santarvėje. Savo gerumu, nuoširdumu, darbštumu ji pelnė vyro motinos ir jos giminių prielankumą. Niekas nėra girdėjęs jos skundžiantis ar plūstantis. Paklausta, ar visada sutardavę su vyru, senolė sakė, jog visko būdavę. Susikivirčijus ji paklusdavusi vyrui, bet po barnio sugebėdavusi įtikinti jį savo teisumu.
Petronėlė apgailestavo, kad drauge su vyru pragyvenę 50 metų, nespėjo atšvęsti auksinių vestuvių. Vincas tos dienos labai laukė, tačiau po sunkios ligos atgulė į Lieplaukės kapines, šalia dukters Zitos, kuri mirė sulaukusi vos 24 metus.
Paliko pėdsaką
Petronėlę ir Vincą Dužinskus prisimena daugelis Žemaitijos žmonių, nes jie buvę tokie, kuriuos kviesdavę „prie tanciaus ir rožančiaus“. Sutuoktiniai dirbo cementinius paminklus tuomečiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, Lieplaukės kaime įsirengę nuosavas dirbtuves. Dar ir dabar tebestovi jų nulieti antkapiai ir paminklai senosiose Žlibinų, Kontaučių, Lieplaukės, Lauko Sodos ir kitų kaimų kapinaitėse. Vyresniosios kartos žmonės prisimena šmaikštumu, artistiškumu garsėjusį Vincą ir jo elegantišką žmoną Petronėlę. Jie kartu vaidino Lieplaukės mokykloje mokytojų pastatytuose vaidinimuose, o dažniausiai savo artistinius gebėjimus sutuoktiniai demonstruodavo giminaičių ir draugų suėjimuose ar vestuvėse. Jiedu supiršo per pusšimtį porų. Dauguma jų darniai tebegyvena.
„Vyrui labai patikdavo smagios kompanijos, todėl negalėdavau jam prieštarauti, turėdavau ir pati eiti į vestuves. Jis negalėdavo atsisakyti ir eidavo piršliauti net nepažįstamiems žmonėms“,— prisiminė jubiliatė.
Jos gyvenime buvo visko, nuo skurdo vaikystėje, sunkaus darbo auginant vaikus, iki spindesio, kai išsidabinusi, kartu su vyru piršliaudavo giminaičių, draugų, pažįstamų vestuvėse. Sulaukusi brandaus amžiaus, Petronėlė užsidėjusi peruką, pasidažiusi lūpas, pasigrimavusi, pasidabinusi ilga suknele, rėždavo sveikinimo kalbas giminių šventėse.
Džiaugiasi gyvenimu
Abu Petronėlės sūnūs — auksarankiai. Pranas (g.1937 m.), gyvenantis Tryškiuose, žinomas Lietuvoje medžio drožėjas, daugelio parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis, respublikinės parodos konkurso „Aukso vainikas“ 2013 metų laureatas. Vincentas (g.1936 m.) irgi puikus stalius, kaip liaudyje sakoma, „visų galų meistras“, sugebantis pataisyti ar net patobulinti sudėtingiausius mechanizmus. Jis, kol nesušlubavo sveikata, daug metų buvo reikalingas visiems ryškėniškiams.
Visos bėdos užsimiršta. Tik ne artimųjų mirtys. Petronėlės veide dukters ir vyro netektys įrėžė giliausias raukšles, paliko skausmą širdyje. Dabar ji sielojasi dėl savo artimųjų. Tačiau didžiulė laimė sulaukti tokio garbaus jubiliejaus, nes, kaip sakė klebonas Kęstutis Balčiūnas, Ryškėnų Šv. Brunono Kverfurtiečio koplyčioje melsdamasis už šimto metų sulaukusią Petronėlę bei jos artimuosius, laimingos akys, matančios ne tik vaikų, bet ir penkių vaikaičių, septynių provaikaičių ir vienos proprovaikaitės gyvenimus.
Maudynėms aktualūs ir maudymosi kostiumėliai