Apie valdoviukus ir tvaną
Prabudo Perkūnas, nusiblokšė debesų patalą, pasirąžė. Žaibu pasikrapštė nosį, nusičiaudėjo. Atsisėdo ant debesies, vėpso į Telšių kunigaikštystę. Dingtelėjo dangaus valdovui: smagu būtų iš žmonelių pasišaipyt, pagąsdint, idant jo vardą maldose dažniau minėtų. O dabar meldžiasi žmogeliai visokiems loterijų, laukų ir bankų dievaičiams, zyzia maldose stebuklingo pralobimo, pamiršę gyvenimo esmę ir prasmę.
Daugiau „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 55 (9769)