Nuo barzdaskučio iki gydytojo
Metraščiai ir laiškai, testamentai bei teismų dokumentai iš pačių seniausių laikų leidžia mums sužinoti apie žmonių profesijas bei jų veiklą. Kunigaikščių dvaruose egzistavo daug įvairių pareigų. Panašiai, kaip ir pas kunigaikščius, būdavo formuojamas ir vyskupo dvaras. O pakrikštijus žemaičius ir įkūrus Medininkų vyskupiją, Žemaičių vyskupo dvaras kūrėsi Varniuose, taip pat Alsėdžiuose. Sykiu su Ganytojais gyveno bei, esant poreikiui, keliavo ir Ganytojo patikėtiniai ar jo dvariškiai.
Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Tarp vyskupo dvariškių ypatingai vertintas gydytojas. Vyskupo dvare, kaip ir pas kunigaikščius, šias pareigas užimdavo dažniausiai mokslus užsienyje baigę vietiniai arba geri svetimtaučiai kviestiniai specialistai. Tik 18 amžiaus antroje pusėje Antanas Tyzenhauzas Gardine įkūrė Karališkąją medicinos mokyklą ir kvietė kilmingųjų bei valstiečių vaikus mokytis medicinos. Mokinių nebuvo daug. Šiek tiek vėliau ir svarbiausioje Lietuvos mokslo įstaigoje — Vilniaus universitete, suskubta kurti Medicinos katedrą. Planai grandioziniai — ne tik katedra, bet ir visas institutas su didžiule mokslo baze. Sumanymo realizuoti nepavyko taip greitai kaip norėta. Tačiau jau 1783-1784 m. Vilniaus universitete mediciną studijavo 14 studentų, iš kurių 12 išlaikė valdžia. 1784-1785 m. studentų padaugėjo, nes medicinos paskaitas pradėjo klausyti 16 amatininkų chirurgų. 1788-1789 m., be amatininkų, buvo 27 studentai. Mokslas trukdavo ketverius metus. Šia profesija domėjosi miestiečiai, kilmingųjų vaikams ji nebuvo įdomi, juolab, kad ir darbas sunkus. Buvo ir kita alternatyva — užsienio aukštųjų mokyklų absolventai. Tačiau sirgo ne tik didikai. Epidemijos dažniausiai smogdavo neturtingiesiems; dėl prastos mitybos, higienos ligos šiame sluoksnyje klestėjo. Pirmosios ligoninės su minimaliomis medicinos paslaugomis — tai prie parapijų įkurtos špitolės.
Pavargėlius ir paliegusius buvo įprasta apgyvendinti špitolėse, prie bažnyčių, kurioms išlaikymą dažniausiai skirdavo turtingesni parapijiečiai. Tad kiekviename bažnytkaimyje ilgainiui įkurdintos špitolės — vienur anksčiau, kitur vėliau. Lyginant su kitų kaimų špitolėmis, Varniuose 18 amžiuje buvo nedidelė ligoninė. 1743 m. vyskupas Antanas Tiškevičius pastatė prieglaudą špitolę ir ją atidavė vienuoliams rokitams. Rokitų namams išlaikyti vyskupas paskyrė duoklę iš Kirklių ir Viekšnalių kaimų. Šiuose Rokitų namuose gyveno iki 60 asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, kuriais rūpinosi vienuoliai. Rokitų namai gyvavo iki 1842 m.
Skaitant įvairius kaimų inventorius, randame pastabų apie kaimo gyventojų profesijas, tarp jų kartais paminimas ir cirulnikas arba barzdaskutys, atlikdavęs pačius primityviausius gydytojo darbus: nuleisdavo kraują, uždėdavo dėles, ištraukdavo dantį. Svarbūs kaimuose buvo įvairiausi žolininkai, patardavę ir savo surinktų žolių duodavę ligoniams. Žinant ligų ir epidemijų mastus, tai šiandien atrodo kaip labai minimali pagalba sergantiesiems.
Profesionalūs medicinos daktarai į Lietuvą buvo kviečiami iš svečių šalių ir tik į kilmingųjų dvarus. Tokių žinių išlikę apie vyskupo Pauliaus Alšėniškio (1492-1555) dvarą, kuriame dirbo net du daktarai: Valentinas Reška (1512-1519) ir Jonas Časlavicietis (1518-?). Suprantama, jog panašios dvariškių pareigos buvo ir pas žemaičių vyskupus, juolab, kad kunigaikštiškos kilmės Giedraičių veikla neapsiribodavo tik Žemaitija. Įdomią žinutę mums pateikia Varnių miesto savivaldos (magdebuginių teisių) tyrinėtojai. Rašydami apie vieną savivaldoje dirbusį žmogų, pamini ir kitas jo pareigas — daktaro. Taip pat žinome esant vyskupo Aleksandro Gorainio raštą, patvirtintą vėlesnių vyskupų dėl žemės skyrimo daktarui už gerą darbą. Taip į Varnių kraštą per vyskupo dvarą atkeliavo daktaras Jonas Šulcas. Liuteronas, greičiausiai vokietis, pasikrikštijo ir puikiai pritapo Varniuose, jis buvo išrinktas lentvaičiu, o už gerą darbą minėtais dokumentais apdovanotas žeme Girkalnyje, Raseinių krašte. Varnių inventoriuje 1784 m. minimas Steponas barzdaskutys, felčeris. Nėra jokių kitų žinių apie jo veiklą bei kilmę.
Kitas Varnių daktaras — Andriejus Štachas — atkeliavo pakviestas vyskupo Stepono Jono Giedraičio. 1795 m. kovo mėnesį šis žemaičių vyskupas paskyrė seminarijos iždo sklypą su ganyklomis Andriejui ir Petronėlei Štachams. Kitame dokumente yra paaiškinimas, kas tas Štachas. Jis nurodomas medicinos daktaru. Dar kitas dokumentas pasako, kad A.Štachas iš Vilniaus gubernijos. Kokios daktaro pareigos, žinių nėra, tačiau tai, kad jis gyveno Varniuose, o ne Alsėdžiuose, kur reziduoja S.J.Giedraitis, leidžia manyti, kad A.Štachas turėjo pareigų ir kunigų seminarijoje. Vėliau A.Štachas išrinktas Varnių burmistru. Tai rodo, kad šis žmogus svariai įsiliejo į tuometę bendruomenę su savo žiniomis ir paslaugomis.
A.Štachas turėjo tris sūnus, iš kurių vienas — kunigas, o antrasis — vaistininkas, paminėtas vysk. Motiejaus Valančiaus dokumentuose. Neseniai Lietuvos valstybės archyvui paskelbus dokumentų apie Lietuvos mediciną, randame žinių apie Žemaitijoje dirbusius daktarus. 1839 m. Varniuose kunigų seminarijoje dirbo vaistininkas Napaleonas Daugėla. Žemaičių vyskupijos valdytojas Jonas Chrizostomas Gintila rašo šio daktaro atestaciją, t.y. rekomendaciją arba charakteristiką: „…Napaleonas Daugėla, Ignaco sūnus, yra 36 metų, katalikas, kilęs iš dvarininkų, tačiau savo giminės dvaro neturi. Mokėsi Vilniaus akademijoje ir gavo II vaistininko laipsnį, diplomas išduotas 1837 m. Laisvąją praktiką atliko 1839 m. Kelmėje ir tų pačių metų rugsėjo mėnesį vaistininko pareigas pradėjo eiti Žemaičių kunigų seminarijoje. Vėliau Vidaus reikalų ministro leidimu toje pačioje įstaigoje paaukštintas daktaro pareigoms. 1843 m. jo paties prašymu dėl asmeninių priežasčių ir Vidaus reikalų ministro leidimu atleistas iš pareigų.“ J.Ch.Gintila daktaro N.Daugėlos veiklą apibūdina teigiamai — daktaras tinkamas paaukštinti. Už darbą Varnių kunigų seminarijoje N.Daugėlai išmokėta 100 rublių.
Išleidus N.Daugėlą, Varnių kunigų seminarija kurį laiką daktaro neturėjo. M.Valančiui dirbant seminarijos rektoriumi, teko ne kartą rašyti Vidaus reikalų ministrui dėl gydytojo etato seminarijoje. 1846 m. M.Valančius tikėjosi, kad greitu metu Varniuose atsiras vieta daktarui, tačiau tik 1857 m. vidaus reikalų ministras Varnių kunigų seminarijos daktaru patvirtino čia jau senokai dirbusį Vladimirą Andrijauskį.
Įdomi Telšių apskrities dvarininkų pozicija dėl daktaro paslaugų: 1846 m. daktaras N.Daugėla, kuris anksčiau dirbo Varnių kunigų seminarijoje, sudaro sutartį su Telšių ir Šiaulių apskričių dvarininkais ir įsipareigoja 8 metus rūpintis Pavandenės, Zdoniškės, Gomalių, Nevardėnų ir kt. dvarų žmonėmis. Pagal šią sutartį daktaras turėjo rūpintis 1079 vyrais ir 1077 moterimis. Dvarininkai privalėjo suteikti daktarui patalpas, kuriose būtų galima apžiūrėti, laikyti sergančiuosius ir pagalbininką. N.Daugėlai už šį darbą turėjo būti sumokėta kiekvienais metais po 135 sidabro rublius. Tokia sutartis buvo protingas dvarininkų sprendimas, sąlygotas gyvenimiškų patirčių: nuo 1831 m. Žemaitiją kamavo choleros epidemija.
Nuotraukoje: Buvusi Varnių kunigų seminarija XX a. pr.