Ant septynių kalvų

Ieva Sigita Naglienė. Du puodeliai vandens…

Ieva Sigita Stongvilaitė-Naglienė (nuotraukoje) gerai pažįstama Žemaičiuose. Ji — tuometės 3-iosios vidurinės mokyklos mokinė ir lietuvių kalbos mokytoja, poetė, Telšių literatų klubo narė nuo 1996-ųjų metų, Šiaurės Lietuvos literatų draugijos impulsyvi bendradarbė. Ji ir skaitovė, ir renginių vedėja, ir poezijos apžvalgininkė. Intensyviai rengė susitikimus su Žemaitės, „Džiugo“, Plungės „Saulės“ gimnazijų pedagogais ir moksleiviais, Plungės viešosios bibliotekos lankytojais, Biržuvėnų bendruomenės poezijos gerbėjais. Jiems pristatė ir analizavo poetų Antano Gailiaus, Giedrės Kazlauskaitės, Kęstučio Navako, Mindaugo Nastaravičiaus, Rimvydo Stankevičiaus, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno, Vlado Braziūno, Aušros Kaziliūnaitės, Jurgos Jasponytės poetinę kūrybą. Aplankė ne vieną Lietuvos kultūros kertelę, jausmine gaida prakalbino bežadį popieriaus lapą. „Kasdienybės verpetuose reikia sielai atgaivos — kuriu. Eilėse susipina gimtųjų Džiuginėnų grožis, Telšių kalnelių paslaptys su išėjusių ir esamų brangių žmonių artumu“,— mena poetė 2000 metų „Jungčių“ almanache.

Adolfina Varnelienė

Sekmadienis „mažom akelėm“
I.S.Naglienė gimė Siraičiuose, beveik kartu su Kūdikėliu Jėzumi, per Kūčias. Šeimoje augo keturios dukterys, anksti neteko artimųjų: Mamos, Tėvo ir Vyro. Viena užaugino sūnus — Gintautą, Sigitą ir dukrą Jomantę. Dviem iš jų dar reikalingas nors vienas mamos sparnelis. Likimas Sigitai mestelėjo ne vieną vėjo gūsį. Tai akivaizdu ir eilių potekstėse, kai teko rinktis vieną iš dilemų: Nusausėjusi pelkė, nuraudę karklynai, suneštos vėjo pakopos — gąsdina, gydo? Tik ištrupėję laiko kauleliai, tik pamenkusi sakinio linija… Nesiskėryčiok, gandre, nesivargink. Naktis, kaip naktis. Pereisiu ir į kitą pusę. Tiek jau to — geriausia aukštyn, kai kitaip nebebus nei kur, nei kada priešais traukinį…“ („Kiek arčiau traukinio“).
Menu tas dienas, kai jos Vyras ir dar mažulyčių Tėvelis amžiams išėjo. Mano akys klausė, kaip išgyveni… „Nagi suglausk pirštus,/ nagi — parodyk, nėra gerai ar blogai./ Tik tam tikra gyvenimo dozė, kai ramybėje tokioje,/ kai tokioje iki ašarų…“ („Tarp pirštų“). Štai ir atsakymas, užklausus, kaip sutiko tuometį savo gimtadienį ir šv. Kalėdas. Taigi angelo lipdomas sekmadienis buvo „mažom akelėm“. Skausmas it ietis smigo širdin iki alpulio: „Atleiskit, Mano giminės vyriausieji,—/ skambu tarsi vartoma statinė, geležinė,/ ištuštinta. Tas skrabesys — nuojautų skylės,/ muzika. Jūs visiškai teisūs — gėda yra kopėčios,/ kai lipi aukštyn, kai eini į žmones. <…>./ Per anksti mirė motina…/ Per anksti maldos.“ („Prisipažinimas“).
Eilių poteksčių įstrižainėse nedrąsus žvilgsnis, lyg vėl lauktų paties skaudžiausio: „Per artėjančią vėsą kūnai/ šviesesni./ Vėsumos ligi ašarų ir netikros saldybės…“. Ši vėsa — ne gaivinanti, šaldanti. Nostalgiškas tėviškės ilgesys šalia pačių artimiausiųjų. Lyg apkursta namų erdvė, lyg po krūtine kauptųsi nerami nuojauta: „Per ilgiausią ilgiausią litaniją palinkėk, kad atminčiau tą trobesį,/ tą geltoną, prie žvyrkelio, kad mokėčiau išbūti jų raštų gale pirmutinė,/ o skiemenys — vaiko delniukai, delniukai įšyla…/ Tarsi apėmus per liemenį“. Metaforiška minties gilybė — tėvų namų ilgesys ir savojo lizdo saugojimas. Ir džiaugsmas, kad arti vienas kito, su vaikais, kad „kaip mažyčiai sraigteliai darniai juda ir kasdienį gyvenimo ilgesį pakartoja rasos lašeliu“. Skaidrumas — artimas Sigitos būties bendražygis. Ar tik ne sielos nerimo išskaudėta dalia genų įsčiose? Esatis be švyturio, be kranto, atsigrįžusi į erčią dangaus. Dvasinio pasaulio gelmėse ir šalta, ir šilta erdvė, tarsi šviesėjanti: „Jonvabalis — tolių žvilgsnis./ Žvilgsnis pro debesis — ir debesų… <…>“. Jaučiu net mistinį minčių žvilgsnį, jo kontaktą su visata — sielos gelmėmis.
Eilėraštyje „Du puodeliai vandens“ gamtos vitražas taikliomis vaizdinės kalbos subtilybėmis akcentuoja daugiaprasmes būties akimirkas: „Du puodeliai vandens — iki soties gyvenimui./ Tas tykumas gamtos po lietaus įrašytas į debesį,/ lyg stiklinis, brauki tik jo pakraštį — ir žaliuoja,/ beveik visada mes žali./ Apsimeskime taip, kad atrodytų nieko nebuvo./ Šuo pakauks, šuo užkauks, o greitoji vėl skubės,—/ lygu burė baltuoja — du puodeliai vandens,/ karpiniai ant langų ir sustoję tiksėti laikrodžiai“.
 
Vakaro ir dienos vėsoje
Dvasinis šviesumas, gražiai guldoma kalba, švelnūs tolymių įvaizdžiai, pereinantys iš vienos erdvės į kitą — dabarties tėkmės akordai prišaukia gimtuosius Telšius ir jo užribiuose esančią gamtą: „Pro Džiugą, Germanto keliu/ eilinis vakaras tamsėja./ Laukinių paukščių poros ir poros — iš laukų./ Turbūt per gerą sprindį, turbūt tarp kitko/ vėjūkštis trankosi stalčiukais miško“ („Eilinis vakaras“). „Germantas priima saulę — ji eina labai išdidi./ Grįžo iš viso pasaulio — visą pasaulį stebi./ Uosis — ramus pėdsekys. Ratelyje dūzgauja siūlas“ („Uosis — klajoklis“).
Eilių žmogaus nuotaika keičiasi, tačiau lygiagrečiai apkabina ir skaudžias akimirkas. Ryškus poetės nuotaikų lengvumas. Jame ir šeimos būties nūdienos perspektyvos nusakomos eilėraštyje „Žiemos gitaros“: „Žiemos gitaros kelia sumaištį./ Pūgos banga aukojasi ir gelia —/ Lyg pasigestum seno laiško,/ Lyg iš laiškų paukšteliai tupiasi./ Paskambina už jūrių marių sūnūs./ Užsiima kažkuo keista diena./ Ir vienas kitas nuogirdas — stebuklas,/ Lyg būtum pats jo pabaiga.“ Ypatingi žodyniniai ištekliai it smuiku griežia. Lengva, gaivinanti šviesa nubėga eilėraščio „Truputėlį tykiau, kai alyvos sužydi“ ir persipina su netekčių atsiminimais: „Žalsvo tykesio salos žalsvėja,/ Kai atsargiai einu, kai alyvos linguoja,/ Kai žiedai iki žemės, kai tykiau, truputėlį tykiau/ Melancholiškai ploja…/ Rodos, ties vartais ar nuošalės vingiu/ Atmintis, ieškanti kelio į gilumą, mainosi:/ Kaip motinos akys, kaip rūpesčių vijos, dangaus/ Mėlynumo pasaulis — alyvos…/ Netekties pažadai pakeliui./ Netekties kalviui — alyvos,/ Sulaukėjo ant priekalo, gyvos.“
Eilėraštis mielas, žavus. Fonetinės kalbos figūros: priebalsiai ž, sč — žalsvo, žalsvėja, rūpesčių — ilgieji balsiai bei dvibalsiai y, uo, ė, o — alyvos, gyvos, linguoja, nuošalės — atveria pavasario vizijas, akustines pajautas ir erdvės sakralumą.

Mintys — it dėlionės žemės ir tolymių erdvėj
Mano rankose I.S.Naglienės kelerių metų eilėraščių pluoštas. Visi perskaityti, išskaityti, nuglostyti. Ir suprasti. Savitas, gyvas stilius, eiliavimo originalumas. Trumpi tiesmukiški, net ir sudėtiniai sakiniai — įvairiaprasmių minčių dėlionės. Klaustukai ir daugtaškiai. „Per artėjančią vėsą kūnai/ šviesesni. Vėsta ir vėsta — prieik, pastovėk, tebestovime./ O jazminai žydėjo ir žydi“. „Ar prieš mirtį reikia vandens?/ Ar gali dar tuomet atsigerti?“ Musės — stikle,/ o gal mes ką tik/ įstiklinti kybome?“ Lyrinio „aš“ dvasinė meditacija, jo egzistencijos žemėje prasmė, sudėtingų dilemų apsuptyje jis supranta, jog būtina rinktis patį tikriausią, patį teisingiausią sprendimą, svarbu nepasiklysti būties kelionėje.
Dėmesį pritraukia veiksmažodžių įvairovė: „Laiko voratinkliai kariasi,/ kabinasi, kyburiuoja“, „… skruzdė vis dažnai skraido, lekia lekioja“. „… valstiečiai <…>/ neįpratę prie šiuolaikiškų frazių, zujoja/ prekystaliais, įslenka unguriais…“.
Ir palyginimų virtinės: „žodžiai lyg malkos kapojami“, „… lyg pasagas riestum iš žodžių“, „tiria tyrinėja vėjas debesis/ mėnulis tarsi nebaigtas degti degtukas vos spinkso. O dažniausi eilių žodžiai — naktis, vėjas, lietus, saulė, vėsa, jūra, balandžiai — dažniausiai tik teigiama prasme. Būdingas įprastinės žodžių tvarkos kitimas: „Saulę vėjas mažina laukais“. Ir vaizdingų posakių-metaforų bei epitetų ir kitų sintaksinių figūrų gausa: „debesų nešulys“, „žodžiai be žvynų“, „Kai saulė eilėraščio burėmis, kai lygiai sklendžia…“, „Orkestras groja ežerais“.
Sigitos poezija tobula ir išskirtinė. Kaip išskirtinė jos dvasinė ir literatūrinė kultūra. Tai įsitikinau, atėjusi į literatūrinę popietę „Vakaro skaitymai“ „Ateities“ pagrindinėje mokykloje, kur dalyvavo ir jos kolegės. Tai nebuvo tik eilių skaitymas,— vyko pašnekesiai, nuostabos pliūpsniai, eilių prasmės ieškojimas, nuoširdus diskutavimas. Beje, šių trečiadieninių popiečių iniciatorė — mokyklos bibliotekos vedėja, Telšių literatų klubo narė Vanda Kuzienė.
Ir vis tik reikia nusakyti dabartinę I.S.Naglienės būseną jos pačios žodžiais: „Pasaulis už lango ir laikosi, pasaulyje reikia laikytis./ Lyg būtum stiklinių kojų, lyg gerbtum, kas vyko./ Naktis — sau pačiam pameluoji, kai dvigubai/ visko daugiau iš vaško, iš molio/ ištaško —/ akis“.