Jaunystė, kuriai teko sunkūs išbandymai
Liudgirai Talmantaitei-Zimantienei atminti
Minime 75–ąsias pirmosios, pačios baisiausios trėmimų į Sibirą bangos metines, degame žvakeles grįžusiems ir negrįžusiems atminti, prisimename laisvės kovotojus, dėl Tėvynės Pavasario paaukojusius savo gyvybes. Vis retėja žilagalvių tų tragiškų ir herojiškų laikų liudininkų gretos… Apie vieną iš jų, jau prieš keletą metų išėjusią Anapilin varniškę Liudgirą Talmantaitę–Zimantienę, pasakojo savo rašinyje, parašytame 2005 m., Varnių gimnazijos mokinys, šaunus maironietis ANDRIUS DOMBRAUSKAS. Pateikiame ištraukas:
„Kasdien M.Daukšos gatvėje praeinu pro seną, niūrų medinį pastatą, pasislėpusį už šimtamečių klevų ir kaštonų. Pokariu jame buvo sovietinio saugumo būstinė. Čia buvo kalinama, kankinama, o kieme stovinčioje daržinėje — ir žudoma. Už kalnelio plyti didžiulis tvenkinys. Žiemą nužudytųjų lavonai buvę kišami po ledu, vasarą — užkasami po sode augančiais medžiais ir krūmais. Kažkur čia — ir partizanų poetės I.Petkutės, gal ir vado V.Montvydo, ir jo adjutanto B.Alūzo-Bedalio paskutinė poilsio vieta… Ir atskamba pro medžių tankmę Irenos-Neringos posmas: „O mirštant neraudos mama anei sesuo…/ Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys./ Pagalviu pasiliks sunkus laukų akmuo,/ O patalu — kraujuotas gatvės grindinys.“
Dar apie vieną jaunystę, degintą pokario pavojų ir šaldytą Sibiro speigų, noriu papasakoti. L.Talmantaitei-Zimantienei likimas buvo palankesnis — ji neliko amžino įšalo žemėje, nebuvo užkasta kokioj pakelės žvyrduobėj granatos sužalotu veidu. Šiandien ji pasitinka mane šypsodamasi gražiomis tamsiomis akimis nedideliame namelyje Vytauto gatvės gale. Tiesa, niekur toli nuo to namelio ponia Liudgira negali nueiti, kojos jau atsisako žvaliai žingsniuoti — primena save kadaise lageryje, kertant mišką, iškentėti Sibiro šalčiai. Ir ta baisi naktis…
Bet gal apie viską iš eilės. Kai pradėjau domėtis pokario tema, apie tai sužinojo mano Močiutė. Ji pasakė, kad turi draugę, kuri pokariu buvo pažįstama su partizanais, už tai kalėjo lageryje. Apie ją rašoma Č.Kudabos knygoje „Septyni keliai iš Varnių“, nes ji — garsaus Lietuvos pedagogo, vadovėlių autoriaus J.Talmanto giminaitė, yra surinkusi Lūksto gintarų kolekciją. Močiutė padėjo susitarti dėl susitikimo, buvau šiltai priimtas, ir štai ta istorija.
L.Talmantaitė gimė 1931 m. kovo 27 d. Varniuose, toje pačioje vietoje, kur dabar gyvena. Tik tada stovėjo prie gatvės du pastatai. Bet buvusius namus sukūreno stribai, Liudgiros tėveliui pavyko pavogti tik du išardytos trobos rąstus, iš kurių pastatyta viena dabartinio namelio, stovinčio toliau nuo gatvės, siena. Čia turėjo būti daržinė ir staldas gyvulėliams, tačiau, kai namo nebeliko, šeima apsigyveno daržinėje. Pasakoja p. Liudgira: „ Po karo, 1945 m., Varniuose buvo progimnazija ir aš pradėjau ją lankyti. Pamenu, rugsėjo pirmąją atvedė mums naują auklėtoją — Bitarį Sikstą. Svarbiausia, mūsų klasė buvo tokia, kad ne kiekvieną priims. Jam buvo pasakyta, kad čia baisi klasė. Apžiūrėjom mes jį, paslapčiom stebėjom. Jis dėstė fiziką ir matematiką. Kai išėjo, klasės lyderiai paklausė: „Ar priimam?“ „Haj, haj!“ Tai reiškė sutikimą, pripažinimą, kad visi jo klausysim. Buvo geras mokytojas, bet neilgai bendravom: rodos, rugpjūtį jį areštavo. Buvo areštuotas už kažkokį nieką. Skaičiau jo eilėraščius, jis buvo toks drąsus žmogus — lyg lynu vaikščiotų, o drauge — toks geras, švelnus, lyg prie širdies dėk.
Baigusi progimnaziją, pradėjau mokytis Telšių mokytojų seminarijoje neakivaizdiniame ir dirbau Rietavo rajone, Tverų valsčiuje, Varnaičių pradinėje. Kadangi trūko mokytojų, mokančių rusiškai, tai mane ir paskyrė. Ten mokykla buvo įkurta sename ūkyje, jo šeimininkai buvo išvežti. Šeimininkų sūnus buvo miške. Pareidavo kartais namo, paprašydavo marškinius išskalbti ar kojines suadyti, toks bendravimas ir būdavo. Užeidavo kartais visas jų būrelis, papasakodavo apie apylinkes. Po to reikėjo persikelti į Gomuntlaukį, kur tada buvo septynmetė. Ten dirbau su pradinėm klasėm, o septynmetėje dėsčiau rusų kalbą. Ir Gomuntlauky turėjau pažįstamų, kurie buvo miške, bendraudavau su jais. Sužinojom, kad iškilo pavojus, jog galiu būti areštuota. Draugai ir sako: „Važiuok į Varnius, pasislėpk ir niekur nesirodyk.“ Taip ir padariau. Nuo tada dirbau Varnių bibliotekos vedėja. Parvažiavau iš Gomuntlaukio 1950 m., o 1951 m. sausio 12 d. vakarą, apie 22 val., pasibeldė į duris. Tada aš gyvenau pas tėvukus. Kaimynė matė, kaip mane išveda. Buvau paprastai apsirengusi, demisezoniniu paltuku ir paprastais bateliais. Tada nebuvo tokių žieminių batų kaip dabar. Tiktai amžinatilsį Jurgelevičius Leopoldas (buvo be proto geras žmogus!) įmetė į roges veltinius, o tėvelis ant pečių užmetė kailinius. Mane pririšo prie rogių ir varė pėsčią. Mes išvažiavom apie 22 val., o rytą, apie kokią 6 val., buvom Tveruose. Paklydom, baisi pūga, o jie sėdi rogėse. Atėmė tuos veilokus ir kailinius, užsidengė sau kojas, o mane su tais bateliais visą naktį pėsčią varė iki Tverų. Sakau, tada mane Dievas saugojo, kad nieko nenušalau. Iš Tverų išvežė į Rietavą. Pernakvojau dvi naktis ten saugume ir išvežė į Klaipėdą. Tardymas Klaipėdoje — neduok Dieve nė vienam! Per daug baisu pasakoti. Aš turėjau gražius storus plaukus. Nutvers už plaukų ir duos į sieną. Kitą sykį taip primuš, kad ko klaus, tą sakysi, kad tik paleistų. Dieną neleis miegoti, o naktimis tardydavo. Susėsdavome taip, kad ta, kurią naktį tardė, sėstųsi pati paskutinė ir sėdėdama nusnūstų. Išvarydavo 20 min. pasivaikščioti, tai eisi ir užmigsi, tiek tos sveikatos bėra. Kitas būdas buvo: įrems į sieną galvą, o viršuje nustatydavo vandenį varvėti ant galvos taip, kad lašėtų į vieną tašką. Taip iki sąmonės netekimo. Anie rodo, kaip vokiečiai kankina, o patys ką darė — nerodo. Kalėjime išbuvau iki pat rugpjūčio pabaigos. Mane teisė Maskvoje, o aš buvau Klaipėdoj. Nuteisė 10 metų iki atskiro nutarimo. Padavė tik popierius pro langelį ir liepė pasirašyti. Rugpjūtį iš Klaipėdos išvežė į Vilnių su antrankiais, nes bandžiau pasipriešinti. O tas pasipriešinimas buvo tik toks, kad vedama šaukiau: „Tokią ir tokią išveža!“, kad visi, kas pažįsta, žinotų. Dabar tas pasipriešinimas atrodo beprasmis, bet buvom jauni ir kitaip atrodė. Vilniuje uždarė Lukiškėse. Ten išbuvom 3 dienas. Ir rugsėjo 1-osios rytą, apie 4 val., mus išvarė į stotį, susodino į traukinį. Ir tada aš pasigrobiau saujelę žemės. Ir iki dabar jos turiu, nebedaug, tik vieną akmenuką ir vieną gabaliuką žemės. Kitą išdalinau. Sakiau: jei mirsiu, tai tą trupinėlį užberkit ant manęs. Ir pradėjo vežti. Kai mokyklose skambėjo Rugsėjo 1-osios skambutis, tada mus vežė. Sustodavom stotelėj ir girdėdavom skambutį… Man tada dar nebuvo 20 metų.
Mus nuvežė į Krasnojarską. Man buvo „napravlenije Norilsk“, bet kadangi laivas, kuris turėjo mus plukdyti, buvo išplaukęs, tai, kad nelaikytų mūsų be darbo, ten ir paliko. Paskui išvežė į Irkutsko sritį. Nelaikydavo vienoj vietoj ilgiau kaip 2–4 mėn., kad nesusigyventume. Lageriai buvo maži, pats didžiausias — 1200 žmonių. Vorkutoj, kitur būdavo 12000 ir daugiau. Atsimenu, vienoj vietoj sako: „Pajiedem naujon kolonijon.“ Važiuojam, važiuojam mišku. Miške stovi lentelė, ant jos užrašyta:„ 49 kolonija“ ir daugiau ničnieko. Buvo spalio mėnuo, ten jau šalta. Apsitvėrėm tvoras, pradėjom statyti kareiviams būstus. Miegojom ant šakų. Kai pastatėm, sutvarkėm — vėl į naują vietą. Paskutiniais metais buvo geriau, ypač po Stalino mirties. Aš, sakykim, negalėjau 3 metus gauti laiškų iš namų, parašyti — tik po 2 per metus. Buvo iš tų pačių kareivių neblogų žmonių, ypač tų „frontovikų“. Jiems buvo galima slapta įduoti laiškelį, kad išsiųstų. Kadangi mes ant miškovežių kraudavome mišką ir reikėdavo laužus kūrenti, tai susitardavome, kur laiškelį padėti, ir toks kareivėlis (jį vadindavom Medvežoniku, nes buvo rudom, mažylikėm akikėm) visada įmesdavo į pro Pajarską pravažiuojantį traukinį. Pasitaikė labai gera brigada, bet buvo įtaisę vieną skundikę. Buvo pas mūsų ir vadinamų „blatnųjų“ — recidyvistų, paskirdavo po 1-2 į brigadą, nes nesusitvarkė su jais kriminaliniuose lageriuose. Kartą, kai padaviau tuos laiškus, skundikė ir paskundė. Iškvietė mane vyriausiasis: „Ar gauni laiškų? Ar rašai į namus?“ Ginuosi, bet sargybos viršininkas įveda tą skundikę. Nusimoviau kaliošą ir — jai į snukį. Na, gavau karcerio. O karcery neįmanoma miegoti, nes pagalvokit: Sibiro šaltis ir sklepas! Dirbom ir naktimis, dvi savaites naktį, dvi — dieną. Rankomis 6 moterys pakeldavom metro skersmens rąstus. Ten buvo maumedžiai, labai sunkūs medžiai. Kad šiandien man reiktų, galvoju, kaip aš galėjau? Sakoma, ir šuniuks kariamas pripranta. Rusės sakydavo, kad po tokių darbų negalėsim vaikų gimdyti. Pirmą dieną bandžiau bėgti. Gavau veilokus, tokius didelius, jie kiaurai sušlapo, šalta. Sakau — bėgsiu, nušaus — nušaus. „Frontovikas“ kareivis pasitaikė, pasivijo — per užpakalį gavau. Jei būčiau pataikiusi ant kokio „čiurkos“ siauraakio, būtų tikrai nušovęs, dar porą savaičių atostogų už tai gavęs. Pas mus visos atlaikė, nes vargas užgrūdina. Tik viena vengrė bandė pasikarti. Bet išgelbėjom, paskui dėkinga buvo. Ją anksčiau išleido. Tai parašė į lagerį bendrą laišką.
Po Stalino mirties palengvėjo. 1956 m. mus perteisė. Buvo naujas tardymas. Jei sugebėjai nepasimesti, šnekėjai biškį pagražindamas, tai ir paleido. Grįžus buvo labai sunku, nes niekas nenorėjo buvusios kalinės priimti į darbą.“
Tiek man pavyko išgirsti iš Močiutės draugės. Ji sužinojo, kas buvo ją įskundęs. Tačiau sakė: „Nieko tam žmogui nesakiau ir nesakysiu, nes nenoriu jam gyvenimo gadinti. Tegul gyvena ramiai.“ Malonu buvo susipažinti su tokia tauria moterimi, kuriai jaunystėje, kai norisi džiaugtis gyvenimu, mylėti, linksmintis, teko tiek iškentėti ir kuri išliko gera, atlaidi, jautri, patriotiška. Tik skaudu, kad dabar daugumai žmonių Tėvynės meilės jausmas darosi svetimas.“
Nuotraukoje: Rašinio autorius ir Liudgira Talmontaitė-Zimantienė.