Be slenksčio troba prarastų savąją gyvastį ir saugumą, nes pro kiaurymę po durimis galėtų landžioti kas panorėjęs. Slenkstis — nuo mažumės išmintingasis mokytojas, žengiant į naują pažinimo pasaulį.
O giria, ar ji turi savo slenkstį? Žinoma, bet dažniausiai ne visi jį pastebi ir į nuostabią žaliąją karaliją įžengia atsainiai per samanas vilkdami kojas.
Girios slenkstį geriausiai jaučia miškininkai, per jį žengdami kasdien. Vienas tokių — Telšių miškų urėdijos vyr.miškininkas ARVYDAS JOKUŽYS (nuotraukoje).
Algirdas Dačkevičius
„Tėviškė — tenai, už miško“
„Savo gimtojo kaimo Vėlaičių, Plungės rajone, neprisimenu, o, būdavo, pasiteiravus mamos, kur jis, ši ranka mostelėdavo ir tarstelėdavo: tenai, už miško.
Žinoma, kur beprisiminsi, jeigu tėvai į Endriejavą persikėlė, kai Arvydukui buvo vieneri metukai. Čia ir lėkė vaikinuko mokyklinės dienos: vasarą važinėjant dviračiu, o žiemą — skriejant nuo kalniukų slidėmis. Mėgo ir fotografuoti. „Mano nuotraukų „herojai“ būdavo katinai ir šunys, įamžindavau ir vieną kitą gamtos vaizdelį“, — šiandien savo mokyklinį pomėgį prisiminė Arvydas. Mokykloje bene labiausiai traukė istorija, o kur mokysis toliau — iškart neapsisprendė. Kodėl pasuko į miškininkystę, šiandien ir pats svarsto. Miškininkų giminaičių neturėjo, bet labai traukė Endriejavo girininko Adomo Laucevičiaus asmenybė. Šis žmogus išsiskyrė savo bendravimu, jautėsi, jog nėra įspraustas į kasdienybės rėmus. Taigi, gal tai ir pastūmėjo būti kažkuo panašiam į jį…
Taip prasidėjo kelionė Žemaičių plentu pakeleivingomis mašinomis į Kauną, kur tuometėje Žemės ūkio akademijoje Miškininkystės fakultete Arvydas krimto aukštąjį mokslą.
„Dar ir dabar prisimenu studijų metus, bendrabučio „kambariokus“ Gintarą Čepulį, Kęstą Karloną, Petrą Kutulską, Narvydą Kazlą. Malonu bendrauti su visais, kurių kurse buvo apie 50, o ypač su Tytuvėnų urėdijos vyr. miškininku Valdu Gasiūnu, Plungės girininkijos girininku Algimantu Krajinu“, — pasakojo Telšių miškų urėdijos vyr. miškininkas. Retai taip būna, kad studijų metų „kursiokai“ kasmet susirinktų, o miškininkai labai solidarūs: liepos pirmasis arba antrasis savaitgalis būna jų susitikimų dienos. Ir taip nuo 1983–iųjų, kai baigė mokslus Kaune.
Įsimintini ir neeiliniai dėstytojai: būsimasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos aplinkos ministras Vaidotas Antanaitis, profesorius Simonas Pileckis, į studentus kreipęsis be jokių skrupulų: „Sveiki, kolegos!“ Savo gyvybingumu stebino arti 80 metų turėjęs docentas įžymus botanikas Erikas Purvinas, paskui kurį vos spėdavo lėkti studentai ir, kaišiodami mokslininkui po nosimi žoleles, klausinėdavo, kaip jos vadinasi. „Čia ne mūsiškė žolelė, reikėtų klausti agronomo“, — pamatęs laukų augalą, šypsodamasis sakydavo dėstytojas.
Iš Kretingos — į Telšius
Po studijų jaunojo miškininkystės specialisto laukė paskyrimas į Kretingos rajoną. Tuomet Arvydas jau buvo vedęs, tai ir žmonai Onutei reikėjo darbo pasidairyti. „Mūsų jaunai šeimai Kretinga tiko, nes žmona, lengvosios pramonės specialistė, įsidarbino tuometėje „Laisvės“ vilnonių audinių įmonėje, o aš tapau Kartenos girininkijos vyresniuoju techniku“, — prisiminė pirmuosius darbo ir šeimyninio gyvenimo metus Arvydas.
Tiesa, šeima didelių patogumų neturėjo: glaudėsi viename bendrabučio kambarėlyje. Be to, Arvydui kasdien iš Kretingos reikėjo važinėti į Karteną. Pirmąją darbovietę vyr. miškininkas ir šiandien prisimena su pagarba, mat girininkas Algis Mažeika jį ten išmokė savarankiškumo: girininkiją abu buvo tarsi neoficialiai „pasidalinę“, vadinasi, dalinosi ir atsakomybe. Palengva vyresnysis technikas ir ataskaitas už girininką į Kretingos miškų susivienijimą pradėjo vežti, nes vadovas pastebėjo, kad „ ne iš kelmo spirtam“ jaunuoliui puikiai sekasi pagrįsti ten teikiamus girininkijos veiklos duomenis.
Kas dar įsiminė iš pirmosios darbovietės? Ogi miško sodinimo talkos. Kai kurie iš tų sodintų medžių jau nukirsti. „Tuomet net nežinojome, kad, apsodindami statų Minijos šlaitą, apsodinome ir ten stūksojusį piliakalnį. Dabar jis, aišku „atidengtas“, kaip ir daugelis piliakalnių, ir už europines lėšas sutvarkytas“, — pasakojo A.Jokužys.
Netrukus kelionės „maršrutai“ iš Kretingos į Karteną ir atgal baigėsi, nes gabų specialistą pastebėjo kretingiškiai miškininkai. Kretingoje Arvydas tapo vyresniuoju miško ruošos inžinieriumi. Ten irgi sekėsi gerai.
Regis, dorai nė kojų nespėjo apšilti, o jau A.Jokužį kviečiasi Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo, kuriam priklausė, be kitų, ir tuometis Telšių miškų ūkis, direktorius Antanas Milkus. Jo kalba buvo trumpa: „Reikia važiuoti į Telšius vyr. miškininku dirbti. Turime savo kadrais verstis, juk kitų neieškosime“, — kaip kirviu nukirto direktorius.
Reikia tai reikia, ir 1987 metų gruodžio 1–ąją Arvydas atsirado tarp Žemaitijos sostinės miškininkų. Vadinasi, kitąmet jau švęs 30–metį, kai Telšiuose. Atrodo, vakar atvyko, o tuomet jam 27–eri tebuvo.
Kad medžiai vaikams ir anūkams siūruotų
A.Jokužys pamena, kad netrukus — 1988–aisiais — pavyko artimiau susipažinti ir su tuomečių įmonių Telšiuose vadovais. Tais metais vyko visuotinis miško fondo surašymas, o miško plotų turėjo ne viena įmonė, tai vyr. miškininkas jas lankydavo, tvarkydamas atitinkamus dokumentus.
Miškininkų darbe vienodų dienų nebūna. Nors kartais iš šalies atrodo, kad tik kertamas miškas, nes tai matomiausia veikla, bet pirma reikia jį užauginti — tai miško sėklininkystė, sodmenų išauginimas, iškirsto miško atkūrimas, naujo įveisimas, želdinių ir žėlinių priežiūra, jų apsauga.
Miškas turi savo gyvenimą, pranokstantį žmogaus amžių. Jam, kaip ir vaikui, daugiausia dėmesio reikia, kol formuojasi: tik pasodintą mišką reikia saugoti nuo žolių, žvėrių, graužikų ir kitokių negandų. Kartais pati gamta pateikia tokių siurprizų, kad net nesvajojai nuspėti. „Smagu pažvelgti iš laiko perspektyvos, kai tavo sodinti medžiai auga, kopdami į brandos amžių“, — džiaugiasi nors ir negreitai matomais darbo rezultatais A.Jokužys.
Laukia nauji iššūkiai
Šių metų rugpjūčio mėnesio „Miškų“ žurnale vyriausiasis redaktorius Albertas Žostautas rašė: „Nors medžio Lietuvoje dar besibaigiančios vasaros nuotaikos, tačiau nerimo ir nežinios ir čia užtenka. Kokie vėjai papūs po Seimo rinkimų rudenį? Kur link teks judėti valstybiniam miškų sektoriui? Kaip toliau bus tvarkomas valstybinių miškų valdymas? Klausimų yra ir daugiau, bet atsakymų mažumėlę dar teks palaukti“. Šioms mintims pritaria ir vyr. miškininkas A.Jokužys. Jis užsiminė, jog laukia naujo miškotvarkos projekto 10–ies metų ciklui tvirtinimas. Bus dalykiškai aptarti ir įvertinti praėjusio 10–mečio veiklos miške rezultatai. Džiugu, kad telšiškiai šalyje lyderiavo, įveisdami netinkamose žemės ūkiui naudoti žemėse net 1000 hektarų naujo miško. Be abejonės, numatoma jį įveisti ir ateityje, todėl nemažai klausimų dėl kadastrinių sklypų bus sprendžiama su žemėtvarkininkais. „Manau, kad prioritetiniai uždaviniai nesikeis: maksimaliai užtikrinti pajamas ir grąžą valstybei už miškų urėdijoms patikėto valstybės turto naudojimą, tinkamai prižiūrėti ir saugoti valstybinius miškus“,— sakė vyr. miškininkas.
Pasak A.Jokužio, kalbant apie pertvarką valstybinių miškų sistemoje, svarbus visų vertinimo kriterijų subalansavimas. Juk šiuo metu šalies urėdijos skirtingos daugeliu atžvilgiu ir visų miško veiklos rodiklių vien į pelną neįsprausi.
Džiugu, kad kompetentingiems specialistams sudarius vadinamąjį medelynų „žemėlapį“, Telšių miškų urėdijos medelynas pateko tarp perspektyvių šalies medelynų su gana gerai išplėtota infrastruktūra, plėtros galimybėmis, kvalifikuotais ir perspektyviais specialistais. Pasak A.Jokužio, norint pateisinti tokį vardą, reikės įdiegti nemažai naujovių.
Sutiktieji kelyje — tik džiugina
A.Jokužys mano, kad Miškininkų dienos proga verta paminėti nors keletą jo gyvenime sutiktų asmenybių, kurios traukė savo užkrečiančiu pavyzdžiu. Pirmiausia — Survilų girininkijos girininkas šviesaus atminimo Jonas Kulpinskas, lengvai su bet kuo rasdavęs bendrą kalbą ir visą savo „dūšią“ atidavęs miškams. Arvydui labai pravertė ir pirmtako buvusio vyr. miškininko Alfonso Būtėno nuoširdžios pamokos. Nepaprastai pasišventęs savo darbui buvo tuomečio Miško ruošos punkto viršininkas Vaclovas Serva. Jam neegzistavo sąvokos „negaliu“, „neįmanoma“ — lis ar snigs, o jis versis per galvą ir viską padarys. Jo pėdomis seka ir sūnus Andrius — urėdijos inžinierius mechanikas su savo žmona — želdynų inžiniere Lina. „Panašiai drauge pradėjome dirbti su urėdu Bronislovu Baniu. Puikiai sutariame, gal dėl to, kad po Zodiako — Liūto — ženklu esame gimę“, — šypsodamasis kalbėjo A.Jokužys.
Urėdas taip pat patenkintas kompetentingu savo pavaldiniu. „Manau, kad urėdijai pasisekė, beveik prieš 30 metų gavus puikų specialistą, turintį praktinės patirties. Išskirtinės jo savybės — santūrumas, kruopštumas ir nuolatinis domėjimasis naujovėmis bei miškininkystės veiklą reglamentuojančiais įstatymais“, — negailėjo kolegai gerų žodžių B.Banys.
A.Jokužio nuomone, labai svarbu, kad urėdijoje puoselėjama istorinė atmintis — renkami atsiminimai apie girininkijas ir ten dirbusius žmones. Tai prasminga, artėjant urėdijos įkūrimo 100–mečiui, kurį ji švęs 2019–aisiais. Čia didžiausią iniciatyvą rodo plungiškis girininkas A.Krajinas, pasinėręs į savo hobi — kraštotyrą.
Palaima — rasos lašas nuo eglės spyglio
Kažkada Arvydas ir medžiojo, ir žvejojo. „Tarp žvejų apie laimikį juokaujama: sprindis tarp akių arba sprindis — nuo galvos iki uodegos“, — šypsodamasis pašmaikštavo miškininkas. Gera būdavo atsipalaiduoti valtelėje ar nuo kranto bežvejojant. O kaip su grybais? Pašnekovas prisipažino, kad, įžengęs į girią, ne apie grybus galvoja, o apie medžius.
Miškininko gyvenimas visapusiškai teka ne monotoniškai. Dukros — Sigita ir Giedrė — Vilniuje įsikūrusios. Pakol kas tik vienas anūkėlis Tauras džiugina senelius. Nuolatinėje tėkmėje — savi darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai. Kaip ir visur…
O kartais reikia tiek nedaug, kad pajustum gamtoje palaimą — nuo eglės spyglio už apykaklės nukrentančio sodraus rasos lašo…