Žiedas su gilze gintaro aky…
Kas žino, kokios galios slypi gintare. Ko gero, jos labiausiai atsiveria telšiškiui juvelyrui Alfredui Jonušui (nuotraukoje), sukūrusiam įstabiausių gintaro darbų, pasklidusių po Lietuvą ir svečiose šalyse. Bet vienas jo kūrinys išskirtinis, nors nepelnęs jokių prizų. Tai žemaičiui dovanotas partizano žiedas, juvelyro rankose atgimęs ir prabilęs simbolių kalba mūsų gintaro šalyje, kur dar daug žemelėje karo ir pokario gilzių rūdija…
Algirdas Dačkevičius
Technikos virtuozo ir patrioto sūnus
Alfredas kukliai vertina savo sugebėjimus, vis prisimindamas tėvą Praną Jonušą — galvočių ir nagingą žemaitį, dar 1930 metais sugebėjusį sukonstruoti net radijo aparatą. Smetoninėje Lietuvoje baigęs tik pusantro skyriaus, jis tarp mechanikų Telšiuose neturėjo sau lygių. Tėvo mechaninės dirbtuvės garsėjo Žemaitijos sostinėje, buvo įsirengęs net metalo liejyklą. 1944-aisiais metais, frontui nubildėjus į Vakarus, tėvas tuometėje Telšių dailės amatų mokykloje dirbo metalo mokytoju instruktoriumi. Niekas tuomet nežinojo, kad ir partizanams ginklus „paremontuodavo“, o kai kurie jo mokiniai už Lietuvos laisvę Žemaitijos miškuose galvas paguldė.
Už reichmarkes, kurių uždirbo per karą vokiečiams remontuodamas įvairiausią techniką, buvo net nusipirkęs garvežį, turėjusį gaminti elektrą. Sumanaus žemaičio galvoje kirbėjo didžiausia svajonė — sukurti amžinąjį variklį — perpetuum mobile. Dirbdavo net naktimis, bet nepavykus, nutempė didžiulį „gargarą“ už daržinės.
Patriotinė mintis visuomet gyvavo Jonušų šeimoje. Tėvas buvo išsaugojęs „Philips“ radijo aparatą ir sovietmečiu klausydavosi Amerikos balso. O Alfredas gaudyte gaudydavo politinius anekdotus, pašiepiančius okupantus, ir mielai juos perpasakodavo bendraamžiams. Nors ir buvo spaudžiamas pedagogų, mokykloje komjaunuoliu netapo. Ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, todėl, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą Mašinų gamybos fakultetą. Po studijų pargrįžo į gimtuosius Telšius.
Laisvės kovų liudininkai — kryžiai partizanams
Studijuodamas Kaune, Alfredas domėjosi moderniąja architektūra ir menais, pamėgo džiazą, bliuzą ir kitas, anot sovietų, „kapitalizmo blogybes“. Telšiuose darbas ir bendravimas su dailininkais dėstytojais irgi buvo artimas prigimčiai.
Akys prašvito lankantis pas draugą Lenkijoje, kur jau formavosi „Solidarumo“ judėjimas. Tuomet jo draugas paklausė, ar lietuviai lenkams padėtų, jeigu šie „eitų prieš rusus“. „Širdyje pritariau, bet nemačiau realių šansų rusų nugalėti. Visą gyvenimą nekenčiau sovietinės santvarkos ir grįžęs iš Lenkijos į Lietuvą rengiausi žemėn užkasti varinę plokštę su išgraviruotu įrašu: „Komunizmas — didžiausia žmonijos apgaulė“. Bent tiek norėjau prisidėti prie patriotiškų lenkų“,— prisiminė A.Jonušas.
Sąjūdžio banga pakėlė Alfredą tarsi ant sparnų. Telšiškiai politiniai kaliniai ir tremtiniai patriotiškai nusiteikusį kraštietį išrinko Atminties grupės pirmininku. Alfredo brolis Romualdas buvo medžiotojas, taip pat turėjo metalo ieškiklį. Beklaidžiojant po miškus, ypač jį domino paslaptingos žmogaus rankų įdubos. Broliai nutarė suglausti pečius ir, remdamiesi gyvų liudininkų pasakojimais apie partizanus, pradėjo ieškoti jų bunkerių ir žūties vietų. Tokios paieškos trunka jau daugiau kaip 20 metų.
O pirmąjį kryžių Alfredas nukalė su trimis lelijomis ir pastatė Irtoganos kaime, Žarėnų seniūnijoje. Trys lelijos kryžiuje simbolizavo trijų partizanų žūtį 1948 metų šv. Velykų rytą.
Prakalbus apie Žemaičių legioną ir jo kovotojus, A.Jonušas užsiminė apie radistą Algį Šertvytį, per kautynes sužeistą, o vėliau paimtą nelaisvėn ir ištremtą 25-eriems metams į Sibirą. Ten A.Šertvytis susitiko su kitu partizanu Stasiu Mockumi, kuriam padovanojo savo žiedą ir prašė išsaugoti kaip kovų už laisvę simbolį.
Laisvės kovotojų palaikų paieškos po kurio laiko draugėn suvedė S.Mockų ir A.Jonušą. O kadangi iš žiedo buvo iškritusi akis, partizanas jį padovanojo juvelyrui, tikėdamasis, kad brangi relikvija jo rankose bus praturtinta pokario kovas menančiu simboliu. Tokia proga atsirado, broliams Jonušams Ariškės miške aptikus septynių sušaudytų Žarėnų kuopos partizanų palaikus.
„Prie „Šatrijos“ partizanų rinktinės vado Aloyzo Mažučio-Šarūno palaikų pastebėjau šovinių. Kilo sumanymas vieną sveikesnę gilzę inkrustuoti į gintaro gabalėlį, kurį „įsodinau“ į tuščią žiedo akį“,— prisiminė pašnekovas.
Su šiuo žiedu A.Jonušas nesiskiria niekuomet. Su juo vyko ir į Prezidentūrą, kur Prezidentė Dalia Grybauskaitė tautodailininkui, aktyviam lietuvių tautos partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos įamžinimo puoselėtojui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medalį. A.Jonušas labai brangina ir kitą svarų jo veiklos įvertinimą. Švenčiant Telšių vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose 555-ąsias metines, jam suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas.
2005 metais Lietuvos TV akcijos iškilmėse „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ už pokario rezistencinių kovų dalyvių įamžinimą Alfredui su broliu Romualdu suteiktas Lietuvos šviesuolio laureato vardas.
A.Jonušas pastebėjo, jog pokario kovų dalyvių įamžinimas — ne vien jo nuopelnas. Iš 16 pastatytų partizanams atminti kryžių daugelis atsirado drauge darbuojantis su broliu R.Jonušu ir buvusiu partizanu S.Mockumi.
Ypač sėkmingas praėjusių — 2016-ųjų metų — pavasaris, kai broliai Jonušai, beveik 10 metų Dievo Krėslo miške ieškoję Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų dokumentų, juos surado ir perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui.
Klumpėmis apsiavę — prieš okupantus
A.Jonušas, nagrinėdamas partizanų žuvimo aplinkybes ir nustatinėdamas jų slėptuvių vietas, peržiūrėjo per 1000 KGB slaptųjų dokumentų kopijų. „Tris mėnesius parkritęs prie primargintų popieriaus lapų studijavau, paskui lyginau „kagėbistų“ medžiagą su gyvų liudininkų atsiminimais“,— pasakojo A.Jonušas.
Taip paaiškėdavo naujų versijų, kurios pasitarnaudavo žuvusių kovotojų paieškoms. Kaip ant delno atsivėrė ir išdavikai. Ypač didžiulę rolę tarp jų suvaidino žavios parsidavėlės. Vienai jų, pravarde Dulkelė, turėtų būti partizanų kaulais grįstas kelias į pragarą.
Ypač jaudina didžiavyriški kovotojų poelgiai. Iš A.Jonušo parengto albumo apie partizanus žvelgia du broliai — Jonas ir Juozas Gudeliauskai. Jonas — tikras lietuviškos dvasios milžinas: varganai apsirengęs ir avėdamas klumpėmis, viename mūšyje kovėsi iš paskutiniųjų. Padėjo galvą, bet pridengė draugus.
„Sušaudė“ Rainių budelį
A.Jonušui niekuomet netrūko išmonės. Sykį Juodojo kaspino dienos proga su telšiškiais menininkais padirbo patranką ir paleido šūvį į Rainių žudynių organizatoriaus Petro Raslano, tuomet besislapsčiusio Rusijoje, iškamšą, iš kurios beliko liepsnojantys skutai.
Patrankos šūviai aidėjo ir iškilmingomis progomis, kai tautodailininko sodyboje buvo pašventintas Dievo Krėslo miško partizanams skirtas paminklinis kompleksas. Autentišką partizanų slėptuvę jis atkūrė pagal Kūlių Daubos kaime 1948 metais pastatytą Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo žeminę. Tai buvo simbolinis paraginimas iš privačios sodybos tuometei rajono valdžiai, kad reikia labiau rūpintis rezistencinių kovų dalyvių įamžinimu. Ir ši labiau sukluso. Kiek vėliau brolių Alfredo ir Romualdo dėka atstatytos dvi partizanų žeminės Dievo Krėslo ir Saušilio miškuose.
„Gintarinės kelionės“ po pasaulį
A.Jonušo rūpestis partizanų rezistencijos įamžinimu — patriotinis hobis, o gana daug laiko tautodailininkas skiria juvelyriniams dirbiniams kurti. A.Jonušo papuošalai pasižymi įdomiu kompoziciniu sprendimu ir originaliu gintaro panaudojimu. Jo darbai eksponuoti Anglijoje, Belgijoje, Indijoje, Bangladeše, Rusijoje ir kitose užsienio šalyse. 1992-1993 metais, dirbdamas juvelyru Norvegijoje, A.Jonušas pelnė tarptautinį juvelyro sertifikatą, vėliau jo kūrinių paroda organizuota JAV Columbus miesto „Juodojo arklio“ galerijoje. Žemaičio juvelyrikos darbų yra užsakiusi ir Prezidentūra, iš kurių bene svarbiausias — Popiežiui Jonui Pauliui II. Dalyvaudamas JAV „Smithsonien“ festivalyje, A.Jonušas demonstravo ne tik gintaro apdirbimą, bet ir atvežė iš Žemaitijos dovaną — gintarinius „Baltuosius rūmus“. Kūrybingo žemaičio autorinių darbų parodų surengta Palangos Gintaro muziejuje.
Nors Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys A.Jonušą yra pavadinęs Lietuvos gintaro klasiku, išradingas žemaitis kartais netelpa į tokius rėmus: sumanė ir padirbdino Rio de Žaneiro karnavalui gintarinių liemenėlių, gintarinių kelnaičių su virvele, gintaru inkrustuotų batelių…
Atskira kalba galėtų būti apie A.Jonušą, įkurdinusį savo sodyboje tarsi gintare inkliuzą rytietiškos kultūros salelę. Dabar jo tėvonija vadinasi Alfredo Jonušo žemaičių-kinų-japonų sodyba-muziejus. Šią sodybą su rytų šalių statiniais ir kitokiais atributais ypač lanko moksleiviai, vieši Japonijos ir Kinijos Liaudies Respublikos ambasadoriai, įvairios delegacijos. A.Jonušas autorinę parodą „Lietuvos dienų“ metu yra surengęs Japonijoje, Sapporo mieste.
Pomėgiai ir darbai sukasi kasdieniame verpete, ir visus juos palydi ant kairės šeimininko rankos bevardžio piršto užmautas partizano žiedas su gintare įkurdinta tragiškų pokario laikų liudininke — šovinio gilze iš Dievo Krėslo miško.