Nuskaidrinta buvimo šviesos
Justinos Baltuonienės 90-mečiui
(Pabaiga. Pradžia Nr.21)
Irena Kontautaitė-Nakienė
Redakcija — Telšių kultūros ministerija…
Rajoninio laikraščio redakcijoje Justina dirbo atsakingąja sekretore. Čia suplaukdavo įvairiausios žinios ne tik iš Telšių rajono, bet ir iš Lietuvos. Darbuotojai žinojo daug dalykų, kurių neviešino spaudoje, o eiliniam skaitovui tai buvo tabu.
Mane, žinoma, pirmiausia domino kultūra ir buvo svarbu, ką vienu ar kitu klausimu pasakys Justina. Todėl gana dažnokai (su zuikišku pasidrebinimu prabėgdama pro tolerantiškąjį redaktorių A.Vaserį), įsprukdavau į Justinos darbo kabinetą. Nuotaiką pakeldavo netoliese dirbantis korespondentas P.Maksimovas: šelmiškai šypsodamasis pažerdavo pikantiškų smulkmenų apie kai kurių valdininkų nuožmų absurdą, atgrasią sovietinės kasdienybės rutiną. Jie manim pasitikėdavo ir žinojo, kad viskas liks TARP MŪSŲ. Na, o Justina mane šefavo kaip koks kultūros ministras: patardavo, kokios politikos turėčiau laikytis, ruošdama šventines programas, kurių žmonių turėčiau saugotis, kuriais turėčiau pasitikėti. Mat retsykiais aš vis „pagrybaudavau“. Buvau paskendusi tik muzikiniuose meniniuose dalykuose ir man nerūpėjo, ką valdžia pasakys ar pagalvos apie mano politinę savivoką. Dirbau daug, su meile ir pasiaukojimu. Dainininkai manimi pasitikėjo: atnešdavo vertingų tarpukario metu Lietuvoje ar emigracijoje sukurtų dainų, padovanojo rinkinį „Kariai žygiuoja“, V.Kudirkos „Tautišką giesmę“. Giesmę aš žinojau, bet natų nebuvau mačiusi. Iš smalsumo kartą Žemaitės teatre užgrojau, atrodo, ir dainavau? Atbėgo persigandęs Kultūros skyriaus vedėjas: „Irena, ar nori, kad mus visus iš darbo išmestų?“… Buvau naiviai laisva, nieko nebijojau. O, pasirodo, reikėjo pasisaugoti, nerašyti iš solfedžio dvejetų viršininkų vaikams, pagarbinti partiją. Kažkam iš kolegų nepatiko tokia mano elgsena, kažkas (nežinau ko?) pavydėjo, ne kartą bėgo skųsti į partijos ar vykdomąjį komitetą. Justina, sužinojusi skundikų pavardes, tikindavo, kad ne aš jų, o jie manęs turėtų prisibijoti. Visa laimė, kad į mano „apolitiškumą“ nekreipė dėmesio nei Kultūros skyriaus vedėjas K.Šliogeris, nei vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas kultūros reikalams V.Tamašauskas.
O juk mes su Justina buvome savotiškos kultūros rezistentės.
1970-ieji buvo skirti Lenino 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Ta proga Lietuvos televizija surengė respublikinį konkursą „Kviečiame viešnagėn“. Konkurse su meninėmis programomis dalyvavo visi Lietuvos rajonai. Aš, sekdama Justinos pavyzdžiu, parašiau pirmąjį savo gyvenime scenarijų „Čia Lietuva“. Rėmiausi E.Mieželaičiu ir manau, kad vien už šį eilėraštį neturėtume poeto nurašyti. Kraštotyros muziejaus direktorius V.Valatka iš fondų paskolino vertingiausias tautines juostas, rankšluosčius, lovatieses, rūpintojėlius, koplytstulpius ir kt. Vežėme geriausius meno saviveiklos kolektyvus. Koncerto ašis — leitmotyvas, jungiantis programą į vieną visumą, buvo eilėraštis „Čia Lietuva“. Skambant jo posmams, fone rodėme muziejaus eksponatus. Finalas: „Dėkoju, Lietuva, kad tu, kaip geras draugas/ man šiltą, gerą žodį pasakei“ ir daina „Lietuva brangi“.
Tuo tarpu partija, pasak Justinos, su didžiausia baime sėdėjo prie televizorių ir stebėjo mano „patriotinius išmislus“: „vajetau, kas bus? Juk konkursas skirtas Lenino 100-osioms metinėms“…
Ir ką gi,— mes laimėjome pirmąją vietą iš 44 rajonų. Gavome nemažai sveikinimų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos. O Telšių valdžia tylėjo, nė žodžio nepasakė. Už pagalbą ruošiantis konkursui be galo buvau dėkinga Justinai, nes ji supažindino su V.Valatka, kuris mumis pasitikėjo, leido naudotis muziejaus eksponatais. Iš jos išmokau rašyti scenarijus.
Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, keistai ir netgi juokingai atrodo, kaip mane, tokią neparankią valdžiai, apdovanojo Lenino medaliu „Už šaunų darbą“ ir dar visokiais socialistinio darbo pirmūno ženkleliais.
Taigi nebuvau valdžios mylima, nors itin daug dirbau. Ir šiandien, manau, esu nemažai prisidėjusi prie to, jog Telšiai kultūrinio darbo baruose dažnai pirmaudavo. Už tai, atrodo 1972 metais, rajonui buvo paskirta daugiatūkstantinė premija. Nežinau, kas ir kiek gavo, neetiška buvo klausinėti. Iš nepartinių kultūros darbuotojų premijuoti buvome aš — 10 rublių ir Z.Burba — 7 rubliais. Kitką valdžia pasidalino. O Zenonas tuos 7 rublius nunešė į partkomą, padėjo vienam dideliam viršininkui ant stalo ir pasakė: „Jei mano darbas tik tiek yra vertas, pasiimkit ir pasišluostykit s…“
Deja, politika — visais laikais ne pats geriausias patarėjas menui. Mes su Justina žinojome nemažai atvejų, kai valdžios intrigos nugalėdavo sveiką protą. Tai pasiliko už mano pavadintos „kultūros ministerijos“ ir Justinos namų sienų. Tegul žmonės ramiai gyvena… Taigi daug metų teko dirbti dantis sukandus, nes ta valdžios kontrolė (jau ir iš Kultūros skyriaus) buvo įsiėdusi iki gyvo kaulo. Kentėjau, nors kvietė dirbti ir į Vilnių, ir į Klaipėdą. Norėjau paeksperimentuoti su nauju kolektyvu — skaičiavimo mašinų gamyklos dainų ir šokių ansambliu. Pamenu, kaip džiūgavome su Justina, kai aš į šį žanrą sumaniau įvesti folkloro elementus: visą repertuarą formuoti remiantis Žemaitijos, o ypač Telšių rajono, liaudiškomis tradicijomis. Per tai patekau tuometės valdžios nemalonėn. Mat buvo 1977-ieji — spalio revoliucijos 60-metis. Ir vyko visasąjunginis meno saviveiklos festivalis. Respublikinei apžiūrai paruošiau programą „Kaip žemaičiai vandravojo“. Nors komisija (ypač žymusis lietuvių mitologas N.Vėlius ir kompozitorius E.Balsys) mus gerai įvertino, gavau daug pylos iš Liaudies meno rūmų direktoriaus už tai, kad programa ne idėjiška. Šiuo klausimu kvietė aiškintis ir į Telšių partijos komitetą: „Kur tai matyta, spalio revoliucijos 60-osios metinės, o jūs šlovinat žemaičius!!?“. Mane tai labai įskaudino, supratau patekusi tarp prigimtinės kultūros susinimo girnų, kur naikinamos tūkstantmečiais puoselėtos tautos dvasinės vertybės. Sarkastiškai visiems valdžios diletantams pacitavau Lenino šūkį „Menas priklauso liaudžiai“ ir tvirtai apsisprendžiau išvykti į Klaipėdą. Justinos patarta, išsikeičiu butą, išsikėliau į Klaipėdą ir tik tada parašiau pareiškimą. Skaičiavimo mašinų gamyklos ansamblis surengė nepaprastai nuoširdžias palydas. Tik Kultūros skyrius bandė mane sulaikyti, pagąsdindamas nebūtais dalykais. Justina, negalėdama atsistebėti jų kiaulystėmis, gelbėjo mane. Pagrasinau liaudies kontrole, ir jie bemat buvo priversti atsiskaityti. Taip man valdžia „padėkojo“ už 10-ies metų darbą.
Rašau apie Justiną, bet vis išeina apie save. Kodėl? Ogi todėl, kad beveik visa, ką aš gero nuveikiau Telšiuose, buvo betarpiškai su ja susiję. Justina buvo lietuviškiausia lietuvė, skatinusi ir laiminusi mano kūrybinius sumanymus. Ji mane saugojo. Mylėjo. Mes buvome sielos draugės, galėjome valandų valandas kalbėtis įvairiausiomis temomis: apie gyvenimą, muziką, dailę, teatrą, literatūrą ar politiką. Ji itin domėjosi kultūros naujovėmis, visuomeninio gyvenimo pokyčiais. Be galo džiaugsmingai sutiko Lietuvos atgimimą ir sielojosi, kad, atkūrus nepriklausomybę, Lietuva pradėjo skęsti bevertės popkultūros liūne, kad paprastam žmogui vis sunkiau susigaudyti kur mes ritamės šiais baisios sumaišties, neatsakingos valdžios manipuliacijos laikais. O ji buvo tarsi gelbėjimosi ratas. Jai rūpėjo, kokią Tėvynę paliksime tiems, kurie gyvens po mūsų.
Per laiko atstumą vis labiau suprantu šią daugiabriaunę, iškilią asmenybę, jos norą tarnauti Žemaičių žemei, Lietuvai.
Ji buvo DIDŽIOJI MANO GYVENIMO MOKYTOJA.
Džiaugsmo ir didžio skausmo moteris
Justina — gana visuomeniškas žmogus, dalyvavo ne tik miesto, bet ir šalies kultūriniame gyvenime, buvo Telšių rajono moterų tarybos pirmininkė, vadovavo „Vienminčių“ klubui, bendradarbiavo su žurnalo „Tarybinė moteris“ redakcija, aktyviai su vyru Feliksu dalyvavo „Masčio“ dainų ir šokių ansamblyje.
Jos asmenybę galima vertinti įvairiausiais aspektais, o bendras jos veiklos vardiklis būtų MEILĖ. Išskirtinė, ypatinga, gili meilė dukroms Vilijai ir Kornelijai, vyrui Feliksui, meilė Tėvynei Lietuvai, meilė gimtosioms Platelių apylinkėms, giminei, draugams, kurių niekada nestokojo. Ir meilė gamtai, su kuria ji visą gyvenimą buvo suaugusi.
Pavargusi nuo darbų redakcijoje, visuomeninės veiklos, bėgo prie ežerų. Didžiausia atgaiva jai buvo vasarojimas su šeima kaime, kur numylėti visi takai, kur galima vaikščioti ir gėrėtis miško kvapais ir — meškerioti (!) Platelių vandenyse. Ne tik aistringas, bet ir ypatingas buvo tas jos meškeriojimas. Man rodos, kad Justina, kaip ir mūsų protėviai, suvokė savotišką gamtos šventumą ir su gamta susiliedavo. Ji buvo gamtmeldė ir žvejodama tikriausiai mąstė apie poeziją. Poezija ir gamta jos gyvenime užėmė itin svarbią vietą. Tai atsispindi Justinos lyriniuose eilėraščiuose. Ji jautė žodžio svarbą, spalvą, skambesį ir ritmą. Nepamiršiu, kaip ji skaitė V.Mačernio „Jis gimė Žemaitijos vidury…“. Atrodo, 1971 metais Telšiuose vyko pirmasis viešas poeto paminėjimas. Po visų iškilmių Žemaitės teatre ir išvykos į Šarnelę keletas poezijos mėgėjų susirinkome Justinos namuose. Ji skaitė, mes pakerėti klausėm, o paskui su Feliksu dainavo. Buvo nepakartojamas vakaras. Ir jų duetas — švelnaus skaidrumo tenoras ir aksominės spalvos altas — buvo nepakartojamas. Jie labai mylėjo dainą, per ją susipažino, įsimylėjo ir sukūrė šeimą. O kai dainuodavo, rodos, kad jų sielos pakildavo anapus. Turėjo dainingų draugų ratą, susieidavo ir dainuodavo, dainuodavo… Tuose dainų vakaruose beveik visada Justina užvesdavo „jei dainoj ir mirti galima, aš norėčiau mirti su daina“. Jie tebeturėjo išsaugoję prigimtinį JAUSMĄ DAINUOTI, suvokė liaudies dainų gelmę ir prasmę. Dainoje jie gyveno vienu ritmu su gamta. Labai apgailestauju, kad jų dainavimo neturėjau galimybės įrašyti.
Justina labai mėgo teatrą. Visą gyvenimą lankė spektaklius, parašė Žemaitės apsakymo „Marti“ naują inscenizaciją (žemaičių tarme). Ji daug prisidėjo prie šio „Marčios“ pastatymo Telšių Žemaitės teatre. Spektaklis mėgstamas žiūrovų, sėkmingai teberodomas jau trečią dešimtmetį. Justinos intelektas buvo įvairiapusis: ji viskuo domėjosi, daug ką norėjo pažinti, pamatyti, patirti — daug skaitė, rašė, dainavo, keliavo. Lankė koncertus, įvairius renginius, parodas. Artimai bendravo ir draugavo su įvairių profesijų žmonėmis, menininkais, o ypač mėgo teatro žmones, muzikus. Pati jaunystėje norėjo studijuoti muziką, bet dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Tada ji pasirinko pedagogiką ir baigė Telšių mokytojų seminariją. Justina mėgo gražiai rengtis, visada vaikščiojo su tvarkinga šukuosena. Ji buvo gana žaisminga: tai švelni ir lyriška, tai šmaikščiai pajuokaudavo, jog, būdamas ne žemaitis, galėjai net įsižeisti. Tokiais atvejais tik sužaibuodavo jos akys ir — po pauzės — kerintis juokas. Ji imponavo ją supantiems žmonėms.
Dar kitokią Justiną matydavau šeimoje, jos namuose, kuriuose nemažai teko pabūti švenčių ar šiokiadienių metu. Ji buvo geroji namų dvasia, švelni mama ir žmona, jai buvo skirta MYLĖTI ir GLOBOTI savo artimuosius. Daug dėmesio ji teikė dvasinei kultūrai.
Per savo gyvenimą nemačiau kitų namų, kuriuose būtų tiek daug meilės. Justina buvo labai moteriška, nuoširdi, išradinga ir labai vaišinga šeimininkė. Kiekvieną svečią sutikdavo su džiugia šypsena, lyg būtų jo nemačiusi šimtą metų. Mėgo bendrauti, nepaisydavo vargo, kurį palikdavo mano šeimos apsilankymai su nakvynėmis. Jų namuose būdavo be galo gera gera… Ji labai mylėjo gyvenimą, dažnai sakydavo, kad viskas žemėje — džiaugsmas ir liūdesys — skleidžia savo šviesą. Deja, pačiam jėgų žydėjime gyvenimas jai suteikė daug skausmo. Mirtina liga susirgo mylimas vyras Feliksas. Daug kartų lankiau ir mačiau, kaip Justina ir dukros jį slaugė ir globojo, kaip išgyveno jo ilgą ėjimą į Paukščių taką. Tai pavadinti galima misterija, švenčiausiom apeigom. Feliksas išėjo ten, iš kur negrįžtama. Bet mirtis neišnyko. Netrukus juodasis mirties angelas vienu, pačiu skaudžiausiu kalavijo smūgiu pakirto dukrą Viliją. Labai staiga ir tokiame amžiuje, kada išeina patys mylimiausieji — nesulaukus nė keturiasdešimt. Vilija buvo puiki pianistė — Justinos svajonių išsipildymas. Buvau arti skaudžiausiom valandom ir bijojau, kad gali plyšti Motinos širdis. O ji ištvėrė. Daugybę valandų rymojo prie dukrelės karsto tarsi Sopulingoji. Bet — neverkšleno, nebėdojo dėl skaudaus likimo. Ir visiems, pareiškusiems užuojautą, sakydavo, kad — NIEKAS NEMIRĖ. Begalinė jos širdgėla lyg neturėjo gedulo spalvos. Ji visus, kurie artimai pažinojome Viliją, nuskaidrindavo savo vidine šviesa. Subtili prigimtis ir inteligencija slėpė jos jautrų reagavimą į labai skaudžius gyvenimo reiškinius.
O vėliau, užgniaužusi vidinį skausmą, rodos neliūdėjo. Visom išgalėm kibosi į gyvenimą: rašė eilėraščius, daug skaitė, keliavo, lankė Trečiojo amžiaus universitetą.
Turiningas užimtumas jai suteikė galimybę išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Pasak M.Martinaičio, iš trumpo gyvenimo ji mokėsi ilgai gyventi.
Visą tą sunkų laikotarpį Justiną kilniadvasiškai globojo dukra Kornelija. Jos daug keliavo po Lietuvą ir Žemaitiją, lankė įvairiausias parodas, teatrą, džiaugėsi kiekviena būties akimirka. Sušlubavus Justinos sveikatai, ji iš visų jėgų stengėsi palengvinti Mamos kančias, praskaidrinti jos kasdienybę.
Džiaugiuosi, kad po skausmingų artimųjų netekčių Justinos dukra nepalūžo. Su didžiu rūpesčiu ir meile dabar ji rūpinasi Mamos kūrybiniu palikimu. Jame regime, kaip Justina savo gyvenimu ir gražiais darbais įprasmino buvimą šioje žemėje.
Tebus palaiminti visi išėjusieji./ Manau, jog mes dar susitiksime./ Toli toli, tenai tenai ir padainuosime…