Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys sunkokai suskaičiuotų, kelinta jo rengiama medelių sodinimo talka per jo vadovavimo miškų urėdijai trisdešimtmetį. Sako, bus per dvidešimt.
Šiemet nacionalinė miško sodinimo šventė vyko Plungės girininkijos, vadovaujamos girininko Algimanto Krajino, Milašaičių miške. Čia susirinkusius talkininkus iš Telšių ir Plungės rajonų, kurių teritorijoje driekiasi urėdijos miškai, sveikindamas Bronislovas Banys sakė, kad medelių sodinimas — mieliausias darbas iš šimto kitų darbų, gulančių ant miškininkų pečių. Ir prasmingiausias: matai, kaip medžiai auga, stiprėja ir išlieka primindami gerus didelius darbus.
Česlovas Gedvilas
Urėdas pasiūlė tarti bent po keletą sveikinimo žodžių ir talkon atvykusiems Seimo nariams, bet šie atsisakė: „Nėra ko čia aušinti burną, dirbti reikia, juk štai koks plotas laukia!“ Vis dėlto vienas iš Seimo narių Algimantas Kirkutis įteikė urėdui nuo pirmojo Nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio ministro profesoriaus Vaidoto Antanaičio atvežtą aplanką su pluoštu dokumentų ir laišku, kuriame siūlo, jog vykdant miškų valdymo reformą reikėtų sudaryti iniciatyvinę grupę, sušaukti suvažiavimą tuo klausimu ir ieškoti kompromiso.
Matyt, tokioms nuostatoms pritaria, nors yra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, ir pats Algimantas Kirkutis. Vėliau jis prasitarė ir apie asmeninę nuomonę: miškų reforma sietina su regionais, kaip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje: ten miškų savininkai yra savivaldybės, kurios savo vietose geriausiai mato, kaip tvarkytis.
Bet plepėti iš tiesų nebuvo kada, nes laukė parinkta apsodinti nemenka 2,2 hektaro ploto kirtavietė, apie 7 tūkst. eglaičių sodinukų. Tiesa, ir talkininkų sugužėjo nemažai. Tarp jų — Plungės ir Telšių rajonų savivaldybių administracijų atstovai, Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos darbuotojai, Žemaitijos nacionalinio ir Varnių regioninio parkų darbuotojai, Miškų tarnybos pareigūnai, Nacionalinės žemės tarnybos Telšių ir Plungės skyrių specialistai, Telšių ir Plungės registrų centrų atstovai, Nacionalinės mokėjimo agentūros Telšių skyriaus darbuotojai, KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės kariškiai, būrelis Plungės „Saulės“ gimnazijos jaunųjų šaulių, Augalininkystės tarnybos Telšių regiono skyriaus darbuotojai, bendruomenių, partijų atstovai. Net 15 talkininkų atsivežė Plungės akademiko Adolfo Jucio jaunųjų miško bičiulių būrelio vadovė Regina Ažaneckienė.
Dalyvavo ir net penki Seimo nariai: Valentinas Bukauskas, Andriejus Stančikas, Jurgis Razma, Algimantas Kirkutis ir Jonas Varkalys, todėl šmaikštuoliai netruko šią talką pavadinti Seimo narių talka.
Suprantama, tie 2,2 hektaro tik lašas jūroje, palyginus su 240 ha kirtaviečių, kurias Telšių urėdija apsodins šį pavasarį, mat tiek iškirsta pernai. Be to, urėdija ne tik apsodina iškirstus plotus, bet ir be perstojo veisia naujus miškus: šiemet netinkamuose žemės ūkiui plotuose jų bus pasodinta 50 hektarų. Nauji miškai plotuose, kur jie anksčiau neaugo, sodinami kiekvienais metais. Telšiškiai nuo 2002 metų, kai buvo priimta naujų miškų įveisimo programa, 2012-aisiais pirmieji Respublikoje pasodino 1000 ha naujų miškų, o dabar šis skaičius jau išaugo iki 1170 hektarų. Beje, iš jų — 110 ha ąžuolynų. Šio pavasario miškasodžiui bus panaudota 710 tūkst. sodinukų, iš jų eglės 400 tūkst., pušies 110 tūkst., 40 tūkst. ąžuolo, 40 tūkst. beržo, 120 tūkst. juodalksnio. Visi sodmenys užauginami naujausias technologijas taikančiame urėdijos medelyne. Iš jo sodmenys parduodami ir privačių miškų savininkams, jiems šiemet planuojama parduoti apie 250–300 tūkst. sodinukų.
Sodmenims auginti ir miškui pasodinti naudojamos tik urėdijos lėšos, gautos už parduotą medieną. Urėdas Bronislovas Banys sako, kad šiuo metu Europos Sąjungos ir kita valstybės parama miškui sodinti neskiriama. Sumos susidaro nemenkos: urėdija kasmet miškui sodinti išleidžia vidutiniškai apie 300 tūkst. eurų. O naujiems miškams įveisti ir želdiniams prižiūrėti nuo 2002 metų išleista per 2 milijonus eurų.
Šalia tų didelių skaičių tarsi nublanksta talkininkų indėlis. Bet juk svarbiausia, kaip kažkurios ankstesnės talkos metu yra sakęs urėdas Bronislovas Banys, bendravimas su visuomene, jos pritraukimas prie miško — mokančio mus ir gėrio, ir grožio, ir meilės gamtai. Tą mintį būtų galima pratęsti Tomo Fulerio sentencija, jog tas, kuris sodina mišką, myli ne tik save, bet ir kitus. Tiesa, tie anglų dvasininko ir istoriko žodžiai pasakyti seniai — XVII amžiaus pradžioje, bet juk teisingi žodžiai niekada nesensta.
Šiuo metu ne tik ant miškininkų, bet ir kitų žmonių, neabejingų miškui, liežuvio galo — miškų valdymo pertvarka. Vieni ją vadina reforma, kiti tiesiog urėdijų naikinimu. Talkininkai, girininkų pakonsultuojami, dirbo išsijuosę, vis dėlto Seimo nariai, atrodo, nė vienas iš dalyvavusiųjų nerūkantis, spėjo keliais sakiniais išsakyti savo požiūrį.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Jurgis Razma sakė: „Esame užregistravę įstatymo pataisas, kurios numato stambinti urėdijas, nes smulkiosioms sunku dirbti pelningai. O užmojis visus miškus tvarkyti patikėti vienai valstybinei įmonei gali būti susijęs su didžiaisiais medienos supirkėjais, tokių gandų sklando. Bet ar ne svarbiausia — regioninė politika. Negerų pasekmių gali turėti užmojis naikinti ir kitas struktūras, pavyzdžiui, kaimo paštus, rajonų aplinkos apsaugos agentūras sujungti į vieną. Viskas daroma centralizavimo linkme. O juk Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai gavo valdžią ar ne periferijos rinkėjų dėka, o dabar jų išrinkti atstovai, rodos, pasiryžę visai sunaikinti regionus, kaimą. Tiesa, ir mūsų frakcija nėra vieninga, sudėtinga priimti motyvuotus sprendimus. Iš didmiesčių kilę atstovai lyg visomis keturiomis be išlygų už siūlomą reformą. Taip, suprantama, kad viena struktūra būtų efektyvesnė. Pavyzdžiui, Latvijoje, įdiegusioje ir pas mus peršamą modelį, administracijai skirtos išlaidos sumažėjo. Bet juk tai nėra absoliuti vertybė. Yra dešimtys aspektų. Kad, pavyzdžiui, ir mažesnės medienos perdirbimo įmonės — joms sunkiau būtų konkuruoti, ir ne viena, ko gero, turėtų išnykti. O tai per visą Lietuvą — tūkstančiai periferijos žmonių likimų.“
Seimo narys Socialdemokratų frakcijos narys Valentinas Bukauskas stebisi, kad kiekvienas naujai išrinktas Seimas vis pradeda nuo miškų pertvarkos — jis jau ketvirtą kadencija yra parlamentaras, ir kiekvieną kartą — vis tas pats. Susidaro įspūdis, jog kažkas labai suinteresuotas stumia savo projektą, tik, gaila, taip ir nesužinosime, kieno tai iniciatyva, nors numanyti galima kieno ausys kyšo, viešojoje erdvėje prasprūsta vienas kitas su tuo susijęs faktas. Nėra kaštų analizės, nėra deramo paskaičiavimo, kokį ekonominį efektą duos. Todėl Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas laikosi nuomonės, jog būtinos ekspertų išvados. Anot Valentino Bukausko, galėtų būti kad ir 25 urėdijos, bet ne kažkokie kokio monstro padaliniai, o kaip juridinės struktūros — kaip iki šiol. Latviai yra perdavę viską vienai valstybinei įmonei. „Bendraujant su Latvijos parlamentarais susidaro įspūdis, jog ten reforma nepasiteisino, jie perspėja nedaryti panašių klaidų“, — sako Valentinas Bukauskas.
Kitokia talkoje dalyvavusio Kaimo reikalų komiteto pirmininko Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovo Andriejaus Stančiko nuomonė: „Vykstant pertvarkai, visada būna įvairių abejonių. Bet reforma tikrai reikalinga. Esame linkę prie vienos valstybinės įmonės. Taip bus sutaupyta 13 milijonų eurų administracijos išlaidų. Mums priekaištauja, kad bus atleisti tūkstančiai darbuotojų, neteks darbo miško darbininkai. Bet juk miškas buvo kertamas ir bus kertamas, tad vadinamoji darbo jėga ir toliau bus reikalinga, tik administracijos darbuotojų sumažės. O diskusijų yra įvairių. Ar tikrai galimas tik vienintelis modelis — visiško centralizavimo, su viena valstybine įmone? Ir mums kartais iškyla abejonių: ar stambieji pirkėjai netaps monopolininkais? Mūsų komitetas šį klausimą atidėjo, nes reikėjo dar padiskutuoti, nepakanka analizės.“
Liberalų sąjūdžio atstovas Jonas Varkalys teigė jau dešimtis kartų kartojęs, kad reforma reikalinga. Bet ji neturi būti daroma dėl stambiųjų medienos perdirbėjų interesų, kad šie turėtų galimybių pigiau apsirūpinti žaliava. Suprantama, negalima laikytis įsikibus tų dabar esančių 42 urėdijų, jas, be abejo, reikia stambinti iki optimaliu pripažinto 25-30 tūkst. hektarų ploto. Žinoma, paliekant juridinio asmens statusą. Apskritai, kodėl dabar tiek nepasitenkinimo? Matyt, todėl, kad reformos griebtasi nepasitarus su žmonėmis, taigi vos ne slaptai. Kaip ir kiti Jono Varkalio kolegos iš Seimo, nors ne visi, jis mini ir socialinę reikalo esmę. Aišku, miškų reformos dėka turėtų būti sutaupyta nemažai lėšų, skirtų buhalterijos ar kanceliarijos darbuotojams išlaikyti, bet ar paskui netektų dešimteriopai išleisti norint realiai atgaivinti regionus?
Po talkos jos dalyviai čia pat miške pasivaišino pietumis.
Taigi tas 2,2 ha talkininkų atsodinto miško — tik lašas. Bet jei tas lašas — gėrio lašas į mūsų širdis, ypač jaunimo, tai jis tampa neišmatuojamu, verčiančiu susimąstyti prieš kertant — medį ar visą per amžius susiformavusią miškų sistemą.
Nuotraukoje: Urėdas Bronislovas Banys, sveikindamas talkininkus, pasidžiaugė šiųmetėje talkoje dalyvavusių Seimo narių gausa.