Tadas Blinda: virsmas į legendinį herojų

Byvainės miškas. Kelias į Byvainę iš Kinčiulių, kuriuo kadaise keliavo „svieto lygintojas“.

Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.

Alvydas Ivoncius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 3,4,5,6,7)

Įvaizdžių persiklojimas
Tikrų asmenų įterpimas į legendų ir padavimų „rėmus“, „žygių“ peradresavimas — tokie reiškiniai tebėra gyvi ir dabar. O ką jau kalbėti apie XIX amžių, kai nei buvo galimybės tikrinti sklandančias kalbas, nei kas bandė tą daryti. Apkalbomis, kaip ir šiais laikais, tikėta. Tik štai: kaip teliko nuotrupos apie tikrą ar tariamą T.Blindos „razbaininkystę“, ne ką daugiau žinome ir kaip apie „svieto lygintoją“: tai kažkam karvutę nupirkęs, šeimą sušelpęs, apgynęs.
Kad T.Blindai galėjo būti priskiriami kitų plėšikų „žygiai“, bene pirmasis pastebėjo G.Landsbergis-Žemkalnis. Vėliau tokia nuojauta neapleido kraštotyrininko J.Andriusevičiaus, farmacininkės dr. Reginos Žulkienės, kuri irgi domėjosi T.Blinda.
Perpasakotų prisiminimų fragmentai, kaip minėta, skyla į priešybes: T.Blinda — tik plėšikas, T.Blinda — maištininkas, plėšikas, iš vienų atėmęs, kitiems atidavęs. Toks jo įvaizdis ir cituotoje dainelėje, užrašytoje K.Dauginio, ir pateiktoje ankstesnėje straipsnio dalyje. Vis tik toji blankiai išlikusi prieštaringų liaudies vertinimų tradicija net perkopė į dabartinių autorių tekstus.

Apkalbų skleidimas
K.Dauginis, kaip minėta, įžvelgė tyčinį T.Blindai žalingų apkalbų skleidimą. Jis užrašė ir dar vieną dainą, kurią galėtume vertinti kaip neabejotinai propagandinę.
Ponams rūmai ir dvarai
Dievo duoti amžinai.
Kas dvarus užkabaroja,
Kelią į dangų nustoja.
Toks zakonas pono Dievo
Ir ciesoriaus, mūsų tėvo.
Atsiradęs Tadas Blinda
Tuos zakonus trypia, mindo.
Ans su driskiais susidėjęs
Svietą lyginti pradėjo.
Razbaininkų šaikas tver
Ir prieš ponus rankas kel.
Mūsų ponų lazdos drūtos
Patrauks Blindą ant pakūtos.
Duos jam plėgų, negailės,
Paskui turmo dar pridės.
Šviesūs ponai ir mužikai,
Negailėkit eretikų.
Duokit donasą į dvarą,
Kur yra Blinda, ką ans daro.
Ką svietas šneka to nebus,
Dvarai buvo, dvarai bus.
Ši propagandinė daina tarsi patvirtina T.Blindą turėjus „šaiką“, kėlusį ranką prieš ponus. Dainoje T.Blinda jau — „svieto lygintojas“. Sprendžiant iš turinio, daina turėjo būti sukurta T.Blindai esant gyvam, epitetas „svieto lygintojas“ tuomet, o ne iš G.Landsbergio-Žemkalnio dramos, ir atsiradęs.
Pasak K.Dauginio: „Gal netušti pasakojimai, kad dvarų ponija prieš Tadą Blindą vedė aktyvią propagandą, net per savo tarnus ir samdytus elgetas. Pasakojama, kad atitinkamų progų metu miesteliuose, tarp giesmių ir maldų, dvarų rūpesčiu pasamdyti ir apmokyti elgetos plyšaudavo prieš Tadą Blindą įvairius paskvilius ir skleisdavo prasimanymus“.
K.Dauginis užrašė tokį pasakojimą: „Kartą T.Blinda sustojęs prie elgetos, išklausęs tokios jo giesmės, įdėjęs elgetai į šalia jo padėtą kepurę išmaldoms rinkti skatikų ir paprašęs dar pagiedoti tą pačią „giesmę“. Elgeta atsikosėjęs ir dar garsiau užtraukęs giesmę iš naujo. Baigus paskutinį posmą, dar įmetęs elgetai skatikų, ir paklausęs: „Vargdienėli, koks ponas, „jo mylesta“, tą sudėjęs ir išmokęs taip nepadoriai prieš jį plyšauti?“ Elgeta atsakęs: „Pagarbus tamstyte, už lakalą ir šunelis loja, už lesalą ir vištelė kudakuoja“. Tadui Blindai atsakymas patikęs ir jis su užuojauta elgetai pasakęs: „Ubagėli, tavo duona irgi sunki. Gal net mažai gavai už šios dienos „procę“ iš barsuko — pono“. Elgeta, supratęs, iš ko gavęs išmaldą, užtraukęs: „Šventas Tadeušai, patronai dūšių…“
Kitąsyk pasakota, kad netoli Užvenčio kartą toks elgeta pliauškęs apie Tytuvėnų bažnyčios apiplėšimą (būtent viskas vykdavo labai toli), ir tai padaręs Blinda. Vienas bernas įsižiūrėjęs įtarė, kad elgetos barzda netikra ir ją nuplėšė. Žmonės atpažino Budrikių dvaro dvariškį — dar visai jauną žmogų ir vos jo nenulinčiavo. Tariamas elgeta prisipažino skleidęs apkalbas pono paliepimu, tik arčiau Užvenčio, Luokės — sakyti, kad taip nutikus Tytuvėnuose, arčiau Tryškių — minėti Sedą, o joje — Medingėnus, ir taip toliau.
A.Anglickas 1957 metais „Komunizmo aušroje“ paskelbtame straipsnyje „Tadas Blinda“ sukūrė vaizdingą pasakojimą apie Lieplaukės klebono apiplėšimą. Klebonas grįžo po kalėdojimo ir patamsyje susidūrė su aukštu vyruku. Šis nepastebimai pavogė klebono piniginę. Tame pačiame tekste pasakojama, kaip Blindos „šaika“ apiplėšė Medingėnų dvarininkę Šiukštienę, kurią nuolat kamavo skruzdėlės. Kartą naktį skruzdėlių neapsikentusi dvarininkė liepė ją neštuvais gabenti į sodą, o čia jau tykojo „razbaininkai“. Iššovę kelis kartus, išbaidę tarnus, jie sugriuvo plėšti dvaro ponų namo. Šis A.Anglicko pasakojimas atsidūrė R.Šavelio romane ir kino filme „Tadas Blinda“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dažniausiai tėra konstatuojama: Blinda plėšė dvarus, turtingesnius ūkininkus; Blinda užpuldavo dvarus, atimtas gėrybes išdalindavo vargšams. Tokiose užuominose nėra nei laiko, nei erdvės. Apie T.Blindos „svieto lyginimą“ ne ką aptiko jo anūkas K.Dauginis: savo darbe jis nepateikė pasakojimų, kaip senelis padėdavęs vargšams. Apskritai K.Dauginis buvo linkęs atmesti T.Blindai priskiriamą plėšikavimą, net ir prisidengiant kilniais tikslais. K.Dauginio manymu, tokie pasakojimai buvo pramanai, o skleidžiamos žinios apie bažnyčių ir kunigų apiplėšinėjimą — šmeižtas. J.Andriusevičius rašė: „Daug prisiklausius, pagaliau ima noras galvoti, kad dažnai bet kokia vagystė ar plėšimas buvo suvedamas abstrakčiam Blindai, kai tikrasis Blinda to galbūt net sapne dar nesapnavo. Savus Blindas turėjo visas kraštas, ne tik luokiškiai, tryškiečiai, sediškiai ar skuodiškiai. Tikrasis irgi nesėdėjo rankų sudėjęs, todėl dažnai dabar daug panašių plėšikų žygių, ypač literatūrinėje kūryboje, įvardijama po žodžiu Blinda“.

Valstietis kaltino T.Blindą
Lietuvos plėšikus ir plėšikavimą tyrinėjusi istorikė Rima Praspaliauskienė rašė: „1876 m. naktį iš spalio 17 į 18 d. Telšių apskrityje buvo užpulti valstiečio Kazimiero Braso namai. Plėšikai surišo K.Brasą ir jo žmoną, ėmė reikalauti pinigų. Valstietis atidavė jiems 13 sidabro rublių, 3 rublius kredito bilietais bei 66 varines kapeikas. Plėšikams to nepakako, jie dar įvairiais būdais kankino valstietį — badė adata krūtinę, dėjo prie kūno degančius šiaudus. Kazimieras Brasas liko gyvas ir teigė tarp plėšikų atpažinęs Šiaulių apskrities valstietį Tadą Blindą. Nusikaltėlis, valstietis iš Luokės Tadas Blinda, nebuvo nuteistas. Jis buvo įtariamas keliais nusikaltimais ir savo elgesiu toli gražu nepriminė teisuolio ar „svieto lygintojo“.
Gaila, kad nenurodyta, kurioje vietoje gyveno Brasų šeima, todėl neaišku, ar plėšikų kankintas valstietis iš tikrųjų galėjo pažinoti T.Blindą. Turint omenyje vien žodinę to meto valstiečių komunikaciją, gyvenimo būdo sėslumą, neatsargu šiuo atveju kategoriškai tvirtinti, jog nusikaltimą padarę T.Blinda su savo „šaika“. Gal Brasas tiesiog priskyrė šį įvykį Blindai, apie kurio „žygius“ jau buvo girdėjęs. Policija T.Blindos dėl šio nusikaltimo būtų ieškojusi ir tikriausiai taip darė. Bet kol kas trūksta duomenų, jei jų buvo, apie atliktą tyrimą. T.Blinda dėl šio jam priskiriamo kriminalinio nusikaltimo nė nesislapstė ir, ką įrodo lemtinga kelionė į Luokę, net nesibaimino būti policijos sučiuptas.

Blinda ir kiti „razbaininkai“
Ne vien Tadas Blinda buvo liaudies pasakojimų apie plėšikus herojumi. Bronislavos Kerbelytės išleistame 2009 metais Kaune Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge įvardijamas visas būrys plėšikų: Luokėje buvęs T.Blinda, Plungėje — Ruginis, apie Švenčionis — Risius, apie Tverus — Raikauskas, ant kažkokio Cibkalnio gyvenęs Cibas, lyginęs svietą. Visi jie atimdavo iš turtuolių, o vargšus šelpdavo.
Trumpai apžvelkime pasakojimus apie šiuos plėšikus. Risius pavežė moterį, kuri sakėsi bijanti Risiaus. Tas jai davęs pinigų karvei nusipirkti. Analogiškai porinta ir apie T.Blindą. Raikauskas pamatė ariantį vyrą, o moteris traukė žagrę, todėl davė pinigų arkliui nusipirkti. Lygiai toks pat poelgis buvo priskiriamas T.Blindai. Kažkoks plėšikas Žukauskis persirengė kunigu ir apiplėšė kleboniją. Tokia pat piktadarystė buvo priskiriama taip pat T.Blindai. Tiek Blinda, tiek Raikauskas pranešdavo policijai, kada jie atvažiuosiantys.
Matome, kad į tą pačią pasakojimo schemą įterpiami vis kiti „razbaininkai“. Ir tuos „razbaininkus“ skyrė laikas ir erdvė. T.Blinda dar po stalu teberopinėjo, kai Raudonkrūtinis buvo pagautas ir 1851 metais pakartas. Apie Raikausko gaują, tarpukariu siautėjusią Žemaitijoje, rašė žurnalas „Karys“.
Plačiai pasakota apie T.Blindos sugebėjimą persirenginėti. Anksčiau jau minėjome esą jis atlaiduose, persirengęs kunigu, rinkdavęs aukas ir išdalindavęs vargšams. Vėlgi tai legenda, lengvai keičianti vietoves ir personažus, tačiau ne patį turinį.
(Bus daugiau)