Žemaičių Kalvarija, jau bebaigianti skaičiuoti gyvavimo ketvirtą šimtmetį, Vakarų Lietuvos šventovė — piligrimystės centras. Ją šlovino Karolina Praniauskaitė — moteris poetė, ateinanti į mūsų dabarties tikrovę iš XIX a. su gebėjimu poetine kalba perteikti ano meto žmonių dvasinę realybę.
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
Poetės dvasinis lobynas pilnas brangakmenių — subtilios poetinės dermės, ataidinčios giesmės ir maldos, žmonių vidinė rauda, kylanti į Tą, kuris girdi, mato ir tik jam iš tikrųjų rūpi žmogus.
Poemoje apie Žemaičių Kalvarijos Šventovę iškyla vaizdai — minios piligrimų, būriai dvasininkų, gausu giesmės garsų, maldos aido, liturgijos grožio, žmonių veidų, elgsenos ir vidinio pakilumo. Poetės žodžio raiškoje išryškėja puikus Šventovės istorijos perpratimas, jos perteikimas skaitytojui.
Pats kūrinys persunktas autorės patirties — ji pati eina su piligrimais kryžiaus keliu, ji pati pilna krūtine gieda giesmes, po ilgos maldos atsipučia medžių pavėsyje, kartu su piligrimais užkandžiauja, aukoja elgetoms, atpažįsta žmogaus kasdienybės tikrovę — perka su mergaitėmis „… sagę ar puošnius karolius“, kartu su vaikais buriasi prie meduolių pardavėjo, savo akis gano tarp šventų paveikslų, varto maldaknyges, ieško sau rožančiaus maldai… Ji čia gyvena, kartu su tūkstančiais paprastų žmonelių, ji čia, gerdama arbatą vienuolyno sode, kalbasi su intelektualais bei inteligentais, ji čia braukia prakaitą, gindamasi nuo kaitrios saulės, kepinančios minias ir negailestingai atokaitoje nenuilstamai giedančius ir gausybę maldų kalbančius ubagus. Ji mums pateikia nuostabų paveikslą — tikrovišką nuotrauką. Ją būtina pažinti, analizuoti, iš naujo išgyventi džiaugsmą būti tikinčiu, kartu su kitais melstis, giedoti — šlovinti dangaus ir žemės Kūrėją.
Visos Kryžiaus kelio stotys — vaizdinių vainikais apipintos, smulkmeniškai stebi visą grožį — pastatų, primelstų nenuilstamos maldos, sienas regi kaip minkštą motulės pasiūtą ir pūkais prikimštą pagalvę, ant kurios padėjus pavargusią galvą gali atgauti jėgas gyvenimui.
Karolina regi žmogaus dramą, kuri puikiai regima Šventovės tikrovės spindesy — čia ateina žmonės: prašyti, dėkoti, išmelsti, išvargti, iškęsti, ištverti, atsilaikyti, iš liūno pakilti, iš naujo atsitiesti gyvenimui. Kryžiaus papėdės šviesoje aiškiai matyti žmonių gyvenimai ir aiškus suvokimas — „Dievas — mūsų prieglauda ir stiprybė, ištikimiausia pagalba varguose“.
Karolina Praniauskaitė — poetė, gebėjusi apdainuoti tikinčio žmogaus gyvenimo epopėją, nušvietusi Dievo ir žmonių santykį XIX a. Žemaitijoje, kurios dabartis akivaizdžiai turi glaudžias sąsajas su jos įspūdinga praeitimi. Būtina iš naujo atrasti poetės įspūdingai apsakytą šią didingą, žmonių ir Dievo susitikimo vietą — Žemaičių Kalvarijos Šventovę, kuri įkvėpė iškalbingąją Žemaitijos lakštingalą parašyti poemą: „Didžiosios Žemaičių Kalvarijos Šventė“. Žodis — gyvas ir įtaigus, dvasia — iškalbinga ir paveiki, tikrovės pateikimas — aktualus šių dienų žmogui.
Praeitis — mūsų dienų mokytoja, todėl svarbu pasimokyti ir iš naujo atrasti talentingąją Žemaitijos dainę ir Žemaičių Kalvarijos Šventovę, jau greit švęsiančią keturis šimtus metų nuo gyvavimo pradžios.