Keliai, ypač nemaža dalis žvyrkelių, seniai vargina kaimuose ir miesteliuose gyvenančius žmones. Panašu, tokių kelių būklės esminis pagerinimas rajono valdžiai sunkiai įveikiamas darbas.
Alvydas Ivoncius
„Dakaro keliai“
Štai gavome tokį laišką:
„Laba diena, labai prašome jūsų pagalbos, nes kelio atkarpa nuo kelio Telšiai-Rainiai į SB „Ramunė“ sodus jau kelis mėnesius apgailėtina: duobė prie duobės, važiuojamojoje dalyje duobėse susiformavo didžiuliai baseinai, gal būtų galimybė duobes užpilti atsijomis ar kitu kietu gruntu, nes jau mūsų visų nervai nelaiko, kuo toliau — tuo baisiau… Gyventojų yra tikrai daug ir visi nepatenkinti: lengvuoju automobiliu jau nebeįmanoma pravažiuoti. Paežerės kaimas priklauso Viešvėnų seniūnijai, tai būtų labai gražu, kad pasirūpintumėte krašto kelio kokybe, neprašome kelių tvarkyti pačioje sodų bendrijos teritorijoje, sutvarkykite tik atkarpą iki sodų bendrijos, tai būtų didžiulis laimėjimas“.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 8 (10020)
Taip. Labiausiai gaila kaimo žmonių. Jų vaikai ar anūkai turi „bulku, pežu” ir kitų. Geresnių nėra iš ko įpirkti. Ir kai kiekvieną rytą ar vakarą važiuoji ar grįžti iš darbo tokiu keliu, galvoji kur tu gyveni. Rusijoje mai velniai, ji didelė o Sibiras iš viso be galo be krašto. Bet mes tai mažutė valstybė. Ankščiau seniūnijos turėjo savo greiderius. O dabar kur ir kieno jie? Seniūnai gal ir norėtu bent kartą per mėnesį nugreideriuoti. Bet pažiūrėkit įkainius. Plaukai šiaušiasi. Tad nebebūtų pinigų net pašalpoms. Gražias valdiškas mašinas perkam. O gal galų gale nupirkim 3 greiderius. 3 seniūnijoms po vieną. Va tada ir galėsim pasijusti galų gale, kad ir kaimo žmogus ne šiukšlė.