Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3-12)
Šiaip ar taip, akivaizdu, Blinda žuvo lydimas bent dalies žmonių neapykantos, kurią paskatino kivirčas ir muštynės su asmenimis, kurie, anot nuovados pristavo, „yra nežinomi“. Būtent nežinomi tie asmenys, kurie pradėjo muštynes. Jų nustatyti arba nesistengta, arba nepavyko. Jei T.Blinda buvo pelnęs arkliavagio ir vagies šlovę, nesunku suprasti žmonių savivalės proveržį. Arkliavagių itin nekentė, neretam, ypač neturtingesniam, arklio praradimas buvo didelė nelaimė. Panašu, bloga T.Blindos šlovė jau buvo plačiai pasklidusi. Kaip ji atsirado, leidžia suprasti T.Blindos anūko K.Dauginio užrašyta propagandinė dainelė bei pasakojimas apie elgeta apsimetusį asmenį; plitę pasakojimai apie klebonų ir bažnyčių apiplėšimus. Kai kuriuose pasakojimuose T.Blinda buvo įvardijamas kaip arkliavagis, paprasčiausias vagis. Nebūtinai nuo plėšikų, o nuo vagių nukentėję asmenys galėjo savo skriaudą sieti su tuo, kurio vardas, kaip „razbaininko“, buvo plačiau minimas. Vėlgi prisiminkime, kad dar Jonas Andriusevičius spėjo, jog tikrajam Blindai galėjo būti priskiriami bet kurių „blindų“ plėšikavimai.
Pagal pasakojimus, vėliau buvo suimti ir T.Blindos bendrininkai. Vėlgi tokie pasakojimai kol kas nepagrįsti jokiais dokumentais. Pasak K.Dauginio, jo mama pasakojusi, kad užmušus T.Blindą, į Kinčiulių kaimą buvo atsiųsti kareiviai, kad nekiltų neramumų. K.Dauginis, remdamasis šiais, o gal ir kitų žmonių atsiminimais, rašė: „Luokės miestelis ir apylinkės dvarai kurį laiką buvo atsidūrę lyg karo stovio būklėje. Atsiųsta į Luokę ir išsiuntinėta į dvarus ir kaimus karinės apsaugos pastiprinimai“.
Užmušus paprasčiausią plėšiką, tokių priemonių — kareivių siuntimo į kaimą — nebūtų nė reikėję. Kareivius į kaimus valdžia atsiųsdavo numanydama kilsiant neramumams ar tuoj po jų. Taip siekta išvengti „maišto gaisro“ išsiplėtimo. Deja, ir šis tariamas ar tikras kareivių apsistojimas Kinčiuliuose kol kas nėra dokumentais pagrįstas.
Liaudies kūryba: prieštaringi atspindžiai
Liaudies kūryboje susidorojimas su T.Blinda nupieštas prieštaringai. Jau cituotoje šiame straipsnyje dainoje pastebime tarsi ji būtų sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje reiškiama pagarba „razbaininkui“, net prieš jį visi galvas lenkė, o antrojoje vaizduojamas nužudymas ir džiaugiamasi, kad neliko „pikto vilko Byvainės miškuose“.
„Lietuvių tautosakoje“ (1964, II t., Vilnius, psl. 401-432) paskelbta daina „Blinda buvo razbaininkas“ daug kuo panaši į mano anksčiau šiame straipsnyje pateiktą, bet ir skirtinga. Šioje dainoje, greičiausiai užrašytoje prieškario metais Kazlų Rūdoje (tolokai sklido dainos!) išlaikoma pagarba T.Blindai visame kūrinėlyje ir smerkiamas jo nužudymas.
Blinda buvo razbaininkas
Ant trijų pavietų,
Blinda buvo razbaininkas.
Ant trijų pavietų:
Šiaulių, Telšių ir Raseinių,
Tolimų šalelių.
Baudė ponus, koravojo,
Net smerčio neatbojo,
Baudė ponus, koravojo,
Net smerčio neatbojo.
Ir už neturtingus žmones
Visada užstojo.
Šikšnas, terbą ir nagaiką
Su savim nešiojo,
Slaunus vyras Blinda buvo,
Visi tai žinojo.
Katras ano nepažino,
Tarė — kunigaikštis,
Katras ano nepažino,
Tarė — kunigaikštis
Arba iš kokio nors dvaro
Padorus ponaitis.
O katrie jį pažinojo,
Visi galvas lenkė,
O katrie jį pažinojo,
Visi galvas lenkė,
Ar tai ponai, ar tai žydai,
Ar mužikai menki.
Luokės miestas nelaimingas
Gyvastį atėmė,
Luokės miestas nelaimingas
Gyvastį atėmė:
Aštuonis vyrus surinko
Su didele jėga,—
Kaip pradėjo tie jį mušti,
Su kuom kas galėjo,
Kaip pradėjo tie jį mušti,
Su kuom kas galėjo:
Ar su akmenimi, ar ienom,—
Su kuo kas turėjo.
Luokės atbėg klebonėlis
Dūšios ratavoti,
Luokės atbėg klebonėlis
Dūšios ratavoti,
Razbaininkui nėra laiko
Prisigatavoti.
Iš vežimo labai toli
Jo draugs atsižiūri,
Iš vežimo labai toli
Jo draugs atsižiūri,
Ir nuliūdęs pamislijo —
Ar taip žūti turi
Nelaimingan Luokės miestan
Į atlaidus ėjo,
Nelaimingan Luokės miestan
Į atlaidus ėjo,
Ir gyvastį ten jo ponas
Nekaltai padėjo.
Buvo garsus labai didžiai
Luokės razbaininkas,
Buvo garsus labai didžiai
Luokės razbaininkas,
Nesidžiaukit nesidžiaukit,
Luokės parapija.
Matė ant kapo buvus akmenį
Luokės bažnyčios mirties metrikų knygoje yra toks įrašas: „1877 metų balandžio 22 dieną Luokės miestelyje liaudies užmuštas valstietis iš Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo, nepriėjęs šv. Išpažinties. Apie 29 metų. Paliko žmoną Barborą, dukras Ievą, Oną ir Marijoną. Kūnas giminaičių, balandžio 26 dieną leidus Šiaulių apskrities pirmo rango pristavui, balandžio 25 dieną palaidotas parapijos kapinėse“. Pagal dabartinį kalendorių, balandžio 22 – gegužės 4-oji. Iš šio įrašo aišku, kad T.Blindą paskubėta palaidoti dar negavus valdžios leidimo. Dar yra ir lenkiškas šios metrikos variantas, saugomas Gaulėnų kraštotyros muziejėlyje. Jame rašome, kad „Pogrebiony z dozwolienia P.Assesora za N.1575 na mogile Lukniskiej od Somuch“. Pagal šį įrašą T.Blinda buvo palaidotas nuošaliai, už „zomato“, nešventintoje kapinių vietoje.
O visgi, kur T.Blindos kapas? Nebėra jo nė žymės. Pasak K.Dauginio, dar pokario metais kažkur dingo akmuo su kukliu įrašu. Gali būti, artimieji nė nepuoselėjo jo kapo atminimo, norėdami išvengti smalsių lankytojų ir komentuotojų antplūdžių. Daugelis pasakotojų ir autorių, rašiusių apie T.Blindą, mini užrašą „Grabas wiezcnas smūtni pomieti Tadausz atmieniema“.
A.Ramanauskas knygelėje „Žemaitijos keliais“, išleistoje 1958 metais, puslapiuose 78-80 rašė ir apie T.Blindos kapą: „Luokės kapinėse yra „svieto lygintojo“ Tado Blindos kapas. Jis stovi atokiai nuo kitų — atskirtas akmens tvora — kunigų nepašventintoje vietoje.“ Ir cituojamas tas pats užrašas ant lauko akmens.
1936 metais spaudoje paskelbtas straipsnis „Žvilgsnis nuo Šatrijos“. Jame rašoma: „O štai Šatrijos papėdėje guli garsieji „Blindos kapai“. Žemėn susmegęs samanotas akmuo, trapia, aukšta, pageltusia žole apaugęs. „Grabas Wecznas Smūtni PoMieti Tadausz“, — tik smalsus keliautojas gali išskaityti. Tai čia prieš pusę su viršum šimtmečio palaidotas Luokės storasta, didis svieto lygintojas Tadas Blinda, žemaičių nulinčiuotas Luokėje 1879 m. šv.Jurgio kermošiaus dieną“. Dabar „Blindos kapuos“ laidoja pakaruoklius, o nemiero čėsais laidojo rusų belaisvius“. Tie „nemiero čėsai“ — Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos laikmetis.
1934 metų spalio 14 dienos „Dienos“ numeryje autorius, pasirašęs Bivainės Driskis, pasakojo: „Grabas Wiecznas Smūtini PoMieti Tadausz… Atmieniema…“ Tai užrašas vos besuprantamas ant apkerpėjusio akmenėlio, giliai susmegusio žemėn tarp aštrių dilgėlių liūdnoj žmonelių amžinojo poilsio vietoje“, „Blindos kapai“ — pakalnėje atskirta akmens tvora kertelė nuo pašventintų Luokės parapijos kapų“. Čia esą naktimis „rusų plienščikai karo dainas dainuoja…“
Svarbi K.Dauginio užuomina
K.Dauginis žinojo, kur jo garsusis senelis palaidotas. Jis užsiminė stovėjęs šalia baigiančio išnykti kauburėlio. Nebeliko ir minimos akmenų tvorelės, skyrusios bažnyčios pasmerktuosius numirėlius nuo pašventintos kapinių dalies. K.Dauginis paliko aiškią nuorodą į savo senelio kapo vietą: T.Blindos kapas buvo šalia „masinio kapo“. Luokės kapinėse yra bent keli tokie kapai. Viename, miestelio pusėje, palaidoti 1944 metais Luokės valsčiaus policininkų nužudyti kinčiuliškiai, kadangi esą buvę „raudoni“. Kitas kapas (kareivių ir žuvusių pokario metais) yra už koplyčios, o dar vienas — kapinių kalno papėdėje, kur palaidoti žuvę 1919 metais bolševikinio Žemaičių pulko kariai.
Už koplyčios kalvos šlaitas statokas, pakalniau pradėta laidoti ne taip jau ir seniai.
K.Dauginis savo darbe rašė: „Šalia Tado Blindos kapo supiltas masinis kapas, turbūt, panašių „nusikaltėlių“ kaip ir jis. Tik reikėjo įsigalėti fašizmui ir jų atminimas būtų buvęs sumaišytas su purvais“. V.Misevičiaus knygutėje „Gyvosios legendos“, išleistoje 1965 metais, rašoma: „Šis kapas yra atskirai nuo kitų. Jis buvo atskirtas akmenine tvora. Palaidojo Blindą toli kertelėje kunigų nepašventintoje vietoje“. Kaip tik Luokės kapinių kalno papėdėje žuvusiųjų bolševikų būrio kovotojų kapas yra beveik pakraštyje. J.Andriusevičiaus užrašytuose 1997 metais „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtuose atsiminimuose sakoma: „Vyrai iškasė kapų kampe negilią duobę ir, atvežę baltu arkliu, įmetė Blindą į duobę. Paskui užlygino tą duobę lygiai su žeme.“ Ši informacija prieštarauja mirties metrikai, kurioje rašoma, kad T.Blindą palaidojo artimieji. Nebūtų jie taip nepagarbiai pasielgę su žuvusiuoju.
Pagal šį pasakojimą, T.Blinda buvo palaidotas nešventintų kapų kertelėje. Štai dar viena nuoroda, J.Andriusevičiaus užrašytame pasakojime: „Blindą palaidojo pazomatėje, nešvęstuose kapuose Luokėje, rytinėje pusėje.“ Rytinėje kapinių kalvos pakalnės pusėje yra ir K.Dauginio minėtas „masinis kapas“. Vadinasi, kažkur visai šalia to kapo, kurio aukštas paminklas su pjautuvu ir kūju iš tolo matomas, yra palaidotas T.Blinda.
Neretai kaip galimas T.Blindos kapas nurodomas akmuo prie tako vakarinėje kapų dalyje. Iš tiesų šiame akmenyje buvo galima įskaityti vardą „Tadeusz“. Greičiausia tai ir klaidino daugelį T.Blindos kapo žinovų bei ieškotojų. Kur palaidotas garsusis protėvis, nebežino ir T.Blindos palikuonių palikuonys.