„Vietų vardais į mus kalba pati žemė, reikia tik mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“,— sakė Kazimieras Būga, mūsų didysis kalbininkas, šiais žodžiais pabrėždamas vietovardžių reikšmę tiek kalbos mokslui, tiek mūsų etninei kultūrai pažinti.
Vlada Vengrienė
(Pabaiga. Pradžia Nr. 19)
Paslaptingojo, dabar triskart sumažėjusio Biržulio vardas žmonių įvairiai aiškinamas. P.Vasiliauskas teigė, kad senovėje jis vadinosi Viržuvis — žuvies ten buvę tiek, kad virte virė vanduo. Vėliau žuvys išnyko, lyg išbyrėjo, ir ežeras tapo Biržuliu. Prof. A.Vanagas jo vardą kildina iš liet. biržės „beržynėlio“. XVIII a. autorius J.Lasickis mini žemaičių dievybę Biržulį. Matyt, ir ežeras senovėje laikytas šventu. Biržulio valksmų pavadinimai: Vaivorinė (šalia augdavo daug vaivorų), Raudinis (daugiausia kibdavo raudos), Nakačios Laimingasis (šalia įteka Nakačia), Nalaja (įteka Nalajos upelis; Nalaja gali būti senas baltiškas žodis „srovė“), Pakulnikas (šalia Kulniko kalnelio), Paspiginis (šalia Spigino kalno), Po Šaltiniais, Po Spanguolyne, Po Barsukalviu, Druja (dėl įt. Drujos), Blakupis, Pūkis, Lukštų kalva, Aukštežerio ragas, Smiltinė, Cingutė, Meškikė, Papelkių Kuknia (bado metais ten rinkdavosi žmonės, kad kaip nors prasimaitintų), Po Volukais, Paklėnis, Klėnas, Ežerukas, Po Alka, Kepaliukas, Žeberė, Juodlangis, Po Ledaine (ežero ledai būdavo kraunami vasarai), Lenkių ragas.
Stervo ežero pavadinimas pirmąkart išgirdus atrodo lyg ne visai padorus. Žmonėse yra net pasakojimas, kad caro laikais rusai surašinėtojai, beklampodami po pelkes, supyko ir surašė tose vietose „negražius“ pavadinimus: kaimai Kūjainiai, Miežeiniai (tarm. Myžeinē), Govija, Dreniai, ežeras Sterva. Pasirodo, šaknis sterv- kilusi iš serv-, ši sietina su servėti arba sarvalas „nešvarus tekantis skystis“. Pelkių apsuptas, dumbluotu dugnu ežeras kitokio vardo mūsų protėviams gal atrodė nevertas. Žmonės Stervą aiškina ir taip: žvejai jį taip pavadinę dėl jo „unoravo“ būdo. Pakilus vėjui, susidrumsčia vanduo, medžių šaknys ir žolės trauko tinklus, pridaro kitų bėdų. Yra šmaikšti sakmė, nors ji ir neaiškina ežerų pavadinimų: „Du šienpjovē pjoven šyną tarp Biržule i Sterva. Anie pjaudami pavarga i suguli pasilsieti. Atsiguli tāp: kojas sudūri, o galvas į abu galus. Ir atēji velns. Saka: „Nu, šių dyvų mačiau, tų mačiau, ale taip da nebuvau matęs, kad būtų galvas abiejūs galūs. Nu i rodos nebjauns esu, atsimenu, kada buva Biržulis pyvuoms, o Stervas dirbams, o to nesu matęs“ (pasakojo J.Zymantienė).
Nakačios upelis išteka iš Spingių pelkių (netoli Beržės). Jo vardą kalbininkai sieja su katj, o ide kataro reiškė „upelis, srautas, srovė“. Žmonės aiškina paprasčiau: upelis pradėjo tekėti nakčia, todėl ir Nakačia. Yra ir kitas aiškinimas. Kai Medininkams buvo suteiktos Magdeburgo teisės, ėmė važiuoti pirkliai kupčiauti. Buvo žiemos laikas, už tilto, prie lukšinės (Lenkvyčių kaime), upė buvo šaltininga. Ledas įlūžo, sukrito pirklių arkliai, šlajos. Tie sako: „Na, kad čia papuolėm!“ Taip ir atsirado Nakačia.
Rešketos upelio, tekančio šiaurine apylinkės dalimi, daugiausia per miškus, pavadinimo kilmė nėra galutinai nustatyta. Siejama su liet. rėkšti, skinti. Senovės islandų raska „jaukti, knisti“, švedų rask „atliekos, draiskanos“. Padavimas sako, kad tų vietų žmones globojusi deivė Rešketa. Ji užrūstino ją pamilusį Perkūną, šis ėmęs trankytis. Išsigandusi deivė pametė savo ilgą skraistę pievoje ir iš jos atsirado vingiuotas upelis, kurį žmonės pavadino deivės vardu.
Spiginas — ne vandenvardis, tai buvusi Biržulio sala, dabar — kalva. 1863 m. čia buvo svarbi sukilėlių susibūrimo vieta. Spiginas iškilęs virš pelkių ir miškų, žiūri aplink — lyg spigina. Padavimas toks: „Keliavo senų senovėj velnias nuo Stervo ežero Liepyno link. Nešėsi į pirštinės nykštį susipylęs smėlį. Labai skubėjo, nes norėjo užpilti Biržulio ežerą, kad galėtų per jį pereiti. Bet pragydo gaidys — pirštinė iškrito, nykštys prakiuro, smėlis išbiro, taip atsirado kalnas (L.Bagočienė).
Daug pelkių anksčiau buvo Gomalių kaime. Čerkiesų pelkės vardas atsiradęs po sukilėlių mūšio su caro kariuomene. Pelkėje esą palaidoti 4 kareiviai čerkesai. O Medvalakio pelkėje žmonės girdėdavę dejuojant, pro šalį einančius užpuldavę debesys kranklių. Daug užrašėme sakmių apie žiburinius — jie dažni pelkėtų vietų tautosakos veikėjai. O štai prie Kūjainių koplytėlės iš Pastervio pelkių buvę atklydę net vilkolakiai (sakmėje vadinami vilkoakiais), juos atpažinę iš sniege likusių basų žmonių pėdsakų.
Nevardos upelis mūsų krašte ne vienas. Vienas teka Girgždūtės kalno kaimynystėje, o kitą teko girdėti Tverų pusėje. Šis pavadinimas sietinas su varda „virimas, kunkuliavimas“ arba „verdenė, šaltinis“. Taip ieškodami hidronimų ištakų ateiname prie labai paprastų žodžių: tekėti, skystis, šaltinis, virsti, verstis ir pan., bet pats ieškojimo kelias, vedantis į baltų, net indoeuropiečių prokalbės laikus, yra labai įdomus.
Govijos, tekėjusios į Stervą, reikšmės mokslininkai tiksliai nenustatė — vieni ją linkę sieti su asmenvardžiu Gaveika, kiti su žodžiu gauja. K.Būga spėjo, kad Govija gali turėti ryšį su karve, nes latviškai govs „karvė“, B.Savukynas manė, kad panašūs vietovardžiai sietini su goti „skubiai eiti“. Panašiai manė latvių kalbininkas J.Endzelynas, gražiąją Latvijos upę Gaują siejęs su srauniąją, greitąja. Per tą patį Govijos kaimą tekėjusį Karupį norėtųsi sieti su karas, bet gali būti, kad kaip tik jis turi ryšį su karve: galėjo būti Karvupis (kur girdė karves). Kalbininkai turi dar vieną hipotezę: tai gali būti labai senas hidronimas, reiškiąs „kietas, akmeninis“.
Gudežeris, arba Pūčkežeris — nedidelis ežerėlis į šiaurę nuo Varnių. Gudežeriu vadinamas nuo šalia gyvenusio žmogaus pavardės Gudas. Bet yra ir kitas aiškinimas: gudais žemaičiai vadina visus nežemaičius, šaknis gud- dažnai reiškia menką, mažą daiktą (gudobelė „šunobelė“); Pūčkežeris — iš slavizmo pūčka „bukasis kiaušinio galas“ arba „platusis valties galas“. Įdomus Gudigardijų — pelkių Žvirgždžių kaime (netoli Pavandenės) pavadinimas. Pirmoji šaknis gud- reiškia tą patį „menką, mažą“, o antroji gard- gali reikšti gardą arba gerti.
Ožtakiai (nuo seno žemaitiškai Vaštakiai) — kalnas ir gyvenvietė tarp dviejų pelkynų — Dumbrių prie Biržulio ir Debesnų prie Lūksto. Vietovardžio kilmė gali būti tautosakinė: pagal padavimą, per kaimą ėję į ožius panašių pelkių gyventojų — velniūkščių takai iš vienų pelkių į kitas. Įdomu žvilgterėti į hidronimus ir darybos požiūriu, bet tai būtų tema kitam dideliam rašiniui. Semantikos požiūriu pasitaiko „šviesiųjų“ hidronimų, bet tokių nedaug: Baltežeris (prie Kuršų), Spiginas (jau minėtas), Geltonupė (Šauklių k.) — anot padavimo, bajoraitė upelyje nuskandino veidrodėlį, kurio šukės ir dabar ten blizga; Gaidukas — šio upelio vardas irgi skirtinas prie „šviesiųjų“, nes galbūt kilęs iš ide guheit „šviesus, spindintis“ (prūsų gaidis „kviečiai“, gailis „baltas“, latvių gaišs „šviesus“, liet. gaidra), bet gali reikšti ir paukščio pavadinimą, juo labiau, kad Varnių pelkėse anksčiau gyveno reti laukiniai paukščiai — gaidukai; Spingių pelkė — iš liet. spingis „kiaurai permatoma miško vieta, šviesos ruožas, spindulys“.
Demonologinės reikšmės hidronimai: Giltinupis (upelis Debesnose), Velnių pelkė (Ilgųjų k.), Velnio Išpera (pelkė Šerpaičių k.), Velnio Ragas (iškyšulys Lūksto ež.).
Gyvūninės reikšmės: Varnelė, Varlinė (upelis), Utėlės (pelkės), Ungurys (upelis), Vilkmižė (pelkė), Bebrynas (pelkė), Gyvačių pelkė, Kiaulupis (upelis), Katupis (upelis), Tilvikio pelkė, Šarkupys (upelis), Zuikio Pjauniukai (pelkė) ir kt.
Augalinės reikšmės: Beržynės pelkė, Puplaiškydė (pelkė), Didžioji Spanguolynė (pelkė), Kauklės (pelkės), Lendra (buvęs upelis), Dobilijos pelkė, Traukšlynė (pelkė, žolės trauklės arba kauklės), Medainės ežeras, Višpelkė, Medžio Prūdas (pelkė).
Asmenvardinės kilmės: Užkuras (pelkė), Lileikienės pelkė, Pagedvilatė (pelkė), Bajoro ragas (ežero iškyšulys), Čigonijos pelkė, Žydpjaunis (pelkė), Platravis (kanalas, priklausęs Platakiui).
Pagal vietovės ypatybę: Dykpelkė (per pelkę eidavę žiburiniai), Aklažuvis (linkstanti pieva), Šliunkė (pelkė), Dykoji (pelkė, nepereinama), Ravalis (mažas upelis).
Pagal spalvą: Rūdokės upelis, Parūdija (pelkė), Žalupuks (buvęs upelis), Rūdupis (upės vingis). Iš veiksmo kilę: Bridpjaunė (pelkėta, pjaunant reikia braidyti), Šlavių ežeras (nuo šluoti, valyti), Degsnė (durpynas, kuris dažnai degdavo), Degsnos (pelkės), Kunkolynė (pelkė, nuo kunkuliuoti).
Nuo šalia esančios vietovės: Viekšnupis (upelis, tekantis į Viekšnalių pusę), Daubos upelis (teka dauba), Palankė (upelis), Užtaka (upelis, teka į įlanką), Nakačių pelkė (šalia Nakačios upelis), Pagojų pelkė (šalia pušyno), Užkapis (pelkė šalia kapukų).
Pagal formą: Piršto Ragas (ežero pusiasalis, panašus į pirštą), Trumpė (upelis), Ilgoji (ilga pelkė), Dvišakė (išsišakojanti pelkė).
Retesni hidronimai: Cedronas (upelis, biblinės kilmės), Šventoji (pelkė), Klausenė (pelkė, pavadinta nuo klausutis, taip vadindavo 1863 m. sukilėlius, nuolat klausinėjančius apie padėtį apylinkėje), Šaltupis (upelis), Pilies Dauba (vandens apsemta tarpukalnė prie Vembūtų piliakalnio), Vakatėlis (upelis, kilmė neaiški), Taboras (pelkė), Sūrpelkė (neauga žolė, nes daug druskų), Padevintė (pelkė), Gelžynėlė (upelis Gelžyčių k.), Gelžupė (upelis).
Kaip matome, pelkių vardai yra naujesni, lengviau paaiškinami negu upių ir ežerų. Jie „tamsesni“, šiurkštesni negu tikrųjų hidronimų — nerasi nė vienos pelkės, kurios vardas turėtų mažybinę, juo labiau maloninę formą (gal tik Kūdralė Klaišiškių k.). Bet šie vietovardžiai mažiau tyrinėti, savaip įdomūs, taip pat daug pasakantys apie mūsų praeitį, mokantys prakalbinti gimtąją žemę, atskleisti gimtosios kalbos paslaptis.