Apie profesorę Viktoriją Daujotytę, tėviškės ir vaikystės ženklus pirmajame jos eilėraščių rinkinyje

Žemaičių kraštas pagrįstai didžiuojasi daugeliu iš čia kilusių kūrėjų, ne išimtis ir pietų žemaičiai varniškiai, juo labiau, kad būtent čia jau nuo XV a. buvo po krikšto įkurtos naujas vyskupystės centras, kuriame darbavosi neeilinės kultūros asmenybės. Bet nuo XIX a. vidurio, kai visos vyskupystės įstaigos buvo iškeltos į Kauną, Varnių reikšmė sumenko. Tiesa, ir vėliau iš šių apylinkių yra sužibęs ne vienas mokslo ir meno šviesuliukas. Be jokių abejonių, viena iš ryškiausių — profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Vlada Vengrienė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 33)
Kalbančioji dabartiniame laike suranda, kaip grįžti į tėviškę, bent mintimis. Į miestelį, kur mokėsi, kur liko jos neužmirštamos mokytojos, grįžtama per gamtą — laumžirgio reaktyvinį skrydį, jis nusklendžia pavandeniui — Pavandenė. Dažniausiai tėviškės prisiminimai neatskiriamai susiję su jai mielomis tikėjimo tradicijomis šeimoje. Labai daug eilėraščių, kuriuose minimi artimieji. Vaizdai iš vaikystės: šeima dirba, keliauja. Kalbančioji drąsiai ir pakiliai atveria savo atsiminimų duris, piešia jai artimus žmones su didele meile, rūpesčiu… Jai brangūs visi: tėvas, mama, brolis, sesuo, babūnelė. Gražiausi prisiminimai — iš vaikystės, kai visi dar buvo gyvi, stiprūs, kartu dirbo ir rėmė vienas kitą. Pirmiausia — motina; iš užuominų dukra panaši į ją ne tik veido bruožais, bet ir likimu: „motinos bruožai/ ryškėja mano veide/ ta pati rykštė/ gena mus abidvi,/ lygiai viena nuo kitos/ atsilikusias“. Kitame eilėraštyje iškeliama motinos, kaip šeimos saugotojos, galia: iš pajuodusių korių, pilkėjančių tamsioje gruodžio prieblandoje, motinos dėka pradeda šviesti saulė: „Gruodžio ledšaloj/ pilkoj, vos vos samaninėj,/ iš senų laikų, sujuodijusių korių/ ant lėtos ugnies/ Motina tirpino vašką —/apvali jo saulė/ stingo vandens paviršiuj,/ švietėsi“. Motina, lyg senovės lietuvių deivė, sugeba iš tamsos išlydyti šviesą. Motinos ir dukters ryšys labai stiprus, jis žadina dukters sąmonę kūrybai: „Žolinę motinos rankoj —/ giedančią baltą leliją,/ gležnas vijoklio lapas/ iš neišsipildžiusio sapno/ sąmonė atsirakinėjo/ busdama, žodindama,/ prisiimdama“.
Tėvas piešiamas irgi jautriai, su didele meile. Jis saugo dukterį nuo blogio. Štai eilėraštis, turintis siužetą, nors ne jis yra svarbiausias: „Karvė visą dieną nerami,/ nusitraukė, karstosi —/ reikia vesti, sako tėvas,/ parėjęs iš kolchozo pietų,/ pavaryk, matai, įsispyrė,/ jau užteks,/ toliau nebeik“. Kitame eilėraštyje vaizduojamas tėvo rūpestingumas kelionėje iš laidotuvių: „Speigotą sausį vienkinkėmis rogėmis/ iš Varnių dviese,/ tėvas susupa man kojas gūnia,/ apkamšo, sėskis pavėjuj, sako“. O toliau parodomas ir jo jautrumas, ir vyriškas santūrumas — jis slepia skausmą: „Nusibraukia traiškanotas akis,/ kosėja — kartu kažko burnoj“. Dažnas vaikystės vaizdas: <…> sušilęs tėvas aria daržą —/ taip ir ars, taip ir ars atminty…“ Pakartojimais pabrėžiamas laiko bėgimas ir atminimų amžinumas. Prisimenamos ne linksmos ir nerūpestingos žaidimų, o ilgos darbo dienos, galbūt visai nevaikiškos, pilnos rimties ir susikaupimo. Brolis ir sesuo primena tautosakinius jų atitikmenis. Gali pajusti, kaip sunku kalbančiajai buvo netekti brolio: „Ieškojau brolio/ savižudžių skaičiuje —/ kur toji grafa,/ kur įbrėžta/ jo likimo linija,/ baisi, bet graži“. Jaučiama didelė pagarba jam, nors vyrauja šaltos, bet šviesios spalvos — balta ir mėlyna: „Jau mirtinoji brolio diena/ sniegynuose/ mėlynai žydi“.
Atmintyje labai dažnas ir senolės — babūnelės įvaizdis. Kokia ji buvo rūpestinga: <…> viena ranka/ į bulvių krepšį rinkdama/ mažus, rūgščius obuoliukus,/ kita globodama mane/ nuo temstančio lapkričio vėsos“. Senolė užstoja vaikaitę nuo tamsos, šalčio, pavojų, nebūties: „Einam mažu keliuku,/ laikausi už senolės rankos,/ užsižiūriu į jos plyštantį apavą,/ pasilenkiu: — čia padkava, sako,/ gali pasiimti, tau laimę neša,—/ palauk, ištrauksiu iš jos/ tą aštrųjį aknolį“.
Iškalbingi būties simboliai: baigiasi senolės gyvenimo kelias — plyštantis apavas, aštrus aknolis — pavojai, laukiantys mergytės. Tokie paprasti prisiminimai su buities detalėmis, o kaip jie paveikia jausmus, kokia šiluma ir ramybė užplūsta širdį paskaičius! Pagarbą mylimiems žmonėms kalbančioji išsako ir metaforiškai perteikdama lapkričio — mirusiųjų laiko — nuotaikas: „Pulti ant kelių/ kūnu, sielos pilnu,/ lapkričio pilnačiai leidžiantis/ ant mylimų mirusiųjų/ sidabro spalvos/ kilimu“. Net ir mirę artimieji yra reikalingi — su jais kalbamasi, juos primena gamta, jų dėka išlieka ryšys su gimtąja žeme. Kai kurie kūrinėliai netgi sakmiški. Štai iš protėvių trobos į atmintį sugrįžta paslaptingi šešėliai: „Pasikartoja tas skaidrus ovalas,/ kurį kadaise regėjau prosenių troboj,/ saulei peršvietus dulkes,/ šluotražiu keliamas,/ lyg perėjo kažkas asla,/ nedrąsiai sušlamėjo“. Kai kurie atsiminimai pradedami labai kasdieniškai: „Motina virpančiom rankom,/ su agurkais iš sklepo…“ Atrodytų, jauki, paprasta namų erdvė, bet pabaiga liūdna, su stiprėjančia netekties nuojauta: „Vis giliau giliau giliau,/ kur mirtinai lepu“.
Viename gražiausių rinkinio eilėraščių gimtinė gretinama su vinimi delne, nors nuo tėviškės vis tolstama, ji neišimama, neišmetama: „tėviškė —/ visas jos buvimas;/ vinis delne/ iš kūdikystės,/ metai po metų,/ tolstu, tolinuos,/ o neišimu,/ neišmetu“. Šiuose vis grįžtančiuose prisiminimuose — daug, rodos, paprastų, kasdieniškų detalių, bet paversti jas poezija, matyt, duota tik kūrėjams.
Spalvingiausi V.Daujotės eilėraščiai — apie tėviškės gamtą. Ryškiai, patraukliai ji tapo gamtovaizdį, naudodama nedaug, bet įsimintinų spalvų: <…> pusdirvėj vėjas/ raudonomis rankomis/ lanksto lazdynus“ — lazdynų rankos vaizduojamos ryškios, nors pirmoje eilėraščio dalyje buvo minimas lyg ir bespalvis „išplautas dangus“, tačiau pereinama prie ryškesnių spalvų. Kitame eilėraštyje tėviškė piešiama gyva jau nebe tikrovėje, o kalboje: „skiemenų pieva/ marga, graži, gėlėta,/ giminės margai/ Keiniškėje — vieni/ neišskinami žodžiai/ žydi, žaliuoja“. Atrodo, kad patys žodžiai yra ryškių spalvų, vien tardamas juos jauti jų stiprumą, jėgą. Daug tikrumo, žavesio poetės kalbai teikia žemaitiškos žodžių formos, autentiški gimtųjų vietų vardai. Jai svarbus iš žodžio skambėjimo sklindantis grožis: „Vėlinių šviesa — rudens/ ir pirmo kirčiuoto skiemens“.
Toliau eilėraščio erdvėje — tamsiame priesienyje pakabinti babūnelės skrebukai veda į praeitį, krosnyje įsiplieskusi ugnelė skleidžia šilumą ir ramybę. Tai kas, kad pasninko maistas — paskrudinti linų sėmenys ir karštos bulvės. Netikėtai nuskamba raminantis kreipimasis: „alkio nei vargo nebijok“. Kitame eilėraštyje kantrybės moko pasenusi teta, kuriai perbristas gyvenimas dabar atrodo gražus kaip rasotos dausos.
Taip iš tolimosios vaikystės spalvų, kvapų („kvepėjo kažkuo rausvai žalsvu“), kuklių eglutės žaislų („sena sidabrinė ožkelė/ įdubusiais šonais, riestais rageliais“), takelio pro gimtinės ąžuolą ir darželį, babūnelės sunkių atodūsių, Pagirgždūčio bičių dūzgesio, čiobrelių kvepėjimo, šviesios klevo koplyčios gimsta eilėraščiai — saviti, nupinti iš mažų detalių, trumpų sakinių nuotrupų. Nuo auksiniu apvadu papuoštos Spingių kalvos pasigirdęs balsas taria kūrėjos vardą ir išpranašauja: „dalia/ sunki, tačiau/ spindulinga“. Pagirgždūčio pilkapyje kadaise palaidota genties moteris, į kurią kalbančioji kreipiasi „daugailės, daujotės, daugirdės vardais, tyliai guodžia: „nebijok, daugiau nebebijok“.
Kultūros žmogaus — kūrėjo gyvenimą, visą esybę persmelkusi genties dvasia, jos likimas užkoduotas ir sąmonėj, ir kraujyje: „Kalba iš vidaus,/ pliuškena/ į kūno krantus <…> ką dabar mąsčiau —/ nejaugi Daukšos Postilę,/ kelionę iš Varnių/ į Emaus“. Kūrybos pradžia — irgi vaikystėje, pirmasis eilėraštis — su rugsėjo medžiais, su krūmais, geltonųjų slyvų spalvos, „gražiai beraštis“. Savikritiškai įvertintas, bet vis tiek brangus. Ir kitame eilėraštyje kūrybos pradžiai išsakyti naudojama geltona spalva — ji sukurta iš regimų tėviškės detalių: ražienų, auksinių klevų, slyvų, aplipusių širšėm. Vaizdai virsta negirdimais, bet nujaučiamais garsais: „Vaiko siela ramiu vandens paviršium/ negirdimų tonų vedama mokyklon ton“. Kokia ta mokykla? Galbūt tai kūryba?
Net ir nebesanti tėviškė V.Daujotės eilėraščių žmogui — vienintelė užuovėja Žemėje. Eilėraštyje „Kelias, vienintelis mano“ nemigos naktį, „kai tuščiai tamsu iš vidaus“, mintyse išeina kalbančioji keliu į Užgirius, pro Girkontų eglyną. Eina įsižiūrėdama, ieškodama pažįstamų bruožų gimtinės veide. Nebėra upės — tik išdžiūvusi dauba, „paglosčiau kadai jau nugriuvusį kryžių/ suskaičiavau senuosius medžius, nedaug likę“. Vis dėlto tėviškė ją nuramina — „neatsimenu, po kuriuo užsnūdau“.
V.Daujotytė yra pasakiusi: „Poetinis principas yra esminis gyvenimo principas. Jei negyvena poetiškai, negyvena niekaip <…> Nesvarbu, kad žmogus nerašo eilių, svarbu — poetinė jausena, santykis“. Tai aukščiausias visą save atidavusio literatūrai žmogaus reikalavimas. V.Daujotės eilėraščiai, gal todėl, kad skaitydamas juos regi vaizduotėje Girgždūtės linijas, į jos viršūnę, prie kryžiaus vedantį kelią, žemiau — Žebenkavo tvenkinius, apaugusius švendrėmis ir ajerais, į tolį nubėgančius balto smėlio kelelius, užburia saikingai, lėtai, apgalvotai sudėstytais žodžiais ir sakiniais. Paskui pajunti, kad tų kūrinių magija slypi ne tik skambėjime ir vaizduose, bet ir išmintingose mintyse apie gyvenimą ir mirtį, apie kūrybos žmogų ir jo buvimo prasmę. Skaitydamas tarsi girdi autorės balsą — niekas kitas Lietuvoje nesugeba taip kalbėti (ne veltui jos, dar labai jaunutės mokytojos, mokiniai Nevardėnų mokykloje žavėjosi tuo balsu ir kalbėjimo maniera). Kaip gerai, kad žymiausia mūsų literatūros tyrinėtoja išliko tokia nuoširdi, jautri, atvira. Ji nesistengia nustebinti skaitytojo supermoderniomis stiliaus priemonėmis, kalba tyliai, iš širdies į širdį ir todėl yra tokia artima savo skaitytojams. Tokia ji ir savo lyrikoje.