Užmirštasis Motiejaus Valančiaus giesmynas

Rankraštinio Motiejaus Valančiaus giesmyno faksimilė su, tikėtina, šeimos narių profiliais. Iš Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus.

Birželio 8-ąją Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose įvyko Vilniaus universiteto bibliotekos dienos renginys, kurio metu visuomenei pirmąkart parodytas M. Valančiaus rankraštinis giesmynas. Kviečiame su juo susipažinti paskaitant Klaipėdos universiteto profesorės Romos Bončkutės straipsnį.

Roma Bončkutė
Klaipėdos universiteto profesorė

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas Motiejaus Valančiaus (1801–1875) rašytas ir iliustruotas sąsiuvinio formato 90 puslapių 18 giesmių rinkinys. Jis galėjo būti sumanytas kaip dovana sesers Petronėlės Beresnevičienės šeimai, kartu gyvenusiai motinai Onai Valančienei, dukterėčioms, bet ypač sūnėnui Vladislovui, su kuriuo M.Valančius visą gyvenimą palaikė ryšius. Rankraščio braižas, rašyba, kalba rodytų, kad skirtingu laiku rašytų giesmių tekstai į švarraštį buvo perrašyti prieš 1844 m. Tai reiškia, kad tai yra ankstyviausiai datuojami M.Valančiaus giesmių tekstai. Paskutiniai rinkinio savininkai, kurie kol kas nėra nustatyti, perduodami rankraštį Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai, jau nežinojo teksto užrašytojo pavardės, todėl ir jam 1948 m. atsidūrus Vilniaus universiteto bibliotekoje, jis buvo saugomas mokslo traktatų fonde pirmosios giesmės pavadinimu „Giesmie ape muka Jezusa Pona“, tuo nesukeldamas jokio sovietmečio mokslininkų susidomėjimo.
Tiriant užmirštąjį rankraštį, reikėjo nustatyti giesmių šaltinius, parašymo laiką, adresatą bei aptarti iliustracijas.
XIX a. populiariausias lietuviškas giesmynas buvo Vilniaus katedros vikaro, kunigo Vincento Valmiko (apie 1778–1836) parengtas ir išleistas „Kantičkos žemaitiškos, arba Giesmės nobažnos“. Todėl atsiradusio rankraščio giesmių šaltinių pirmiausia ieškota tarp V.Valmiko pateiktųjų. Rankraštyje iš 18 giesmių 13 yra V.Valmiko giesmių redakcijos ir laisvi sekimai. Palyginti mažai keistų pirmtako tekstų yra nedaug, o tai rodo, kad M.Valančius tuo metu buvo pasiryžęs daug ką ankstesnėse giesmėse keisti. Šito jis atsisakė 1860 m., kai rengė naują „Kantičkos žemaitiškos“ leidimą, nes ilgametė patirtis rodė, kad žmonės yra pamilę senąsias giesmes, o jas pakeitus, nežinia, kokia galėtų būti auditorijos reakcija.
Norisi pabrėžti, kad rankraštyje trys giesmės (antroji, penkioliktoji ir šešioliktoji) yra paties autoriaus sukurtos: „GIESMIE APE SZWĘTA Barbora zagaru 1819“; „Giesmė apie šv. Agatą“; „GIESMIE APE SZWĘTA ONNA ALWITY“. Naujai išverstos paties M.Valančiaus yra dvi giesmės: „GIESMIE etc.: APE Pona Jezusa Łabos nakties“, „GIESMIE APE Sunu moksla gaylętij etc.:“. Būtina pasakyti, kad M.Valančius, kai leido naują „Kantičkų“ leidimą, senųjų giesmių, kaip sakyta, neliesdamas, vis dėlto jį pildė naujomis. „Kantičkose“ jis įdėjo dvi giesmes iš šio giesmyno: „Giesmė apie szwentą Agotą paną ir muczelninkę“ (Agota szwenta graži panele) ir „GIESMIE etc.: APE Pona Jezusa Łabos nakties“ tik pakeistu pavadinimu „Giesmė vakarinė“. Tiriant buvo nustatyta, kad pastaroji giesmė yra kunigo ir garsaus poeto Juozapo Bakos (1707–1780) giesmės „Uwaga wieczorna“ vertimas. Giesmės „GIESMIE APE Sunu moksla gaylętij etc.:“ — vertimo šaltinis kol kas nenustatytas.
Pagal tematiką giesmes galima suskirstyti: apie Jėzų Kristų (4), apie Švč. Mergelę Mariją (6), apie šventąsias (palaimintąją Barborą Žagarietę, Šv. Barborą, Šv. Agotą, Šv. Oną), apie Šv. Juozapą globėją, apie Švč. Sakramentą, apie Lozorių ir turtuolį, apie sūnų tinginį. Matyti, kad daugiausia dėmesio sulaukė Švč. Mergelė Marija. Iš 18 giesmių keturias M.Valančius atrinko su Lietuva susijusia tema, t.y. giesmes apie Šiluvos Švč. Mergelę Mariją, Krekenavos Švč. Mergelę Mariją, Barborą Žagarietę, Šv. Oną iš Alvito. O XIX a. atvaizdo kulto susiejimas su vieta ne tik garsino vietą, Bažnyčią, bet ir buvo vadovas po istorinę Lietuvą, žadino meilę tėvynei. Taigi M.Valančius jau šiame giesmyne parodo patriotinius jausmus Lietuvai, ne tik Katalikų Bažnyčiai; savo himnografija pasiunčia žinią ir vaikams, ir tėvams, kad šie rūpintųsi vaikų lavinimu, o tai reiškia ir — Lietuvos ateitimi.
Rūpestis mažaisiais matomas ir iš piešinių. Kadangi savo giesmyną jis skyrė nelabai raštingai artimųjų, ypač mažųjų, bendruomenei, giesmių piešiniai turėjo padėti susidomėti tekstu, paaiškinti autoriaus intenciją, dar sunkiai perteiktą lietuvių kalba. Kad giesmyną skaitė ir vartė mažieji, rodo rankraštyje esantys įrašai pieštuku, primenantys pirmuosius vaiko bandymus parašyti raides, mėginant nukopijuoti raidžių formą. Be to, nupieštos varnos akys yra pradurtos, kaip neretai būna su smalsiais mažaisiais skaitytojais, bandančiais savitu būdu suprasti turinį. Šie, tikriausiai, Vladislovo palikti įrašai ir kiti skaitymo „įrodymai“ yra geriausia giesmyno kritika, o tiksliau rankraštinės knygelės pripažinimas. Kad knygelė buvo skaitoma, galima spręsti iš ankstesnės, iki restauracijos buvusios išvaizdos: purvina ir apdriskusiais puslapių kraštais, ypač nešvarūs puslapių pakraščiai, kur daugiausia liesta rankomis, neretai tekstas beveik neperskaitomas.
Giesmyno adresatas, kaip minėta, buvo sesers Petronėlės Valančiauskaitės-Bagdzevičienės-Beresnevičienės (1805–1867) šeima. Tad šis giesmynas suteikia progą kalbėti apie Valančių šeimos tekstinę bendruomenę. Petronėlė abu kartus ištekėjo už bajoro: pirmąkart — už Kazimiero Bagdzevičiaus (~1775–1835), o antrąkart — už Simono Beresnevičiaus (1811–?), su kuriuo susilaukė trijų dukterų ir sūnaus Vladislovo, kurį būsimasis vyskupas labai mylėjo, jį rėmė, rašė jam laiškus (1869–1874), kuriuose ne tik mokė praktiškų ir dorinių dalykų, bet ir pasidalindavo savo rūpesčiais. Iš Juozo Tumo-Vaižganto yra žinoma, kad jis prieš kelionę gydytis į Karlsbadą ir Marienbadą savo rankraštinį dienoraštį dovanojo Vladislovui, ūkininkavusiam vyskupui priklausiusiame Palūksčio palivarke. Vaižganto teigimu, M.Valančius jam buvo nupirkęs Pakražančio dvarelį, tačiau šis jį pralošęs kortomis. Galbūt per didelė dėdės meilė ir dosnumas ne į gerą išėjo jaunuoliui?
Na, ir įdomiausia rankraštyje — piešinukai. M.Valančius piešiniams medžiagą ėmė iš atminties ir realybės, tai nebuvo fantazijos, išmonės vaisius. Giesmynas rodo jį turėjus vaizdinę atmintį, ir suteikia galimybę svarstyti jo santykį su menu. Kunigas Jeronimas Račkauskas rašė: „Būdamas gyvus (t.y. guvus) kalbų dalykuose, kun. Valančius išmanė ir dailiuosius menus (štuki piękne); mėgo juos; godulingai užsižymėdavo veikalus garsingesniųjų tepliorių ir paliko gražų surinkimą labai brangių abrozdų, kurie perėjo į įpėdinių rankas“.
M.Valančiaus rankraštyje yra 17 atsklandų, t.y., po kiekvienu pavadinimu (išskyrus vieną, nes trūksta giesmės pradžios) nubrėžtame lauke nupieštos ornamentuotos juostos (porą kartų — kitas piešinys), kurios nė karto nesikartoja, ir 21 užsklanda, kurių 11 yra beveik per visą in quarto puslapį, 10 — pusės puslapio ir mažesnės. Kiekviena giesmė pradedama naujame puslapyje, o jų pavadinimai įrašyti kitu šriftu negu giesmės, t.y., kaligrafiškai ir papuošti dekoratyvinėmis juostomis.
Užsklanda knygų puošyboje vadinama ornamentine ar vaizdine puošmena, kuri išskiria rankraštinės ar spausdintinės knygos skyriaus ar dalies pabaigą. Piešiniai piešti tos pačios spalvos rašalu, kuriuo užrašytas tekstas ir nuspalvinti akvarele. Giesmyno juostų ir užsklandų piešiniuose vyrauja gėlės (135), nors tekste jos paminimos tik kelis kartus. Gėlė (rozetė, segmentinė žvaigždė) siejama su vyriškąja simbolika mene, užima pagrindinę vietą lietuvių liaudies ornamente. Saulute buvo puošiami rakandai, prieverpstės, kultuvės, architektūros detalės. Žemaitijoje segmentinė žvaigždė arba saulutė virš koplytėlių atstodavo kryžių. Be to, Jėzus Kristus dar buvo vadinamas žvaigžde, dėl to žvaigždė ir saulė yra Kristaus simbolis.
Giesmyne gėlės dažnai vaizduojamos ir su kotais, nupiešiama ir besiskleidžiančių žiedų pumpurų, poroje piešinių pavaizduotas vynmedis, kartą jis yra su paukščiu viršūnėje. Augančios gėlės, ypač pumpurų turintis augalas — žemės vaisingumo įsikūnijimas. Taip pat piešiniuose daug dėmesio skiriama veidui, jis nupieštas 24 kartus. Iš jų 13 veidų yra skausmo perkreiptų, išsigandusių. M.Valančius beveik visada, net tokių objektų kaip saulės, vilko akių kampučius paraudonino, taip perteikdamas liūdesį, su juo susijusį ašarojimą. M.Valančius, bandydamas vizualizuoti Kristaus kančios liudininkų sielvarto ekspresiją, nepajėgdamas meistriškai nukopijuoti matytų religinių atvaizdų, temos perteikimo būdą nusižiūrėjo iš liaudies meistrų (koplytėlių skulptūros, ir kt.). Ir delnai jo nupiešti labai panašūs į Žemaitijos medinės skulptūros Marijos Maloningosios rankas. Žmonių veidai ir kūnai nupiešti schematiškai, primityviai, kompozicijos plokštuminės, tačiau nupiešti objektai atpažįstami, o nuspalvinimas liudytų autoriaus pastabumą, atmintį, pavyzdžiui, balandis, varna, vilkas atpažįstami iš silueto ar iš nuspalvinimo. Neišlavintą autoriaus ranką matome iš nedrąsiai, atsargiai brėžiamos linijos, kuri ne kartą pradedama pirma pasižymėjus taškus, o tik po to juos bandant sujungti plonute linija. Daugelio piešinių kontūrų linijos brėžtos nespaudžiant plunksnos, kartais trūkinėjančios, atspindėtų piešėjo nepakankamą pasitikėjimą savo jėgomis.
Pabaigai primintina, kad šiais metais sukanka 150 metų, kai 1868-aisiais Tilžėje buvo išleista M.Valančiaus „Vaikų knygelė“. Ne vienas suko galvą, kas galėjo būti knygelės dailininkas, neretai bandydamas autorystę ir M.Valančiui priskirti. Atsiradus giesmynui, šis spėjimas atkrenta, nes piešinėliai rodo, kad giesmyno autorius nebuvo įvaldęs piešimo meno. Tačiau mėgėjiški Vyskupo ekspromtai, nupiešti sekant krikščioniškojo ir lietuvių liaudies meno tradicija, po ilgos užmaršties mus pasiekę, į vienus klausimus pateikė atsakymus, o kiek daug jų iškėlė.